Paranoja

Kas yra paranoja?

Paranoja (iš graikų kalbos parà – reiškia šalia, greta, o noûs – protas) – tai persekiojimo pojūtis, poveikio ar santykių iliuzija, sunkesniais atvejais persekiojimo kliedesiai ar net manija. Paranoja savaime dar nelaikoma atskira liga, o tik tam tikrų psichinių sutrikimų simptomu (neurozė, psichozė, alkoholio sukeltas delyras ir pan.).

Tai tokia psichinė būklė, kuriai esant žmogus tampa pernelyg įtarus ir jį kamuoja persekiojimo manija. Svarbu suvokti, jog paranoja nėra atskiras psichikos sutrikimas, ji gali pasireikšti alkoholio/psichoaktyvių medžiagų vartojimo, pernelyg didelio streso ar pervargimo kontekste. Įtempti santykiai tarp sutuoktinių, kai yra įtarimams palankių aplinkybių gali sukelti panašius simptomus. Jautresniems žmonėms po keleto teisinių, konfliktinių ar įtemptų įvykių gali pasireikšti paranojos požymiai, bet tai dar visiškai nereiškia, kad prasideda liga.

Paranoja yra įdomus reiškinys, nes, ko gero, negalime rasti jautraus, daug pasiekusio žmogaus, kurio nebūtų nors kartą kankinę paranojiniai nuogąstavimai.  Gyvenime yra daugybė pavojų ir kartais įtarinėti reikia, kad būti budriu ir atsargiu ar kad Jumis nepasinaudotų, bet kai įtarumas tampa paranoja tada jau tai pradeda trukdyti. Sąlygiškai liguistai įtarius žmones vadiname paranoikais – tikslios ribos tarp sveikumo ir nesveikimo nėra. Vieni paranoikai – kaltinantys, kiti – itin jautrūs, ilgai laikanantys nuoskaudas, treti – manipuliuojantys, sukti. Paranoikas yra gana pavojingas, nes veikia apgalvotai ir gali atkeršyti praėjus daug laiko, kai jūs pamirštate pavojų arba nusilpstate.

Paranoja anksčiau dar buvo vadinamas bendro pobūdžio psichikos sutrikimas arba parafrenija (paranoidinės šizofrenijos) vystymosi forma. Paranojikas –  žmogus  sergantis paranoja vadinamas „paranoiku“.

Paranojos atsiradimo priežastys

Mokslininkai šiuo metu tiria keletą versijų, dėl ko galėtų pasireikšti ši būklė. Kol kas yra išskirti keli paranojos atsiradimo riziką didinantys veiksiai. Tai – galvos traumos, ilgalaikis amfetamino vartojimas, didelės psichologinės, emocinės traumos. Neigiamos patirtys ir nuoskaudos padeda formuotis įsitikinimams, kad pasaulis yra nesaugus. Manoma, jog paranoja dažniau pasireiškia žmonėms, kurie vaikystėje buvo palikti tėvų, nuolat stokojo dėmesio bei meilės, patyrė artimo žmogaus praradimą. Taip pat ir labiau pažeidžiamiems žmonėms (dėl traumos, ligos ar amžiaus) – dėl susilnėjusių fizinių ar kognityvinių funkcijų gali atsirasti paranojos idėjos, kad juos gali apgauti, apvogti, palikti, pasinaudoti ir t.t

Paranoja gali atsirasti kaip somatinių, neurologinių ir/arba psichinių ligų pasekmė. Tai būklė, kuri gali pasireikšti po smegenų traumos, stiprios infekcijos ar intoksikacijos. Ją gali sukelti Alzhaimerio liga, Šizofrenija, Depresija, piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais (ypač amfetaminais).

Paranojos testas

Paranoja yra nustatoma tiriant psichikos būseną bei kai yra atliekami psichologiniai testai. Deja, populiarus paranojos testas internete nebūtų objektyvus, todėl jo pateikti negalime. Čia padėtų profesionali specialisto – psichiatro ar medicinos psichologo konsultacija. Dažnai paranoja pasireiškia sergant paranoidine šizofrenija, kurios aprašymą rasite šizofrenijos skiltyje šioje svetainėje.

Amfetamino paranoja

Vienas dažniausių šių laikų atsitiktinio narkotikų vartojimo reiškinių – amfetaminų pabandymas, kuris dažnai baigiasi žalingu vartojimu ar net priklausomybe. Ilgesnis amfetaminų vartojimas priveda prie paranojos, kuri stipriai paveikia psichiką ir išlieka gana ilgai. Amfetamininės paranojos liekamuosius reiškinius žmogus jaučia praėjus daug metų po jų vartojimo, jie labai dažnai pereina į įvairius nerimo ar įkyrumų sutrikimus su į paniką panašiais simptomais.

Kaip pasireiškia paranoja?

Pacientas jaučiasi persekiojamas. Tvirtai tiki, kad kiti žmonės bet kokiomis priemonėmis siekia jį apgauti, įžeisti, sužaloti ar netgi užmušti. Tai gali būti manijos požymiai. Paciento neįmanoma perkalbėti. Laikoma tik  ligos simptomu, todėl sutrikimas gali būti pašalintas terapijos pagalba – psichoterapija ir medikamentiniu gydymu.

Paranoja gali pasireikšti įvairiai. Visgi, dažniausias ligos simptomas – nepasitikėjimas jokiais žmonėmis. Tokie ligoniai nepasitiki ne tik nepažįstamais žmonėmis, tačiau ir savo artimaisiais. Tokiems žmonėms nuolat atrodo, jog šalia esantieji rezga prieš juos visokius planus, nori jiems pakenkti. Apie tai pasakoja visiems, kuriuos susitinka ir laukia palaikymo. Kadangi dažniausiai, tokie žmonės jo nesulaukia, jie tampa priešiškai nusiteikę prieš visus. Paranojikai nuolat būna sudirgę, įsitempę, apimti baimės jausmo. Visa tai, žinoma, smarkiai pablogina tokių žmonių socialines funkcijas. Galiausiai jie „užsibarikaduoja” namuose, su niekuo nebebendrauja. Kiek rečiau pasireiškiantys šios būklės simptomai yra atlaidumo sumažėjimas, objektyvaus situacijos įvertinimo sutrikimas bei savikritikos stoka.

Psichiatrai šią būklę savo praktikoje mato gana dažnai. Paranoja gali pasireikšti esant šizofrenijai, asmenybės sutrikimams bei kitiems psichikos sutrikimams (dvipoliui afektiniui sutrikimui, nerimo sutrikimui, organiniams ir kliedesiniams sutrikimams).

Paveldima paranoja 

Nors tiesiogiai paranojos paveldimumo nėra tirta, šis sindromas gali atsikartoti vaikuose arba būti perduodamas. Ar tai būtų biologinis paveldimumas, ar tai būtų psichologinio pobūdžio perdavimas – nežinoma. Tačiau paronojinės tendencijos dažnai stebimos paranoja sergančių šeimose. Todėl taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į paranojos sutrikimą turinčių ligonių vaikus. Neretai tokie pacientai, savo baimes ir paranojines idėjas perteikia savo vaikams. Tokiems vaikams, dažnai suaugus, taip pat neretai pasitaiko paranoja.

Paranojos gydymas

Jei paranoja pasireiškė žmogui, kenčiančiam nuo nerimo sutrikimo, pirmiausia jam turi būti skiriami raminamieji vaistai, jei žmogui, kenčiančiam nuo šizofrenijos – antipsichotikai, o depresija sergantys paranojikai, pirmiausia turėtų būti gydomi antidepresantais. Todėl paranojos gydymas tiesiogiai priklauso nuo priežasčių, kurios galėjo įtakoti jos atsiradimą.  Taip pat reikėtų žinoti ir tai, jog dėl paciento nusistatymo prieš visus, gali būti labai sunku jį įkalbėti kreiptis į gydytoją. Deja, daugeliu atvejų, pacientų artimieji, patardami jiems kreiptis į gydytoją, susilaukia tik dar didesnio nepalankumo jų atžvilgiu. Labai retais atvejais, pacientai patys pripažįsta savo ligą, tačiau, visgi, tokiems pacientams yra būtinas medicininis gydymas.

Savaime suprantama, jog kaip ir visiems psichikos sutrikimams, šiam gydyti taip pat gali būti taikoma ir psichoterapija, ypač psichologiškai orientuotiems ir motyvuotiems pacientams. Gydant tokį pacientą psichoterapijos pagalba, reikėtų apsišarvuoti kantrybe, – paranojinės idėjos turi gilias priežastis ir gerai įsišaknijusią ydingą mąstymo sistemą. Tai sutrikimas, kurio gydymas dažniausiai būna labai ilgas ir sunkus. Todėl geriausias efektas pasiekiamas, kai yra gydoma kompleksiškai – psichoterapija ir vaistais.