Organizavimas

Psichikos sveikatos organizavimas Lietuvoje

Psichikos sveikatos priežiūra – specializuota sveikatos priežiūra, vykdoma pagal LR vyriausybės patvirtintus standartus. Psichikos sveikatos priežiūros tikslas: teikti psichiatrinę pagalbą, padėti ligoniams prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti.

LR psichikos sveikatos priežiūra organizuojama vadovaujantis LR sveikatos sistemos įstatymu, LR sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu, LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymu, Psichikos sveikatos centro nuostatais.

1998m. liepos 2d. LR seimo patvirtinta Lietuvos sveikatos programa, kurioje apibūdinama situacija, nurodyti tikslai ir jų įgyvendinimo strategija:

1. Iki 2005 stabilizuoti sergamumą psichikos ligomis.
2. Iki 2010m. sumažinti savižudybių skaičių iki vidutinių Europos šalių rodiklių, t.y. iki 25/100.000 gyventojų.
3. Iki 2010m. sumažinti sergamumą alkoholinėmis psichozėmis iki 10/100.000 gyventojų.

• Būtina iki 2005 įsteigti savivaldybėse psichikos sveikatos centrus, numatytus  Psichinės sveikatos priežiūros įstatyme; papildomai parengti reikiamą skaičių gydytojų psichiatrų pirminei psichiatrijos pagalbai plėtoti; paruošti psichikos sveikatos centrams reikalingą socialinių darbuotojų, psichologų, slaugos specialistų skaičių.
• Daugelio šalių patirtis rodo, kad psichikos sutrikimų dažnėjimą pavyksta sustabdyti ir sumažinti tik kryptingai vykdant valstybines – kompleksines programas pagal prioritetines  veiklos sritis, iš kurių svarbiausios yra: ilgalaikių psichikos ligų, narkologinių ligų, pagalbos sergantiems silpnaprotyste, psichikos invalidų reabilitacijos bei reintegracijos, patikimos nuolatinės savižudybių ir mėginimų nusižudyti apskaitos sistemos ir kt. sritys.
• Siekiant sumažinti alkoholio poveikį ir su juo susijusias neigiamas pasekmes žmogaus psichikos sveikatai, būtina vykdyti Valstybinę alkoholio kontrolės programą.
• Pagal Europos šalių standartus vystyti šalies psichikos ligų epidemiologiją ir monitoringą.
• Įgyvendinant minėtas veiklos sritis būtina kartu plėtoti profilaktiką visomis kryptimis, t.y. keisti visuomenės sociokultūrines nuostatas; gerinti psichologinę darną; riboti ir mažinti alkoholio vartojimą; mokyti visuomenę įveikti krizes; nuolat rengti švietėjiškus leidinius visuomenei; sukurti krizių įveikimo pagalbos sistemą; organizuoti smurto, prievartos ir žalingų įpročių profilaktiką.
• Koordinuotai bendradarbiauti įvairių sričių specialistams (ypač bendrosios praktikos gydytojais) organizuojant savalaikę ir tinkamą pagalbą linkusiems į savižudybę (didelės rizikos) žmonėms.
• Mokyti įvairių specialybių sveikatos priežiūros personalą įvertinti savižudybės riziką, psichikos sutrikimus bei mokyti juos savalaikės pagalbos suteikimo taktikos.
• Gerinti ligų gydymą, diegti naujus gydymo ir diagnostikos metodus, atlikti mokslinius savižudybių tyrimus, plėsti psichokorekcijos ir psichoterapijos bei socialinę pagalbą.
• Sukurti sergančių afektiniais ir kitais psichikos sutrikimais reabilitacijos sistemą.
• Įtraukti socialinius darbuotojus organizuoti pagalbą šeimoms, kuriose įvyko savižudybė

Psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizavimo lygiai:

1. savivaldybių – pirminis (pirminė psichikos sveikatos priežiūra);
2. apskričių – antrinis (antrinė psichikos sveikatos priežiūra);
3. valstybės – tretinis (tretinė psichikos sveikatos priežiūra).

                Priminė psichikos sveikatos priežiūra. Organizuojama psichikos sveikatos centruose. Psichikos sveikatos centrų uždaviniai: vykdyti psichikos sveikatos priežiūrą; teikti socialinę pagalbą psichikos ligoniams. Savarankiškas Psichikos sveikatos centras yra savivaldybės įstaiga, steigiamas prie pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC), arba kaip savarankiška viešoji sveikatos priežiūros ne pelno įstaiga, licencijuota (akredituota) vykdyti psichikos sveikatos priežiūrą ir teikti socialinę pagalbą psichikos ligoniams bei kitiems asmenims.

Pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos PSC arba pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigų psichikos sveikatos priežiūros kabinetuose visiems nuolat savivaldybės teritorijoje gyvenantiems (draudžiamiesiems) asmenims. Už psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, teikiamas PSC, mokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų vadovaujantis nustatyta metine vieno gyventojo pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų bazine kaina.

 PSC dirba visa komanda: gydytojas psichiatras (suaugusiųjų), gydytojas psichiatras (priklausomybės ligų), gydytojas psichiatras (vaikų ir paauglių), medicinos psichologas, psichikos sveikatos  slaugytojai, socialiniai darbuotojai.

Pagal PSO rekomendacijas:  siūlomas  ergoterapeutas, kuris rūpintųsi užimtumo veikla individuliai kiekvienam pacientui (lipdymo darbai, keramika ir pan.). Socialinis darbuotojas rūpintųsi asmens integracija į socialinę terpę.

Psichikos sveikatos slaugytojas – tai asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujantis slaugant psichikos ligonius, mokantis  sveikos gyvensenos, įtraukdamas į slaugą šeimos narius, globotojus, turintis valstybės pripažintą dokumentą (slaugos praktikos licenciją), liudijantį apie teisę užsiimti slaugos praktika. Psichikos sveikatos slaugytoju gali dirbti asmuo, baigęs aukštesniąją ar aukštąją medicinos mokyklą ir gavęs jos baigimo diplomą. Psichikos sveikatos slaugytojas įvertina slaugos poreikius, iškelia slaugos tikslus, sudaro slaugos planą, kuriame nurodoma psichikos sveikatos tikslai, paciento poreikiai pagal svarbą, paciento ir jo šeimos narių bendravimo santykiai, konkretūs slaugytojo veiksmai, skirti padėti pacientui, socialinės pagalbos pobūdis, užimtumo terapija, slaugymo rezultatų įvertinimas.  Psichikos sveikatos slaugytojo funkcijos,  pareigos, teisės ir atsakomybė išdėstyta “Lietuvos medicinos norma MN22:1997”.

                Antrinė psichikos sveikatos priežiūra. Paslaugos teikiamos apskričių psichiatrinėse ligoninėse arba apskričių ligoninių  psichiatrijos skyriuose, psichiatrijos ligoninių konsultacinėse  poliklinikose ir dieniniuose psichiatrijos stacionaruose.  Tretinė psichikos sveikatos priežiūra. Paslaugos teikiamos Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikoje, Vilniaus universiteto Vaiko raidos centre, Kauno medicinos universiteto Psichiatrijos klinikoje ir SAM nustatytuose tretinio lygio psichiatrijos ligoninėse ir skyriuose.

Pacientų hospitalizavimo tvarka. Pacientai hospitalizuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymu. Pacientai, kurie hospitalizuojami savo pačių prašymu, turi teisę bet kada palikti psichiatrijos įstaigą, jeigu nereikia taikyti prievartinio gydymo.

Asmuo sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti priverstinai gydomas tik tada, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti žalos savo ir aplinkinių sveikatai ir gyvybei. Tokiais atvejais, ligoniai priverstinai hospitalizuojami ir priverstinai gydomi psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip 2 paras be teismo leidimo. Apie prievartinį gydymą ir hospitalizavimą psichiatrijos įstaigos administracija nedelsdama praneša ligonio artimiesiems ar atstovui ir kreipiasi į teismą dėl prievartinio hospitalizavimo ir prievartinio gydymo. Teismas turi teisę priimti sprendimą dėl ligonio prievartinio gydymo, bet ne ilgiau kaip vieną mėnesį. Jei praėjus vienam mėnesiui prievartinį gydymą reikia tęsti, ligoninės administracija vėl kreipiasi į teismą dėl gydymo pratęsimo, tačiau ne ilgiau kaip 6 mėnesius. Jei teismas nusprendžia, kad ligonis gali teisingai vertinti savo sveikatos būklę, gydymas, kuriam ligonis nedavė sutikimo, turi būti nutraukiamas ir be jo sutikimo  negali būti tęsiamas. Nacionalinė sveikatos koncepcija, Lietuvos sveikatos programa ir 1995 m. birželio 6 dieną priimtas Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas yra pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys psichikos sveikatos tarnybų plėtrą.

                Priėmimas į ligoninę. Ligoninėse yra taisyklės apie bendrus ligoninės veiklos principus ir pacientų teises ir pareigas. Ligoninė turi užtikrinti dokumentų ir pinigų laikymą  saugioje vietoje.

Pacientas turi teisę sužinoti  apie savo sveikatos būklę, gydymosi galimybes, numatomas gydymo pasekmes, gydymo trukmę ir galimą riziką. Ligoninės skyriuje paciento laisvės neturi būti ribojamos. Tačiau daugelyje ligoninių neleidžiama gerti iš namų atsineštų  vaistų,  nepasitarus su slaugytoja ar gydytoju. Pacientas gali perdozuoti vaistus ar gerti vienus su kitais nesuderinamus vaistus. Apkritai ligoninė neturi varžyti paciento laisvės. Tačiau  ligoninėje besigydantys pacientai išeidami iš skyriaus ar ligoninės turi pranešti personalui ir grįžti laiku, kaip buvo susitarta. Visi tyrimai turi būti atliekami taip, kad nepažeistų pacientų teisės į anonimiškumą. Pacientas turi teisę susipažinti su savo medicinine dokumentacija. Kadangi dažnai medicininės formuluotės yra nelengvai suprantamos, pacientas turi teisę kreiptis į gydytoją  ar slaugytoją, kad jie paaiškintų dokumentuose pasitaikančius terminus. Psichiatrijoje – dalinai, nes tai gali kenkti paciento sveikatai. Psichikos sveikatos priežiūros paslaugų tendencijos.     Psichiatrijos, kaip ir visos sveikatos priežiūros sistemos, reformos pagrindinė kryptis yra viena – stacionarinio gydymo mažinimas, ambulatorinio gydymo svorio didinimas. Ambulatorinės pagalbos decentralizavimas steigiant psichikos sveikatos centrus didžiųjų miestų poliklinikose ir rajonuose įgalina kiek galima priartinti psichiatrijos pagalbą prie gyventojų ir realiai gerinti teikiamų paslaugė kokybę. Psichiatrijos pagalba šiuo metu Lietuvoje teikiama 9 psichiatrijos stacionaruose ir 12 bendrojo profilio ligoninių psichiatrijos skyrių.

Didelė pacientų dalis gyvena globos namuose, pensionatuose.  Šiuo metu Lietuvoje veikia 25 pensionatai. Dabar Lietuvoje yra 61 psichikos sveikatos centras. Spręsti psichikos ligonių integravimo į visuomenę klausimus aktyviai padeda nevyriausybinės organizacijos: bendrija  ,, Viltis,” Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių draugija, anoniminių alkoholikų, narkomanų bendrijos.

Pastaraisiais metais, Lietuvoje padidėjus sergamumui psichikos ligomis  ir savižudybių skaičiui, daugėjant sergančių priklausomybės ligomis, psichikos sveikatos priežiūros srityje pradėtos vykdyti 3  programos:

• Valstybinė psichikos ligų profilaktikos programa.
• Valstybinė alkoholio kontrolės programa.
• Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programa.
• Savižudybių prevencija.

Pagrindinė Valstybinės psichikos ligų profilaktikos programos idėja – psichikos sutrikimų prevencija, ankstyvas išaiškinimas, kokybiškas gydymas ir socialinė reabilitacija. Strateginė kryptis – laipsniškas psichikos sveikatos priežiūros paslaugų decentralizavimas  stiprinant bendruomenės lygio psichikos sveikatos priežiūros tarnybų tinklą bei stacionarinės pagalbos sistemos optimizavimas.

Strateginis programos uždavinys – pirminės, antrinės ir tretinės profilaktikos vykdymas. Valstybinė psichikos  ligų profilaktikos programa leidžia įgyvendinti PSO programos ,,Sveikata visiems 21 amžiuje” 6  (psichinės sveikatos gerinimas) ir 12 (alkoholio, narkotikų ir tabako žalos mažinimas) siekinius. Numatyti veiksmai atspindi valstybės sveikatos politikos strategiją.

Įgyvendinant Valstybinę alkoholio kontrolės programą, numatyta ištirti alkoholio žalą žmogaus sveikatai ir šalies ekonomikai, supažindinti su tyrimo rezultatais visuomenę, atliki tyrimus, padedančius nustatyti alkoholio paplitimą, jo priežastis. Svarbiausias šios programos tikslas – vadovaujantis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymu mažinti alkoholio pasiūlą ir vartojimą. Nacionalinė narkotikų kontrolės ir prevencijos programa parengta vadovaujantis Jungtinių Tautų  narkotikų kontrolės programos rekomendacijomis. Šios programos tikslas – plačiai integruota narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencija, visuomenės, ypač vaikų ir jaunimo, švietimas.

                Psichikos sveikatos priežiūrą reglamentuojantys  teisės aktai. Psichikos sveikatos priežiūra, kaip ir visa sveikatos sistema pertvarkoma. 1991metais spalio 30 d. Seimas priėmė nutarimą dėl Lietuvos nacionalinės koncepcijos ir jos įgyvendinimo. Pagal šį nutarimą Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos esmė yra nauja aktyvi sveikatos politika ir strategija, pakeitusi  senąją pasyvią, medicinos tarnybą, kovojančią  tik su ligų padariniais. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos  veiklos principai įteisinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įgyvendinami remiantis Nacionaline sveikatos programa.

Monitoringas. Pagal Psichinės sveikatos priežiūros įstatymą psichikos ligų profilaktikos monitoringą  pagal savo kompetenciją vykdo visuomenės ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos.

Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūra organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu,  Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymu, Psichikos sveikatos centro nuostatais.

Svarbiausi sveikatos sistemą ir psichikos sveikatos organizavimą reglamentuojantys teisės aktai

, 1. DĖL VALSTYBINĖS VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS TARNYBOS                       NUOSTATŲ PATVIRTINIMO 1.  Valstybinė  visuomenės sveikatos priežiūros  tarnyba   prie Sveikatos  apsaugos ministerijos (toliau vadinama – Tarnyba)  yra valstybinė įstaiga, atliekanti viešojo administravimo funkcijas.

9. Tarnybai pavaldžios įstaigos:

9.1.  valstybės visuomenės sveikatos priežiūros  specializuotos

biudžetinės įstaigos:

9.1.1. Ekstremalių situacijų sveikatai centras;

9.1.2. Respublikinis mitybos centras;

9.1.3. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras;

9.1.4. Valstybinis visuomenės sveikatos centras;

9.1.5. Visuomenės sveikatos ugdymo centras;

9.1.6. Lietuvos AIDS centras;

9.1.7. Lietuvos sveikatos informacijos centras;

9.1.8. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

Valstybinis psichikos sveikatos centras;

9.2. visuomenės sveikatos centrai apskrityse:

9.2.1. Alytaus visuomenės sveikatos centras;

9.2.2. Kauno visuomenės sveikatos centras;

9.2.3. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras;

9.2.4. Marijampolės visuomenės sveikatos centras;

9.2.5. Panevėžio visuomenės sveikatos centras;

9.2.6. Šiaulių visuomenės sveikatos centras;

9.2.7. Tauragės visuomenės sveikatos centras;

9.2.8. Telšių visuomenės sveikatos centras;

9.2.9. Utenos visuomenės sveikatos centras;

9.2.10. Vilniaus visuomenės sveikatos centras;

9.3.  Trakų  visuomenės  sveikatos priežiūros  ir   specialistų tobulinimosi centras.

III. TARNYBOS UŽDAVINIAI, TEISĖS IR PAREIGOS

11. Pagrindinis Tarnybos uždavinys:  įgyvendinti   visuomenės sveikatos  priežiūros  strategiją  ir programas  pagal   Pasaulio sveikatos  organizacijos,  Lietuvos Respublikos Seimo,   Lietuvos

Respublikos   Vyriausybės,   Sveikatos  apsaugos     ministerijos suformuluotas sveikatos politikos gaires. 

2. PIRMINIO ASMENS PSICHIKOS BŪKLĖS PATIKRINIMO T V A R KA 1996 m. kovo 7d. Nr. 133 Vilnius
3. Pirminis  asmens psichikos  būklės  patikrinimas  –  tai gydytojo atliekamas  asmens psichikos  sveikatos būklės  pirminis įvertinimas.
4. BP  ir kitų  specialybių  gydytojai, diagnozavę   paciento    psichikos   sutrikimus,   aprašo   juos medicininėje dokumentacijoje. Bendrosios praktikos  ir kitų  specialybių gydytojai,  nusprendę, kad  pacientui  reikalinga  neatidėliotina  psichiatrinė  pagalba, privalo  nedelsdami  surengti  paciento   psichinės   sveikatos patikrinimą.
5. Pirminį  asmens psichikos  būklės įvertinimą  atlieka tik gydytojas-psichiatras.
6. Gydytojas-psichiatras  gali  atlikti   pirminį  asmens psichikos  sveikatos   būklės patikrinimą  pagrįstai  įtardamas

sunkius asmens psichikos sutrikimus, dėl kurių kyla reali grėsmė,  kad  asmuo   savo  veiksmais   gali padaryti  esminę  žalą savo sveikatai, gyvybei ir/ar aplinkinių sveikatai, gyvybei.

5. Jeigu  asmuo kreipiasi į gydytoją-psichiatrą dėl pirminio asmens psichikos  būklės patikrinimo savo iniciatyva (ar artimųjų iniciatyva ir  asmuo  tam neprieštarauja),  tai  jis turi  būti gydytojo-psichiatro apžiūrėtas  ir,esant reikalui, jam turi būti suteikta reikalinga psichiatrinė pagalba.   Jeigu dėl  pirminio asmens  psichikos būklės patikrinimo  į gydytoją-psichiatrą   kreipiasi    artimieji,   o    asmuo    tam prieštarauja,  tai  gydytojas- psichiatras  priima sprendimą  dėl tokio asmens  psichikos būklės  patikrinimo, kai  įtaria  sunkius psichikos sutrikimus. Artimieji  privalo  kreiptis į  gydytoją- psichiatrą ar  sveikatos  priežiūros įstaigą  raštu,nurodydami konkrečius asmens psichikos sutrikimo požymius
6. 6. Nepilnamečiai  iki 16 metų gydytojo-psichiatro gali būti apžiūrimi  tik  dalyvaujant jų  tėvams  ar  globėjams  (išskyrus neatidėliotinus atvejus).      Nepilnamečiai,  paprašę, kad  būtų  apžiūrėti be  tėvų  ar globėjų, gydytojo-psichiatro sprendimu gali  būti  apžiūrimi be tėvų ar globėjų sutikimo.
7. Stacionaruose  ar  ambulatorijose  gydytojai-psichiatrai  konsultuoja pacientus  gydančiojo gydytojo kvietimu. Medicininėje  dokumentacijoje  nurodoma  konkreti tokio  kvietimo  priežastis. Gydytojas-psichiatras privalo pasakyti ligoniui savo specialybę.
8. Policijos  pareigūnai, jei  jie  įtaria sunkius  asmens psichikos  būklės  sutrikimus,    privalo  kviesti  psichiatrijos

pagalbą arba patys pristatyti asmenį į psichiatrijos įstaigą.

9. Jeigu asmuo mano, kad jo pirminis asmens psichikos būklės patikrinimas buvo  atliktas neturint pakankamo pagrindo, jis turi teisę  skųstis Lietuvos Respublikos 
10. DĖL PIRMINIO, ANTRINIO IR TRETINIO LYGIŲ PSICHIATRIJOS IR PSICHOTERAPIJOS PASLAUGŲ TEIKIMO SUAUGUSIESIEMS REIKALAVIMŲ BEI BAZINIŲ KAINŲ TVIRTINIMO
11. PSICHOTERAPIJOS SEANSŲ BAZINĖS KAINOS, TAIKOMOS SUAUGUSIESIEMS AMBULATORINIO GYDYMO METU

Paslaugos pavadinimas	Seanso trukmė	Pacientų skaičius	moka už 1 pacientui suteiktą 1 p/t seansą
Tretinio lygio individualios	1(val.)	1	39(Lt)
psichoterapijos seansas
Antrinio lygio individualios	1	1	20
psichoterapijos seansas
Grupinis psichoterapijos seansas	2	6-10	9

2. PSICHOTERAPIJOS PASLAUGŲ TEIKIMO IR MOKĖJIMO SUAUGUSIESIEMS TVARKA

2.1. Psichoterapijos paslaugos:

– gydytojo psichoterapeuto konsultacija;

– gydytojo psichoterapeuto ir psichologo-psichoterapeuto psichoterapijos seansas.

2.2. Gydytojo psichiatro ir psichologo-psichoterapeuto konsultacijos teikiamos, aprašomos dokumentuose ir už jas mokama tokia pat tvarka, kaip ir už gydytojo specialisto konsultacijas.

2.3. Antrinio lygio psichoterapijos seansus teikia gydytojai psichoterapeutai ir psichologai-psichoterapeutai.

2.4. Tretinio lygio psichoterapijos seansus teikia gydytojai psichoterapeutai ar psichologai-psichoterapeutai, turintys profesinės kvalifikacijos pažymėjimus, liudijančius apie mokymąsi pagal draugijų (asociacijų) programas. Programos turi būti suderintos su Kauno medicinos universitetu arba Vilniaus universiteto Medicinos fakultetu.

2.5. Pacientams psichoterapijos seansus skiria gydytojas psichiatras arba gydytojas psichoterapeutas konsultacijos metu. Po konsultacijos gydytojas psichoterapeutas gali teikti psichoterapijos seansus pats arba pavesti juos teikti kitam specialistui (psichologui psichoterapeutui ar gydytojui psichoterapeutui).

2.6. Psichologas-psichoterapeutas pacientus į psichoterapijos seansus priima tik po gydytojo psichiatro ar gydytojo psichoterapeuto konsultacijos. Vieną kartą per mėnesį, norėdamas įvertinti ligonio sveikatos būklę, gydytojas psichoterapeutas arba gydytojas psichiatras konsultuoja psichologo-psichoterapeuto pacientus, kuriems per mėnesį buvo suteikta ne mažiau kaip 4 psichoterapijos seansai.

2.7.  Individualios psichoterapijos seansai vyksta ne rečiau kaip 1-2 kartus per savaitę. Iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų mokama ne daugiau kaip už 24 seansus vienam pacientui per kalendorinius metus. Įvertinus psichoterapinio gydymo reikalingumą ir suderinus su teritorine ligonių kasa, iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų gali būti mokama ir už didesnį seansų skaičių.

2.8.  Grupinės psichoterapijos seansai vyksta ne rečiau kaip 1-2 kartus per savaitę. Iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų mokama ne daugiau kaip už 24 seansus vienam pacientui per kalendorinius metus. Mokėjimo suma skaičiuojama už kiekvieną asmenį, dalyvaujantį grupiniame seanse. Pvz., grupiniame seanse dalyvauja 7 pacientai, mokėjimo suma iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų – 63 Lt (7 x 9 Lt).

2.9.  Mokama tik už faktiškai įvykusius psichoterapijos seansus. Pacientui neatvykus į individualios psichoterapijos seansą arba jei į grupę atvyksta mažiau nei 6 pacientai, seansas laikomas neįvykusiu ir už jį nemokama.

2.10.  Psichoterapijos seansas (grupinis ar individualus) aprašomas kiekvieno paciento asmens sveikatos istorijoje (forma 025/a) (aprašomi gydymo rezultatai, nurodoma kito psichoterapijos seanso data, įrašoma apie paciento neatvykimą ar neįvykusį grupinį seansą, pažymima apie psichiatro ar gydytojo psichoterapeuto konsultacijos reikalingumą ir pan.), taip pat užpildoma “Asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelė” (forma 025/a-LK).

Atliekant psichoterapijos grupinius seansus, būtina pildyti “Psichoterapijos grupinių seansų apskaitos žurnalą” (laisva forma), kuriame būtų registruojama grupės sudėtis (paciento pavardė, vardas, ambulatorinės kortelės numeris), atskirų užsiėmimų data, jų trukmė bei grupės narių lankomumas, nurodoma seansą atlikusio specialisto pavardė, vardas, pareigos (gydytojas psichoterapeutas, psichologas-psichoterapeutas).

SUAUGUSIŲJŲ PSICHIATRIJOS STACIONARINIŲ ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGŲ BAZINĖS KAINOS

1. Antrinio lygio psichiatrijos stacionarinių paslaugų bazinės kainos

Ligos gydymo profilio pavadinimas	Vidutinė gydymo trukmė (d	Vieno lovadienio kaina(Lt	Bazinė gydymo kaina
Psichosomatiniai susirgimai*	25	63	1575
Endogeniniai psichikos sutrikimai*	52	63	3276
Neuroziniai susirgimai*	30	63	1890
Psichoaktyviųjų medžiagų sukeltos psichozės	20	63	1260

2. Tretinio lygio psichiatrijos stacionarinių paslaugų bazinės kainos

Ligos gydymo profilio pavadinimas	Vidutinė gydymo trukmė(d)	Vieno lovadienio kaina(Lt	Bazinė gydymo kaina(Lt
Psichosomatiniai susirgimai*	30	78	2340
Endogeniniai psichikos sutrikimai*	60	78	4680
Neuroziniai susirgimai*	35	78	2730

PASTABOS:

1. Pakartotinai hospitalizuojant* pagal pažymėtus ligos gydymo profilius per 90 dienų laikotarpį, mokėjimas už pirmą hospitalizaciją perskaičiuojamas ir mokama už faktinę gulėjimo trukmę, o už antrą hospitalizaciją taip pat mokama pagal faktinę gulėjimo trukmę, neviršijant sveikatos apsaugos ministro patvirtinto normatyvo.
2. Sergančiųjų psichinėmis ligomis ilgalaikis gydymas organizuojamas Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 05 27 įsakymu Nr.273 nustatyta tvarka, mokant už faktinį ligonio gydymo laiką, – 63 Lt už vieną lovadienį.
3. Psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų bazinės kainos

Ligos gydymo profilio pavadinimas Suaugusiųjų psichiatrija

Vidutinė gydymo trukmė (d) 30

Vieno lovadienio kaina(Lt)33

Bazinė gydymokaina(Lt) 990

ANTRINIO LYGIO AMBULATORINIŲ PASLAUGŲ TEIKIMO SUAUGUSIESIEMS REIKALAVIMAI PSICHIATRIJOS IR PSICHOTERAPIJOS DETALIZUOTŲ PASLAUGŲ SUAUGUSIESIEMS  APRAŠYMAS

Dauguma TLK-10 skyriuje F00-F99 išdėstytų sutrikimų yra lėtiniai. Dalis psichikos sutrikimų tęsiasi visą gyvenimą. Išimtis tik trumpalaikės tranzitinės psichozės, tačiau dažnai ir jos kartojasi, todėl psichikos sutrikimo gydymas tęsiasi beveik visą gyvenimą, skiriasi tik jo intensyvumas.

1. Aktyviu gydymu laikomas kompleksinis ir intensyvus gydymas stacionare, dieniniame stacionare arba ambulatoriškai, kai derinami įvairūs psichikos sutrikimų gydymo būdai: psichofarmakoterapija, skiriant adekvačias dozes, elektros impulso terapija, psichoterapija ir kiti. Aktyvus gydymas reikalingas, kai pablogėja paciento būsena. Aktyvaus gydymo tikslas – kuo greičiau ir kuo mažesnėmis sąnaudomis pasiekti remisiją.
2. Palaikomuoju (priešrecidyviniu, profilaktiniu) gydymu laikomas kompleksinis gydymas psichotropiniais preparatais, psichoterapija, teikianti ir socialinę pagalbą ir kt., siekiant pacientą apsaugoti nuo ligos pasikartojimo ar esamų simptomų progresavimo.
3. Neefektyviu laikomas toks gydymas, kai gydymo priemonių kompleksas, derinant psichotropinius preparatus, psichoterapiją, elektros impulso terapiją, socialinę pagalbą bei kitus gydymo metodus, nepagerina ir nestabilizuoja sveikatos būklės.

Dienos stacionaras – tai tarpinė grandis tarp stacionarinio ir ambulatorinio gydymo arba dalinė hospitalizacija. Jame pacientai dieną aktyviai gydomi psichotropiniais medikamentais, jiems taikomos įvairios psichiatrinės reabilitacijos priemonės, psichoterapija, bet nakčiai grįžta į namus.Parodymai hospitalizacijai dienos stacionare yra pakitusi psichikos būklė, dėl kurios neįmanoma tęsti gydymo ambulatoriškai, bet pacientas lieka socialiai adaptuotas arba būtina stacionarinį gydymą laipsniškai pakeisti ambulatoriniu.

Dienos stacionare turi būti darbuotojų kabinetai, procedūrų kabinetas, 5-7 lovų palata (jei taikoma infuzinė terapija ar didelės psichotropinių vaistų dozės). Be minėtų, turėtų būti grupinė psichoterapijos, meno terapijos, muzikos terapijos, darbo terapijos ir kt. patalpos. Patalpų plotą reglamentuoja higienos normos.

Psichofarmakoterapija – tai gydymas psichotropiniais preparatais. Psichotropiniams preparatams priskiriami antipsichotikai, antidepresantai, trankviliantai, normotimikai.

Šeimos konsultavimas – tai gydytojo darbas su ligonio šeimos nariais, informavimas apie ligonio sveikatą, ligos ypatumus, gydymo taktiką, palaikomojo-priešrecidyvinio gydymo būtinumą, bendravimo su ligoniu ypatumus. Šeimas konsultuoja psichiatras, jei reikia – ir psichologas.

Psichiatrinės abilitacijos terminas galėtų būti vartojamas kalbant apie asmenis, turinčius įgimtą protinį atsilikimą. Tai priemonių, padedančių suformuoti asmens funkcionavimo aplinkoje įgūdžius, kompleksas.

Psichiatrinė reabilitacija – tai kompleksas priemonių, kurios padeda psichikos sutrikimų turinčiam asmeniui geriau prisitaikyti ir funkcionuoti aplinkoje (įvairūs klubai, įgūdžių mokymas ir kt.).

Psichosomatiniai sutrikimai – sutrikimai, kurių šifrai yra F45.0 – F45.9; F54.

Neuroziniai sutrikimai – sutrikimai, kurių šifrai yra F40 ‑ F44; F48, F50 – F52, F60 – F69.

Endogeniniai sutrikimai – sutrikimai, kurių šifrai yra F00 ‑ F09, F20 – F29, F30 – F39, F53, F70 – F79.Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sukeltos psichozės sutrikimai, kurių šifrai yra: F1x.0, F1x.3, F1x.4, F1x.5, F1x.6, F1x.7.

Ilgai sergantys psichinėmis ligomis ligoniai:

1) paguldyti į stacionarą tardymo ar prokuratūros įstaigų siuntimu arba teismo sprendimu,

2) dėl ilgalaikių psichinių sutrikimų negali būti išleisti namo ar perkelti į psichoneurologijos pensionus dėl blogos psichikos būklės, charakterio ir elgesio pakitimų,

3) pagal tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją (TLK-10) skirtini prie sergančių tokiais ilgalaikiais psichiniais sutrikimais ir ligomis: F20, F25, F71-F73, F62, F84, F00-F03, F32.3, F33.2, F33.3.

socialinė reabilitacija – tai priemonių, gerinančių socialinį paciento funkcionavimą (darbinių įgūdžių mokymą, finansinę paramą, pagalbą kasdieniniame gyvenime ir t.t.), kompleksas.Psichoterapija – tai žodiniu ir nežodiniu psichoterapeuto ir paciento bendravimu, mokslinėmis psichologijos teorijomis, psichoterapeuto ir paciento sąveikos psichologinių mechanizmų supratimu pagrįsti gydomojo poveikio metodai. Jų tikslas – paciento sveikatos grąžinimas ar pagerinimas, jo psichologinio bei socialinio funkcionavimo pagerinimas.

Gydytojas psichoterapeutas – asmuo, turintis bazinę gydytojo psichiatro licenciją bei psichoterapijos paslaugų teikimo sertifikatą.Psichologas-psichoterapeutas – asmuo, turintis bazinę medicinos psichologo licenciją bei įgijęs psichoterapijos paslaugos teikimo sertifikatą.

Psichoterapija – psichoterapijos teorijos ir poveikio metodų visuma, apimanti asmenybės struktūros, normalaus asmenybės vystymosi supratimą, asmenybės patologinių pokyčių ir psichoterapinio poveikio aiškinimą ir specifinius šios krypties psichoterapinio poveikio metodus. Moksliškai pagrįstomis laikomos tos psichoterapijos kryptys, kurias pripažįsta Europos psichoterapijos asociacija.Psichoterapijos procesas – 3 pakopų gydymas:

1. a) giluminė psichoterapija, kai siekiama padėti pacientui suvokti savo psichikos ar asmenybės sutrikimo priežastis ir rekonstruoti asmenybės struktūrą bei funkcionavimą;
2. b) psichoterapija nukreipia problemą, kai siekiama padėti pacientui efektyviau išnaudoti jo turimus asmenybės resursus sveikatos bei gyvenimo problemoms spręsti;
3. c) palaikomoj p/t-pija, kai siekiama išlaikyti paciento funkcionavimo lygį, kad jo gyvenimo ir sveikatos kokybė neblogėtų

Psichoterapijos seansas – betarpiškas psichoterapeuto ir paciento bendravimas individualiai ar grupėje, kurio metu žodiniais ir nežodiniais metodais siekiama paciento pasikeitimo. Psichoterapijos seansai yra 2 rūšių:

1. a) individualiosios psichoterapijos – psichoterapeuto ir paciento bendravimas individualiai;
2. b) grupinės psichoterapijos – psichoterapeuto ir paciento bendravimas grupėje.

Nozologinė diagnozė – psichikos ir elgesio sutrikimo požymių atpažinimas bei klasifikavimas pagal šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančią Psichikos ir elgesio sutrikimų diagnostinę klasifikaciją.

Asmenybinė diagnozė – konkretaus paciento vystymosi ir šio proceso sutrikimų bei problemų diagnozė, vadovaujantis mokslinėmis psichologinėmis asmenybės vystymosi teorijomis.

Psichoterapinė diagnozė – mokėjimas suvokti ir aprašyti nustatytų psichikos ir asmenybės sutrikimų priežastis, psichologinius asmenybės savigynos mechanizmus, asmenybės psichoterapinių pokyčių potencialą bei taikytiną konkrečiam pacientui psichoterapiją.Psichoterapijos konsultacijas teikia gydytojas psichoterapeutas, o psichoterapijos seansus atlieka gydytojas psichoterapeutas arba psichologas-psichoterapeutas.

P/t paslaugų, teikiamų tiek paros, tiek dienos stacionare, finansavimas įtrauktas į ligos gydymo profilio bazinę kainą.

4. DĖL VAIKŲ IR PAAUGLIŲ PSICHIATRIJOS IR PSICHOTERAPIJOS PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPŲ, APRAŠYMO IR TEIKIMO REIKALAVIMŲ 2000 m. gruodžio 14 d. Nr.730 Vilnius. T v i r t i n u: paslaugų organizavimo principus (1 prie

1 priedasVAIKŲ IR PAAUGLIŲ PSICHIATRIJOS IR PSICHOTERAPIJOS PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPAI

Vaikų psichikos sveikatos priežiūra – tai psichiatrijos, psichoterapijos, psichologinio konsultavimo ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugos vaikams, paaugliams ir jų tėvams (globėjams, paciento atstovams). Vaikų ir paauglių psichiatrijos paslaugos teikiamos savivaldybių psichikos sveikatos centruose ar psichiatrijos kabinetuose, antrinio ir tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose.

1. BENDROSIOS VAIKŲ IR PAAUGLIŲ PSICHIATRIJOS PASLAUGŲ TEIKIMO NUOSTATOS, VARTOJAMI TERMINAI
2. Vaikų ir paauglių psichiatrijos paslaugos teikiamos vaikams nuo 3 iki 18 metų amžiaus, turintiems psichikos ir elgesio sutrikimų ar rizikos faktorių tiems sutrikimams atsirasti.
3. Vaikų ir paug psichikos sutrikimams gydyti dažniausiai taikomi nemedikamentiniai gydymo metodai bei priemonės.
4. Gydymo ir psichosocialinės reabilitacijos metodai taikomi ne tik vaikams. Į gydymo procesą įtraukiama šeima, artimiausi žmonės (mokytojai, globėjai).
5. Gydymo tikslai įgyvendinami dirbant specialistų komandos principu. Komandą sudaro: gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras – komandos koordinatorius, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas, stacionare – ir vaikų priežiūros darbuotojai.
6. Vaikai ir paaugliai konsultuojami ir gydomi atskirai nuo suaugusiųjų, specialiai tam įrengtose patalpose, kuriose sukurta terapinė aplinka, atitinkanti vaiko raidos ypatumus.
7. Vienai vaikų ir paauglių psichikos sveikatos specialisto paslaugai (diagnostikos ar terapijos) skiriama 1 valanda.
8. Šiame įsakyme vartojami terminai ir apibrėžimai:

7.1. intensyvi psichiatrinė slauga – nuolatinis individualus stebėjimas ir paciento slaugos procesas, atliekamas psichikos sveikatos slaugytojo;

7.2. aplinkos terapija – tai bazinė vaikų ir paauglių stacionaruose taikoma programa. Konkrečiam vaikui ir vaikų grupei sukurta aplinkos terapija padeda saugiai jaustis, moko suvokti elgesio pasekmes ir sąmoningai rinktis tinkamus elgesio būdus bei įsisavinti įgūdžius, būtinus socialinei kompetencijai atstatyti. Socialinė kompetencija – tai žmogaus įgūdžiai ir gebėjimai, kurie būtini norint susidoroti su pareigomis, būdingomis konkrečiam jo gyvenimo etapui. Aplinkos terapija galima įtakoti asmenį veikiančius stresorius, patologiją, pareigas, lankstumą, aplinkos apsaugos veiksnius ir įgūdžius bei gebėjimus. Aplinkos terapiją taiko vaikų priežiūros darbuotojai, vadovaujami vaikų ir paauglių psichiatrų bei medicinos psichologų. Aplinkos terapiją sudaro:

7.2.1. vaiko ar paauglio gydymas etapais – priėmimas į skyrių bei stebėjimas, terapijos procesas, išvykimas;

7.2.2. struktūruota aplinka;

7.2.3. mokymas mokytis bei laisvalaikis;

7.2.4. elgesio valdymas;

7.2.5. terapinės erdvės, suskirstytos į zonas, įrengimas;

7.3. vaikų priežiūros darbuotojas – tai aukštesnįjį pedagoginį išsilavinimą turintis specialistas, išklausęs vaikų ir paauglių psichiatrijos kursą ir įgijęs praktinio darbo įgūdžių vaikų ir paauglių psichiatrijos stacionare.

Pastaba: kol šie specialistai rengiami, vaiko priežiūros darbuotojo pareigas gali eiti auklėtojai bei pedagogai, gavę Vaikų psichiatrijos skyriaus, kuriame dirba, vedėjo bei asmens, atsakingo už darbo kokybę, leidimą;

7.4. supervizija-tai stebėjims, vadovavimas ir priežiūra klinikiniame darbe labiau patyrusio kolegos mažiau patyrusiam;

7.5. psichologinis konsultavimas-pagalba vaikamsJuTėvams skirta padėti klientams išsiaiškint ir suprast kas vyksta jų gyvenimeir išmokti siekti savo tikslo prasmingai pagrįstai renkantis ir sprendžiant emocinio asmeninio pob problemas

7.6. krizinė situacija – žmogaus gyvenimo lūžis, turintis didelę psichologinę reikšmę ir keliantis grėsmę jo asmenybės vientisumui – gerai nuomonei apie save, socialinei padėčiai, sveikatai arba gyvybei;

7.7. krizių intervencija – ypač intensyvi specialistų komandos pagalba paciento krizių laikotarpiu. Trunka 5-7 dienas, kurių metu, įvertinus būklę ir nustačius diagnozę, pacientas perkeliamas į kitus sveikatos priežiūros skyrius, kitas institucijas arba grąžinamas į šeimą. KA atliekama specialiai įrengtame sveikatos priežiūros įstaigos padalinyje;

7.8. mobili komanda – tai vaikų-paauglių krizių intervencijos skyriaus struktūrinė dalis. Pagrindinė mobilios komandos funkcija – skubi psichiatrinė – psichologinė pagalba krizinės situacijos vietoje. Vaikų – paauglių krizių intervencijos skyrius, gavęs pranešimą apie vaiką ar paauglį, išgyvenantį psichologinę krizę, skubiai siunčia mobilią komandą;

7.9. absoliuti indikacija – tai indikacija hospitalizuoti, t.y., nustačius diagnozę, prie kurios pažymėta absoliuti indikacija, pacientą būtina guldyti į vaikų-paauglių psichiatrijos skyrių.

1. PIRMINĖS VAIKŲ IR PAAUGLIŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGOS
2. Vaikų ir paauglių nuo 3 iki 18 metų pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos savivaldybių psichikos sveikatos centruose ir psichiatrijos kabinetuose. Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros specialistų komandą sudaro vaikų ir paauglių psichiatras, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas ir psichikos sveikatos slaugytojas. Pirminės vaikų psichikos sveikatos priežiūros specialistų tikslas – bendradarbiaujant su bendrosios praktikos gydytojais, pediatrijos tarnyba, švietimo, socialinės rūpybos, vaikų teisių apsaugos, policijos ir kitomis institucijomis, išaiškinti psichikos ir elgesio sutrikimus, organizuoti ir taikyti efektyvias prevencijos, gydymo ir psichosocialinės reabilitacijos priemones bei, esant indikacijų, nukreipti į kitas sveikatos priežiūros įstaigas. Centro buveinėje skiriamas kabinetas vaikų ir paauglių psichiatrui, medicinos psichologui bei atskira specialiai įrengta patalpa darbui su vaiku ir šeima.
3. Jei psichikos sveikatos centre šiuo metu nedirba vaikų ir paauglių psichiatras, vietoj jo vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros paslaugas laikinai teikia gydytojas psichiatras. Psichikos sveikatos centro gydytojas psichiatras:

2.1. suteikia vaikams ir paaugliams būtinąją psichiatrinę pagalbą;

2.2. siunčia vaikus ir paauglius pas vaikų ir paauglių psichiatrą;

2.3. siunčia vaikus ir paauglius gydyti stacionare;

2.4. tęsia vaikų ir paauglių psichiatro konsultacijos metu paskirtą medikamentinį gydymą.

2 priedas

BENDRIEJI VAIKŲ IR PAAUGLIŲ PSICHIATRIJOS IR PSICHOTERAPIJOS ANTRINIO LYGIO PASLAUGŲ TEIKIMO REIKALAVIMAI

1. Antrinio lygio vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugos
2. Vaikų ir paauglių psichiatrijos ambulatorines paslaugas teikia: vaikų ir paauglių psichiatrai, gydytojai psichoterapeutai arba psichologai psichoterapeutai, medicinos psichologai, kiti specialistai.
3. Šios paslaugos teikiamos antrinio lygio ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose sveikatos priežiūros įstaigose.
4. Vaikų ir paauglių psichiatrijos ambulatorinės antrino lygio paslaugos yra šios:

3.1. vaikų ir paauglių psichiatro konsultacija;

3.2. individuali psichoterapija;

3.3. grupinė psichoterapija (vaikams ir/ar tėvams);

3.4. individualus ar šeimos konsultavimas.

4. VirPpsichiatr konsultacijos metu gali skirti individualios, grupinės p/t kursą, individual ar šeimos konsultavimą
5. Vaikų ir paauglių psichiatras siunčia pacientus pas logopedą.
6. Individualias, grupinės psichoterapijos paslaugas teikia gydytojas psichoterapeutas ar psichologas psichoterapeutas, atitinkantis Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus reikalavimus.
7. Individualias (tėvų ar vaikų) ir šeimos konsultavimo paslaugas teikia vaikų ir paauglių psichiatras, medicinos psichologas ir kiti atitinkamą kvalifikaciją įgiję ir tai patvirtinantį pažymėjimą turintys specialistai.
8. kartą per mėnesį gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras konsultuoja medicinos psichologo bei logopedo pacientus
9. Ambulatorinės terapijos seansas trunka 1 val. Seansai vyksta ne rečiau kaip 1-2 kartus per savaitę.
10. Mokama tik už faktiškai įvykusius ambulatorinės terapijos seansus.
11. Ambulatorinės terapijos seansas aprašomas kiekvieno paciento asmens sveikatos istorijoje (forma 025/a), nurodoma kito terapinio seanso data, taip pat užpildoma “Asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelė” (forma 025/a- LK).
12. Vaikų ir paauglių psichiatrijos dienos stacionaro paslaugos (Vaikų ir paauglių psichiatrija II A)
13. Šios paslaugos teikiamos vaikų ir paauglių dienos stacionaruose, įkurtuose prie stacionarinių vaikų ir paauglių psichiatrijos, pediatrijos skyrių.
14. Specialistų komanda teikia diagnostikos ir gydymo paslaugas, kai ambulatorinė pagalba neefektyvi, paciento būklė negerėja arba blogėja, o gydymas dienos stacionare gali padėti išvengti gydymo stacionare.
15. Dienos stacionare paslaugas vaikams su psichikos ir elgesio sutrikimais teikia psichikos sveikatos specialistų komanda: vaikų ir paauglių psichiatras, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas ir psichikos sveikatos slaugytojai bei vaikų priežiūros darbuotojai.
16. Vienam vaikų priežiūros darbuotojui vaikų ir paauglių psichiatrijos dienos stacionaro skyriuje turi tekti ne daugiau kaip 5 pacientai.
17. Vaikų ir paauglių psichiatrijos dienos stacionaro skyriuose ar poskyriuose pacientams įrengiama 10-15 vietų.

III. Vaikų ir paauglių psichiatrijos stacionarės antrinio lygio paslaugos (Vaikų ir paauglių psichiatrija II B)

1. Stacionarinės paslaugos teikiamos vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuose arba poskyriuose.
2. Vaikų nuo 14 iki 18 metų psichiatrijos skyriai veikia psichiatrijos ligoninėse, o vaikų iki 14 metų amžiaus – psichiatrijos ligoninėse arba ligoninėse, turinčiose vaikų ligų skyrius.
3. Vaikų ir paauglių psichiatrijos stacionare didžiausias dėmesys skiriamas aplinkos terapijai. Tuo rūpinasi vaikų priežiūros darbuotojai ir psichikos sveikatos slaugytojai, vykdydami nuolatinę individualią ir grupinę hospitalizuotų vaikų priežiūrą, taikydami aplinkos terapiją bei apsaugodami vaikus nuo jų psichiką žeidžiančių veiksnių. Tinkami personalo ir gydomų stacionare vaikų santykiai yra būtina stacionarinio gydymo efektyvumo sąlyga. Vienam vaikų priežiūros darbuotojui vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje turi tekti ne daugiau kaip 5 pacientai.
4. Darbas organizuojamas komandiniu principu, įtraukus vaikų priežiūros darbuotojus ir kitus specialistus.
5. Vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuose (poskyriuose) turi būti iki 15 lovų.
6. Vaikų ir paauglių krizių intervencijos stacionarinės paslaugos (Vaikų ir paauglių psichiatrija II C)
7. Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuose teikiama skubi psichiatrinė – psichologinė pagalba vaikams ir paaugliams, turintiems didelių psichologinių problemų. Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus veiklos pagrindas – gebėjimas skubiai reaguoti į krizės ištiktą vaiką.
8. Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriai gali būti prie vaikų ir paauglių psichiatrijos stacionarų skyrių ar prie pediatrijos skyrių.3. Skyriuje turi būti ne daugiau kaip 8 lovos. Į skyrių priimami vaikai nuo 3 iki 18 metų. Gydymas trunka iki 7 parų.4. Darbas skyriuje organizuojamas komandiniu principu. Komandą sudaro: vaikų ir paauglių psichiatras, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas ir psichikos sveikatos slaugytojas.
9. Skyriuje visą parą turi budėti mobili specialistų komanda, kurią sudaro:

5.1. nuolatiniai nariai – gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas;

5.2. ne nuolatiniai nariai – medicinos psichologas ar socialinis darbuotojas.

6. Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus specialistai konsultuoja skyriuje ir krizės ištikimo vietoje.
7. Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius bendradarbiauja (pagal sutartis) su vaikų ir paauglių reanimacijos ir vidaus ligų, chirurgijos skyriais, policijos komisariatais, Vaiko teisių apsaugos tarnyba.
8. „DĖL PIRMINIO, ANTRINIO IR TRETINIO LYGIŲ PSICHIATRIJOS IR PSICHOTERAPIJOS PASLAUGŲ TEIKIMO SUAUGUSIEMS REIKALAVIMŲ BEI BAZINIŲ KAINŲ PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO   2004 m . lapkričio 12 d. Nr. V-805

P a k e i č i u Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. 256 „Dėl pirminio, antrinio ir tretinio lygių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų teikimo suaugusiems reikalavimų bei bazinių kainų patvirtinimo“ 1. Išbraukiu 1.3 punkte žodžius „ir psichoterapijos“.

2. Nurodytu įsakymu patvirtintą Psichiatrijos ir psichoterapijos pirminio lygio paslaugų teikimo suaugusiesiems reikalavimus išdėstau nauja redakcija:

Kiti psichiatrijos pirminio lygio paslaugų teikimo reikalavimai:

1. Pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos psichikos sveikatos centruose arba įstaigose, atitinkančiose psichikos sveikatos centrų reikalavimus ir turinčiose licenciją verstis šia veikla.
2. Pirminė psichikos sveikatos priežiūra vykdoma komandos principu įstaigose, atitinkančiose psichikos sveikatos centrų reikalavimus, vadovaujantis Psichikos sveikatos centro specialistų veikla, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 110 „Dėl pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų bazinės kainos, jų teikimo bei apmokėjimo tvarkos ir Psichikos sveikatos centrų pavyzdinių įstatų bei specialistų veiklos“ (Žin., 1999, Nr. 25-722 ).
3. Pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos vaikams ir paaugliams teikiamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 730 „Dėl vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų“ (Žin., 2000, Nr. 109-3489 ).
4. Pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis, teikiamos vadovaujantis Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartais ir pirminio lygio paslaugomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 204 „Dėl priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 47-1824 ).“.

 

6. DĖL LIETUVOS MEDICINOS NORMOS MN 114:2005 „GYDYTOJAS VAIKŲ IR PAAUGLIŲ PSICHIATRAS. TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ“2005 m . liepos 13  d. Nr. V-577 VilniŽILVINAS PADAIGA

4.1.  vaikų ir paauglių psichiatrija – medicinos mokslo ir praktikos šaka, apimanti vaikų ir paauglių psichikos ir elgesio sutrikimų priežastis, diagnostiką, gydymą, prevenciją;

4.2.  vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūra (pagalba) – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti vaikų ir paauglių psichikos bei elgesio sutrikimų prevenciją, diagnostiką, gydymą ir reabilitaciją;

4.3.  gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras – medicinos gydytojas, įgijęs gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro profesinę kvalifikaciją;5. Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras profesinę kvalifikaciją įgyja baigęs universitetines medicinos studijas ir vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentūrą. 6. Teisę verstis gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro praktika turi asmuo, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro profesinę kvalifikaciją ir turintis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią medicinos praktikos licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro profesinę kvalifikaciją.

7. Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras verčiasi gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro praktika įstaigose, turinčiose asmens sveikatos priežiūros licenciją teikti vaikų ir paauglių psichiatrijos paslaugas.
8. Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras dirba savarankiškai, bendradarbiaudamas su kitais sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiais specialistais.    11. Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras privalo:

11.1. diagnozuoti ir gydyti psichikos ir elgesio sutrikimus, tyrimo bei gydymo rezultatus žymėti medicininiuose dokumentuose; 11.2. teikti būtinąją medicinos pagalbą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;

11.3. nepriskirtais gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro kompetencijai atvejais siųsti pacientą konsultuotis ir gydytis pas atitinkamos srities specialistą;

11.8. pranešti policijai apie sužeidimus šaltuoju ar šaunamuoju ginklu bei kitus smurtinius sužeidimus ir sužalojimus;

11.9. pranešti Vaikų teisių apsaugos tarnybai apie išaiškintus arba įtariamus smurto, prievartos prieš vaikus ir vaikų apleistumo atvejus;

7.DĖL LIETUVOS MEDICINOS NORMOS MN 53:2005 „GYDYTOJAS PSICHIATRAS. TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ“ PATVIRTINIMO 2005 m . liepos 22 d. Nr. V-601 Vilnius SA MINISTRAS  ŽILVINAS PADAIGA

1. Taikymo sritis
2. Ši medicinos norma nustato gydytojo psichiatro veiklos sritis, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę.
3. Ši medicinos norma privaloma visiems gydytojams psichiatrams, jų darbdaviams, taip pat institucijoms, rengiančioms ir tobulinančioms šiuos specialistus bei kontroliuojančioms jų veiklą.
4. Nuorodos
5. Rengiant šią medicinos normą vadovautasi šiais teisės aktais:

3.1. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu (Žin., 1994, Nr. 63-1231 ; 1998, Nr.112-3099 );

3.2. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymu (Žin., 1995, Nr. 53-1290 );

3.3. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu (Žin., 1996, Nr. 66-1572 ; 1998, Nr. 109-2995 );

3.4. Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymu (Žin., 1996, Nr. 102-2313 ; 2004, Nr. 68-2365 );

3.5. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu (Žin., 1996, Nr. 102-2317 ; 2004, Nr.

3.6. Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymu (Žin., 1997, Nr. 30-711 );

3.7. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu (Žin., 1996, Nr. 55-1287 ; 2002, Nr. 123-5512 );

3.8. Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymu (Žin., 2000, Nr. 44-1247 );

3.9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 234 „Dėl Psichikos sveikatos centro nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1996, Nr. 15-399 );

3.10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. 624 „Dėl Profesinės kvalifikacijos vertinimo ir pripažinimo nuostatų ir profesinės kvalifikacijos vertinimą ir pripažinimą vykdančių institucijų ir reglamentuojamų profesijų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 46-1319 );

3.11. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. kovo 7 d. įsakymu  Nr. 133 „Dėl Pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1996,  Nr. 28-695 );

3.12. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 110 „Dėl Pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų bazinės kainos, jų teikimo bei apmokėjimo tvarkos ir Psichikos sveikatos centro pavyzdinių įstatų bei specialistų veiklos“ (Žin., 1999, Nr. 25-722 );

3.13. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu  Nr. 552 „Dėl asmens sveikatos paslapties kriterijų patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 109-3195 );

3.14. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. lapkričio 9 d. įsakymu  Nr. 634 „Dėl bendrųjų reikalavimų medicinos normoms rengti patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 100-3192 ; 2003, Nr. 112-5031 );

3.15. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 132 „Dėl Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jos finansavimo tvarkos“ (Žin., 2002, Nr. 31-1180 );

3.16. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1 „Dėl Numerio gydytojo spaudui suteikimo ir panaikinimo nuostatų“ (Žin., 2003, Nr. 22-931 );

3.17. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr.

3.18. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymu  Nr. V-469 „Dėl Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 105-3906 );

3.19. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. V-396 „Dėl Medicinos praktikos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 90-3316 ).

III. terminai ir apibrėžimai 4. Šioje medicinos normoje vartojami tokie terminai ir apibrėžimai:

4.1. gydytojas psichiatras – medicinos gydytojas, įgijęs gydytojo psichiatro profesinę kvalifikaciją;

4.2. gydytojo psichiatro praktika – gydytojo psichiatro pagal nustatytą kompetenciją atliekama sveikatos priežiūra, apimanti asmens psichikos sveikatos būklės tikrinimą, ligų profilaktiką, diagnozavimą ir ligonių gydymą.

1. Bendrosios nuostatos
2. Gydytojas psichiatras profesinę kvalifikaciją įgyja baigęs universitetines medicinos studijas ir psichiatrijos rezidentūrą. Užsienyje įgyta gydytojo psichiatro profesinė kvalifikacija pripažįstama LR teisės aktų nustatyta tvarka.
3. Teisę verstis gydytojo psichiatro praktika turi gydytojas, LR teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs gydytojo psichiatro profesinę kvalifikaciją ir turintis licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo psichiatro profesinę kvalifikaciją.
4. Gydytojas psichiatras verčiasi gydytojo psichiatro praktika sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose licenciją teikti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas.
5. Gydytojas psichiatras dirba savarankiškai, bendradarbiaudamas su kitais asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistais, socialinės rūpybos darbuotojais.
6. Gydytojas psichiatras vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, šia medicinos norma, įstaigos, kurioje dirba, įstatais (nuostatais), vidaus tvarkos taisyklėmis bei savo pareigybės aprašymu.
7. Teisės 10. Gydytojas psichiatras turi teisę:

10.1. verstis gydytojo psichiatro praktika šios medicinos normos ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka;

10.2. turėti spaudą, išduotą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka;

10.3. išrašyti receptus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka;

10.4. išduoti asmens sveikatos pažymėjimus (pažymas) LR sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka;

10.5. konsultuoti asmenis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;

10.6. atsisakyti teikti sveikatos priežiūros paslaugas, jei tai prieštarauja gydytojo profesinės etikos principams arba gali sukelti realų pavojų paciento ar gydytojo psichiatro gyvybei, išskyrus atvejus, kai teikiama būtinoji medicinos pagalba;

10.7. nustatyti žmogaus mirties faktus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;

10.8. gauti darbui būtiną informaciją apie asmenų psichikos sveikatos būklę bei kitais psichikos sveikatos priežiūros klausimais Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;

10.9. tobulinti profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;

10.10. gydytojas psichiatras turi ir kitų teisių, nustatytų Lietuvos Respublikos teisės aktų.

11. Pareigos 11. Gydytojas psichiatras privalo: 11.1. teikti būtinąją medicinos pagalbą; 11.2. nepriskirtais gydytojo psichiatro kompetencijai atvejais siųsti pacientą konsultuotis ir gydytis pas atitinkamos srities specialistą;

11.3. bendradarbiauti su kt asmens visuomen sveikatos priežiūros, slaugos ir socialinės rūpybos darbuotojais specialist

11.4. propaguot sveiką gyvenseną, psichikos sutrikimų prevencijos ir psichikos sveikatos tausojimo ugdymo priemones

11.5. įgyvendinti privalomąsias sveikatos priežiūros programas;

11.6. laikytis gydytojo profesinės etikos principų, gerbti pacientų teises ir jų nepažeisti;

11.7. tobulinti profesinę kvalifikaciją teisės aktų nustatyta tvarka;

11.8. laikytis Medicinos praktikos licencijavimo taisyklių;

11.9. tvarkyti medicinos praktikos dokumentus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;

11.10. paaiškinti gydytojo psichiatro praktikos aplinkybes SAM, teisėsaugos institucijų prašymu;

11.11. taikyti tik įteisintus Lietuvoje tyrimo, diagnostikos ir gydymo metodus;

11.12. atlikti kitas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas pareigas.

VII. kompetencija 12. Gydytojo psichiatro profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis įgyja baigęs gydytojo psichiatro profesinę kvalifikaciją suteikusias studijas, nuolat tobulindamas įgytą profesinę kvalifikaciją ir susipažindamas su psichiatrijos mokslo ir praktikos naujovėmis. Gydytojas psichiatras turi:

12.1. žinoti: 12.1.1. psichikos sveikatos priežiūros paslaugas reglamentuojančius LR įstatymus ir kitus teisės aktus;

12.1.2. suicidologijos pagrindus;

12.1.3. pagrindinius psichologijos tyrimus ir jų reikšmingumą nustatant psichikos sutrikimus;

12.1.4. psichoterapijos pagrindus ir indikacijas, rodančias, kad reikia gydyti psichoterapija;

12.1.5. pagrindinius nervų ligų tyrimo būdus;

12.1.6. patvirtintą stacionarinio gydymo ir priverstinio hospitalizavimo tvarką bei indikacijas;

12.1.7. priklausomybės pacientų medicininės ir socialinės reabilitacijos principus;

12.2. gebėti: 12.2.1. įvertinti savižudybės grėsmės laipsnį ir pagal kompetenciją suteikti medicinos pagalbą;

12.2.2. įvertinti psichopatologines būkles, kurioms esant taikoma būtinoji pagalba;

12.2.3. nustatyti atskirų asmenų grupių profesinį tinkamumą;

12.2.4. nustatyti psichikos sutrikimus, dėl kurių negalima leisti įsigyti civilinio ginklo;

12.2.5. nustatyti psichikos sutrikimus, dėl kurių reikia nutraukti ilgesnį kaip dvylikos savaičių nėštumą;

12.2.6. nustatyti psichikos sutrikimus, dėl kurių negalima įsigyti mechaninių transporto priemonių vairavimo teisių;

12.2.7. nustatyti transporto priemonių vairuotojų ar kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būseną;

12.2.8. atlikti laikinojo nedarbingumo ekspertizę;

12.2.9. siųsti asmenį į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

12.2.10. nustatyti medicinines indikacijas ir kontraindikacijas dėl asmens apgyvendinimo socialinės globos įstaigoje;

12.3. išmanyti:12.3.1. bendrąją psichopatologiją (psichikos sutrikimų symptom,sindrom)jos biologinius ir psichologinius mechanizmus, šių sutrikim įtaką paciento elgesiui, tikėtiną grėsmę paties ligonio ar aplinkinių žmonių sveikatai, gyvybei

12.3.2. psichikos ligonių slaugos principus;

12.3.3. asmenybės, gydytojo ir ligonio tarpusavio santykių psichologiją;

12.3.4. aprobuotus biologinius psichikos sutrikimų gydymo būdus ir jų taikymą praktikoje;

12.3.5. gydymo elektros impulsu indikacijas, kontraindikacijas, šio metodo taikymą praktikoje ir galimas komplikacijas;

12.3.6. antipsichozinių vaistų veikimo mechanizmus, jų vartojimo indikacijas, kontraindikacijas, nepageidautinus efektus ir gydymo komplikacijas;

12.3.7. antidepresantų veikimo mechanizmus, jų vartojimo indikacijas, kontraindikacijas, nepageidautinus efektus ir gydymo komplikacijas;

12.3.8. nuotaikos stabilizatorių veikimo mechanizmus, jų vartojimo indikacijas, kontraindikacijas, nepageidautinus efektus ir gydymo komplikacijas;

12.3.9. trankviliantų veikimo mechanizmus, jų vartojimo indikacijas, kontraindikacijas, nepageidautinus efektus, prasidedančio pripratimo ir priklausomybės požymius ir gydymo komplikacijas;

12.3.10. nootropų veikimo mechanizmus, jų vartojimo indikacijas, kontraindikacijas, nepageidautinus efektus ir gydymo komplikacijas;

12.3.11. priklausomybės ligų pakaitinio gydymo indikacijas, kontraindikacijas ir komplikacijas;

12.4. mokėti diagnozuoti ir gydyti šiuos psichikos sutrikimus ir jų komplikacijas:

12.4.1. organinius ir simptominius psichikos sutrikimus, F00–F09:

12.4.1.1. demenciją, sergant Alzheimerio liga, F00;

12.4.1.2. kraujagyslių demenciją, F01;

12.4.1.3. demenciją, sergant kitomis, kitur klasifikuojamomis ligomis, F02;

12.4.1.4. nepatikslintą demenciją, F03;

12.4.1.5. organinį amnezinį sindromą, nesusijusį su alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, F04;

12.4.1.6. delyrą, nesusijusį su alkoholiu ar kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, F05;

12.4.1.7. kitus psichikos sutrikimus dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ar somatinių ligų, F06;

12.4.1.8. asmenybės ir elgesio sutrikimus dėl galvos smegenų ligos, pažeidimo ar disfunkcijos, F07;

12.4.1.9. nepatikslintą organinį arba simptominį psichikos sutrikimą, F09;

12.4.2. psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, F10–F19:

12.4.2.1. psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant alkoholį, F10;

12.4.2.2. psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant opioidus, F11;

12.4.2.3. psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant kanabinoidus, F12;

12.4.2.4. psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant raminamąsias ir migdomąsias medžiagas, F13;

12.4.2.5. psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant kokainą, F14;

12.4.2.6. psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant stimuliatorius, taip pat ir kofeiną, F15;

12.4.2.7. psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant haliucinogenus, F16;

12.4.2.8. psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant tabaką, F17;

12.4.2.9. psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant lakiąsias medžiagas, F18;

12.4.2.10. psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, F19;

12.4.3. šizofreniją, šizotipinį ir kliedesinį sutrikimą, F20–F29:

12.4.3.1. šizofreniją, F20;

12.4.3.2. šizotipinį sutrikimą, F21;

12.4.3.3. nuolatinį kliedesinį sutrikimą, F22;

12.4.3.4. ūminį ir praeinantį psichozinį sutrikimą, F23;

12.4.3.5. indukuotą kliedesinį sutrikimą, F24;

12.4.3.6. šizoafektinį sutrikimą, F25;

12.4.3.7. kitus neorganinius psichozinius sutrikimus, F28;

12.4.3.8. nepatikslintą neorganinę psichozę, F29;

12.4.4. nuotaikos (afektinius) sutrikimus, F30–F39:

12.4.4.1. manijos epizodą, F30;

12.4.4.2. bipolinį afektinį sutrikimą, F31;

12.4.4.3. depresijos epizodą, F32;

12.4.4.4. pasikartojantį depresinį sutrikimą, F33;

12.4.4.5. nuolatinius nuotaikos (afektinius) sutrikimus, F34;

12.4.4.6. kitus nuotaikos (afektinius) sutrikimus, F38;

12.4.4.7. nepatikslintą nuotaikos (afektinį) sutrikimą, F39;

12.4.5. neurozinius, stresinius ir somatoforminius sutrikimus, F40–F48:

12.4.5.1. fobinius nerimo sutrikimus, F40;

12.4.5.2. kitus nerimo sutrikimus, F41;

12.4.5.3. obsesinį-kompulsinį sutrikimą, F42;

12.4.5.4. reakcijas į sunkų stresą ir adaptacijos sutrikimus, F43;

12.4.5.5. disociacinius (konversinius) sutrikimus, F44;

12.4.5.6. somatoforminius sutrikimus, F45;

12.4.5.7. kitus neurozinius sutrikimus, F48;

12.4.6. elgesio sindromus, susijusius su fiziologiniais sutrikimais bei somatiniais veiksniais, F50–F59:

12.4.6.1. valgymo sutrikimus, F50;

12.4.6.2. neorganinius miego sutrikimus, F51;

12.4.6.3. seksualinių funkcijų sutrikimus, nesusijusius su organiniu sutrikimu ar liga, F52;

12.4.6.4. pogimdyminio laikotarpio psichikos ir elgesio sutrikimus, neaprašytus kitur, F53;

12.4.6.5. psichologinius ir elgesio faktorius, susijusius su sutrikimais ar ligomis, klasifikuojamomis kitur, F54;

12.4.6.6. piktnaudžiavimą priklausomybės nesukeliančiomis medžiagomis, F55;

12.4.6.7. nepatikslintą elgesio sindromą, susijusį su fiziologiniais sutrikimais ir fiziniais faktoriais, F59;

12.4.7. suaugusiųjų asmenybės ir elgesio sutrikimus, F60–F69:

12.4.7.1. specifinius asmenybės sutrikimus, F60;

12.4.7.2. mišrius ir kitus asmenybės sutrikimus, F61;

12.4.7.3. ilgalaikius asmenybės pakitimus, nesusijusius su smegenų pažeidimu ir liga, F62;

12.4.7.4. įpročių ir potraukių sutrikimus, F63;

12.4.7.5. lyties tapatumo sutrikimus, F64;

12.4.7.6. seksualinio pasirinkimo sutrikimus, F65;

12.4.7.7. psichologinius ir elgesio sutrikimus, susijusius su seksualine raida ir orientacija, F66;

12.4.7.8. kitus suaugusiųjų asmenybės ir elgesio sutrikimus, F68;

12.4.7.9. nepatikslintą suaugusiųjų asmenybės ir elgesio sutrikimą, F69;

12.4.8. protinį atsilikimą, F70–F79;

12.4.9. psichologinės raidos sutrikimus, F80–F89.

12.4.10. elgesio ir emocijų sutrikimus, prasidedančius vaikystėje ir paauglystėje, F90–F98.

VIII. Atsakomybė 13. Gyd psichiatras už padarytas klaidas, aplaidumą, netinkamą jam priskirtų funkcijų vykdymą ar bioetikos reikalavimų pažeidimą, taip pat už pareigų viršijimą atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

35.Psichikos sveikatos vystymosi kryptys Lietuvoje ir pasaulyje. Naujos bendruomeninės paslaugos ir tarnybos.

2005 metais Lietuva kartu su kitomis Europos valstybėmis PSO Ministrų konferencijoje Helsinkyje pasirašė Europos psichikos sveikatos deklaraciją ir Veiksmų planą 2005–2010 metams. Lietuva įsipareigojo kiekybiškai ir kokybiškai keisti mūsų šalies psichikos sveikatos politiką. Kadangi nuo to, kokia bus kiekvieno piliečio ir visos visuomenės dvasinė sveikata, didele dalimi priklauso kiekvienos valstybės ekonominė bei socialinė gerovė.

Moderni psichikos sveikatos priežiūra turi remtis šiais principais:

1. Žmogaus teisių užtikrinimas-žmonės su psichikos sutrikimais turi tas pačias teises, kaip ir visi kiti visuomenės nariai. Psichikos sutrikimo diagnozės nustatymas nėra pagrindas pažeisti žmogaus teises. Įstatymuose numatytos išimtys, kurios leidžia apriboti žmogaus teises tam tikrais ypatingais atvejais, turi netapti taisykle.
2. Modernių į vartotojų poreikius nukreiptų paslaugų spektras-sunkiomis psichikos ligomis sergantiems žmonėms reikalingas individualus jų poreikius atitinkantis psichikos sveikatos priežiūros planas, apimantis 5 priežiūros kompnent:

• farmakoterapiją,
• psichoterapiją,
• psichosocialinę reabilitaciją,
• profesinę reabilitaciją,
• būsto pagalbą.

3. Pusiausvyra biopsichosocialinio modelio plėtroje-kadangi psichikos sutrikimų genezėje yra vienodai svarbūs biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai, būtina prižiūrėti, kad vienodai dėmesio būtų skiriama investuojant į naujas biomedicinines, psichologines (psichoterapines) ir socialines technologijas.
4. Autonomijos ir dalyvavimo skatinimas-siekti, kad psichikos sveikatos paslaugų vartotojai taptų kuo savarankiškesni ir dalyvautų visuomenės gyvenime. Žmonių, sergančių psichikos ligomis, gydymas turi vykti žmogui gyvenant namuose arba kiek galima namams artimesnėje aplinkoje. Specializuotų uždarų globos įstaigų paslaugos gali būti teikiamos esant ypatingai sunkiems atvejams, kuomet kompleksinės pastangos teikti pagalbą bendruomenėje yra nesėkmingos.
5. Nesunkių psichikos sutrikimų gydymas nespecializuotame lygyje-pirminiame sveikatos priežiūros lygyje – šeimos gydytojai ir jiems talkinantys slaugytojai turi patys gydyti daugumą šių sutrikimų.
6. Psichikos sveikatos stiprinimas ir psichikos sutrikimų prevencija-turi būti nukreiptos į plačiąją visuomenę ir į specifines rizikos grupes, skatinant apsauginius faktorius ir atsparumą, mažinant socialinę atskirtį, įgalinant pažeidžiamas rizikos grupes pačias spręsti problemas ir padedant joms integruotis į bendruomenę. Tai padeda pažeidžiamoms gyventojų grupėms išvengti stigmos ir diskriminacijos, bet kartu tai padeda pačiai visuomenei atsikratyti prietarų ir nepakantos pažeidžiamų grupių atžvilgiu.
7. Paslaugų vartotojų ir nevyriausybinio sektoriaus vaidmens stiprinimas- paslaugų vartotojai partnerystės principu turi dalyvauti priimant sprendimus su įvairių sričių specialistais, nes tik paslaugų vartotojai ir jų artimieji gali pasakyti apie teikiamų paslaugų efektyvumą ir atitiktį pacientų poreikiams. Valstybinės institucijos nevyriausybinėms organizacijoms turi sudaryti lygias sąlygas priimant sprendimus ir teikiant paslaugas.

Pagrindinės psichikos sveikatos vystymosi kryptys Lietuvoje (t.p ir Europos Sąjungoje)-

1. Psichikos sveikatos svarbos demonstravimas ir įtvirtinimas valstybės politikoje-kaip prioritetinę kryptį įtraukti visuomenės psichikos sveikatos problemų sprendimų būdų efektyvų diegimą praktikoje. Užtikrinti Valstybinės psichikos sveikatos komisijos veiklą, užtikrinant jos veiklos veiksmingumą ir efektyvumą.Siekiant paspartinti psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimą apskričių ir savivaldybių lygiu, rekomenduoti, kad apskričių administracijos ir savivaldybės pripažintų visuomenės psichikos sveikatą kaip prioritetinę sveikatos ir socialinės politikos kryptį ir įsteigtų tarpsektorinio lygmens komisijas veiksmams šioje srityje koordinuoti.

Užtikrinti psichikos sveikatai tenkančio biudžeto dalies didėjimą, ypatingą dėmesį skiriant priartintų prie bendruomenės ir integruotų į bendrąsias sveikatos priežiūros įstaigas paslaugų teikimui. Ypatingą prioritetą suteikti vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos apsaugai ir priežiūrai. Valstybinėse sveikatos programose prioritetą suteikti vaikų dvasinės sveikatos, emocinės ir socialinės raidos sutrikimų prevencijai, tėvų mokymui tinkamai auginti vaikus, savižudybių, priklausomybių ir prievartos prevencijai.

2. 2. Psichikos sveikatos stiprinimas ir psichikos sutrikimų prevencija–pagrindiniai tikslai:
3. rizikos grupėms priklausančių tėvų mokymas kompetentingai auginti vaikus, ypatingą dėmesį skiriant kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės laikotarpiui;
4. vaikų ir paauglių psichikos sveikatos stiprinimas mokyklose ir bendruomenėje;
5. psichikos sveikatos stiprinimas darbo vietose;
6. vaikų ir jaunimo smurto prevencija;
7. savižudybių prevencija;
8. alkoholizmo, narkomanijos ir rūkymo prevencija;
9. sveikos senatvės stiprinimas.

Viena svarbiausių Lietuvos visuomenės sveikatos problemų – alkoholizmo ir kitų priklausomybių, savižudybių ir smurto – prevencija turi būti pripažinta nacionalinės svarbos problema, skiriant ypatingą dėmesį ir valstybės resursus moderniam šių problemų sprendimui.

Nauja ir labai svarbi vieta Lietuvos psichikos sveikatos sistemoje turi būti suteikta psichoterapijos paslaugų plėtrai. Pasaulio ir Europos psichikos sveikatos priežiūros sistemose šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriama efektyvių psichoterapijos paslaugų plėtrai. Stengiamasi orientuotis į trumpas ir vidutinės trukmės efektyvias ambulatorinės psichoterapijos formas, visų pirma tokias kaip elgesio ir kognityvinė terapija. Ypač svarbu, kad būtų skatinamos ir adekvačiai apmokamos psichoterapijos paslaugos vaikams ir šeimoms. Būtina panaudoti didelę Lietuvos psichoterapijos mokyklos patirtį, kviečiant nacionalinės psichoterapijos mokyklos atstovus mokyti naująją sveikatos specialistų kartą (šeimos gydytojus, gydytojus psichiatrus, kitų specialybių gydytojus, psichologus, socialinius darbuotojus ir kt.) bazinių kasdienio darbo su rizikos grupės žmonėmis ir šeimomis įgūdžių. Siekiant įtvirtinti Lietuvoje modernių psichoterapijos ir kitų psichosocialinių technologijų plėtrą, būtina suteikti šiai krypčiai plėtros prioritetą ir sukurti efektyvų ir racionalų šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo mechanizmą.

3. Modernių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo mechanizmo sukūrimas-

kasmet didinti PSDF biudžeto dalį ir sveikatos programoms numatytą biudžeto dalį, skirtą psichikos sveikatos priežiūrai. Užtikrinti psichikos sveikatos centrų plėtrą, sudarant galimybę jiems tapti savarankiškais juridiniais asmenimis ir teikti paslaugas, kurios gali būti apmokamos iš įvairių šaltinių (PSDF lėšos apmokant už dienos stacionaro ir kitas antrinio lygio paslaugas, socialinės apsaugos sektoriaus skiriamos lėšos, skirtos deinstitucionalizacijos procesui).

Patvirtinti naujus ambulatorinių ir pusiaustacionarinių antrinio lygio paslaugų įkainius ir skatinti naujų paslaugų plėtrą, siekiant nestacionariniu lygiu gydyti specifinius plačiai paplitusius vidutinio sunkumo ir sunkius psichikos sutrikimus (pvz., valgymo sutrikimus, pirmąjį psichozės epizodą paauglystėje ir jauname amžiuje), teikti krizių intervencijos paslaugas ir kitas aktyvaus nestacionarinio gydymo ir reabilitacijos paslaugas.

4. Žmogaus teisių apsauga ir stebėjimas-pasinaudojant PSO rekomendacija turi būti sukurta efektyviai veikianti ir žinybinių interesų išvengianti inspekcijos tarnybą, kuri prižiūrėtų sutrikusios psichikos asmenų teises tiek gydymo ir globos įstaigose, tiek ir bendruomenėje. Europos sąjungos valstybių pavyzdžiu įsteigti nepriklausomu būdu veikiančią ir valstybės finansuojamą psichikos sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų vartotojų patikėtinių tarnybą, sudarant visas galimybes patikėtiniams atstovauti paslaugų vartotoją ir ginti jo teises.  Į žmogaus teisių stebėjimo procesą įtraukti paslaugų vartotojų organizacijas ir kitas nevyriausybines organizacijas. Sukurti ir vykdyti mokymo programą teisėjams ir advokatams, dalyvaujantiems sutrikusios psichikos asmenų bylų nagrinėjime
5. Psichikos sveikatos sistemos rodiklių ir visuomenės psichikos sveikatos rodiklių mokslinis vertinimas ir stebėjimas-steigti Nacionalinį psichikos sveikatos institutą ir visuomenės psichikos sveikatos problemas tiriančius sektorius dabar veikiančiuose mokslo institutuose. Sukurti informacijos kaupimo, apdorojimo, analizės ir sklaidos sistemą visuomenės psichikos sveikatos ir psichikos sveikatos sistemos rodiklių srityje. Įsijungti į Europos Sąjungoje vykstančią visuomenės psichikos sveikatos indikatorių paiešką ir lyginamąją analizę. Kas 2–3 metus atlikti psichikos sveikatos sistemos veiklos rodiklių ir su ja susijusių reiškinių mokslinę (kiekybinė ir kokybinę) analizę, tiriant kaip kinta sociokultūrinis kontekstas, žmogiškųjų ir finansinių išteklių investavimo dinamika, teikiamų paslaugų ir prevencinių programų apimtis ir kokybė, ir kaip tai atsispindi strategijoje ir tikslinėse programose numatytuose sistemos veiklos rezultatuose. Konsultuotis su PSO, ES ir kitų tarptautinių organizacijų ekspertais, siekiant kad Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemos plėtra atitiktų visus šiuolaikinius principus ir standartus.