Home › Ūmios būklės

Ūmios būklės

Ūmios būklės sergant šizofrenija, šizoafektiniu ir kliedesiniais sutrikimais.

Šizoafektinis sutrikimas

Šizoafetinis sutrikimas tai – nepertraukiamos eigos susirgimas, kurio metu pasireiškia didžiosios depresijos, manijos ar mišrus epizodas lydimas pirmo rango šizofrenijos simptomų.

Tuo metu kai nuotaika būna eutiminė (ne maniakinė i ne derpesinė) bent 2 sav turi būti stebima psichozinė simptomatika Turi pasireikšti 2 ar daugiau sekančių psichozinių simptomų: kliedesiai, haliucinacijos, dezorganizuota kalba, labai dezorganizuotas elgesys, katatonija bei negatyvūs simptomai, t.kaip alogija, abulija ir monotoniškas afektas

Gydymas priklauso nuo pasireiškiančių simptomų. Šizoafektiniu sutrikimu sergančius pacientus rekomenduojama gydyti nuotaikos stabilizatoriais ir antipsichotikais.

Dažnai šia liga sergantys pacientai atsisako vartoti vasitus, tokiais atvejais juos privaloma hospitalizuoti.

Kliedesiniai sutrikimai

Absurdiškas kliedesys tai yra įsitikinimas, kuris yra neabejotinai neįtikėtinas.  Pavyzdžiui, pacientas tiki, kad visas kambarys yra įkrautas mirtina elektros srove ir tik jo implantuojamas ateivis gali apsaugoti visus tame kamabaryje esančius gyvus daiktus nuo užmušimo elektros srove.

Kartais kliedesys būna neabsurdiškas. Neabsurdiškas kliedesys tai yra galimas, tačiau labai neįtikėtinas įsitikinimas. Pavyzdžiui, pacientas tiki, kad jis seksualiai priekabiauja prie kaimynystėje gyvenančio vaiko, tačiau nežino nei to vaiko vardo, nei pavardės. Jis gali atvykti į PS dėl baimės, nes jo manymu kaimynai įsteigė fondą, į kurį renkami pinigai, kuriais bus apdovanotas pacientą suradęs žmogus, taip pat mano, kad kaimynai pasamdė mafiją, kad ji pacientą nužudytų, o be to, ir  policininkai jį seka, kad gautų pinigus, kuriuos kaimynai surinko apdovanojimui.

Kliedesiniai sutrikimai ypatingai sunkiai gydomi, netgi antipsichotikais. Dažniausiai rekomenduojama ilgalaikė p/t

Šizofrenija

Nėra vieno patognomoninio simptomo, kuriam pasireiškus gydytojas iš karto galėtų diagnozuoti, jog pacientas serga šia stipriai invalidizuojančia liga. Sergant šizofrenija pasireiškia daug simptomų, kurie sutrikdo visuomeninius, tarpasmeninius santykius bei darbingumą.  Šie simptomai yra suskirstyti į dvi grupes: pozityvius (kurie yra „pertekliniai“, „papildomi“ arba „pliusiniai“) bei negaltyvius (kurie yra „deficitiniai“, „stokojantys“).

Parnoidinis  tipas

Jo metu pasireiškia: kognityviniai sutrikimai, kliedesiai, dažniausiai persekiojimo arba didybės, kurie yra sistemizuoti. Taip pat gali pasireikšti kliedesių temą atitinkančios klausos haliucinacijos, tačiau šiam tipui nebūdingos dezorganizuotos mintys ir kalba ar dezorganizuotas elgesys, tiap pat nebūdingas ir emocijų skurdumas.

Dezorganizuotas tipas

Šiam šizofrenijos tipui būdinga dezorganizuoti kalba ir elgesys bei emocijų skurdumas.

Katatoninis tipas

Šio šizofrenijos tipo metu pasireiškia mažiausiai du sekantys simptomai:

  • Motorinis nejudrumas, primenantis katalepsijos būseną (vaškinis lankstumas – pacientas ilgesnį laiką sustingsta, nors ir nepatogioje, jam suteiktoje pozoje.
  • Per didelis, betikslis motorinis aktyvumas
  • Mutizmas (nekalbėjimas) arba kraštutinis negatyvizmas (ligonis nevykdo ko prašomas arba net priešinasi)
  • Įmantri kūno laikysena ar judesiai, ryškus grimasavimas, stereotipiniai manierizmai
  • Echolalija (žodių, kuriuos sako aplinkiniai, kartojimas arba mėgdžiojimas) arba echpraksija (patologinis aplinkinių žmonių atliekamų judesių mėgdžiojimas)

Nediferencijuotas tipas

Pasireiškianti simptomatika neatitinka aukščiau aprašytų šizofrenijos tipų diagnostinių kriterijų, tačiau jo metu pasireiškia bent du iš sekančių simptomų: kliedesiai, haliucinacijos, dezorganizuota kalba, labai dezorganizuotas arba katatoninis eglesys, negatyvūs simptomai.

Rezidualinis tipas

Rtipas diagnozuojamas tada kai pacientui anamnezėje yra buvęs bent vienas šizofrenijos epizodas bet šiuo metu pozit-yvių simptomų nėra Kartais gali pasireikšt 2ar daugiau neryšk pozityvūs simptom Išlieka ryški negatyvi simptomatik

Gydymo galimybės

Prieš paskiriant simptominį psichozės gydymą, reikėtų nustatyti esminę psichozę sukėlusią priežastį.

Specifiniai, ūmių būklių metu pasireiškiančiam psichomotoriniam sujaudinimui slopinti skiriami, psichotropiniai vaistai nurodyti 3 Skyriuje. Reikėtų išsiaiškinti kokie šiuo metu yra pagrindiniai pacientą veikiantys stresoriai, taip pat reikėtų užduoti sau klausimą „kodėl dabar?“. Siekiant patikslinti subjektyvią anamnezę, reikėtų surinkti objetyvią anamnezę.

Pacientas gali būti hospitalizuotas priverstinai, izoliuotas bei fiksuotas tais atvejai, kai jis nenori bendradarbiauti, yra kaprizingas, piktas arba dirglus bei tais atvejais, kai jis yra pavojingas sau bei aplinkiniams (priverstinės hospitalizacijos indikacijos bei metodika aprašytos 23 Skyriuje).

Tam, kad pacientas vartotų skiriamą gydymą ir jam nesipriešintų, gydytojas turi užmegzti draugiškus ryšius su pacientu bei jo šeima. Taip pat reikėtų susisiekti su pacientą ambulatoriškai gydančiu gydytoju, kad jis suteiktų informaciją apie taikytą medikamentinį gydyma bei galbūt neseniai darytus pakeitimus, kurie galėjo išprovokuoti ligos paūmėjimą.

Gydymas turėtų būti skiriamas atsižvelgiant į biopsichosocialinius bei kultūrinius veiksnius. Galima kreiptis į socialines tarnybas, kad jos įvertintų paciento gyvenimo sąlygas bei kitus socialinius aspektus.

Vaistai

Šiuo metu plačiai vartojami atipiniai antipsichotikai. Šie vaistai rečiau nei klasikiniai antipsichotikai sukelia sekančius šalutinius reiškinius: distoniją, parkinsonizmą bei vėlyvąja diskineziją (VD).  Jie efektyviai gydo pozityvius simptomus, o negatyvius simptomus veikia netgi efektyviau nei klasikiniai antipsichotikai.

Tais atvejais, kai su pacientu nėra pakankamai geras kontaktas, reikėtų skirti atipinių antipsichotikų depo preparatus, pvz. risperidono depo preparatą (Risperidal Consta) kas 2 savaites.  Tais atvejai, kai įtariama, kad pacientas gali skiriamų vaistų neišgerti, tikslinga paskirti greitai tirpstančias atipinių antipsichotikų tabletes.

Klasikiniai antipsichotikai skiriami tais atvejais, kai jie buvo efektyvūs gydant psichozinę simptomatiką praeityje. Tais atvejai, kai paskyrus atipinio antipsichotiko maksimalią dozę, pozityvi simptomatika vis tiek išlieka, tikslinga papildomai paskirti klasikinį antipsichotiką, pvz. nors pacientas vartoja 800 mg kvetiapino, tačiau išlieka įsakančios klausos haliucin

Klasikinių antipsichotikų privalumas yra jų kainos ir veiksmingumo derinys, atipiniai antipsichotikai kainuoja žymiai brangiau. Tačiau klasikiniai antipsichotikai dažniau sukelia sekančius šalutinius reiškinius: distoniją bei VD.

 Kai kurie atipiniai antipsichotikai bei jų dažniausiai sukeliami šalutiniai reiškiniai

Cheminis vaisto pavadinimas (firminis pavadinimas) Įprastinė dienos dozė Sedacija Svorio padidėjimas Ortostatinė hipotenzija QTc intervalo prolongalcija
Aripiprazolis*a (Abilify) 15-45 mg ++ + + +
Klozapinas (Clozaril)† 50-900 mg +++ +++ +++ ++
Olanzapinas±a (Zyprexa) 2,5-30 mg ++ +++ + +
Kvetiapinas§ (Seroquel) 25-800 mg ++ ++ + +
Risperidonas║a (Risperidal) 0,5-8 mg ++ + + +
Ziprazidonas (Geodon) 40-60 mg   + +/- ++

* Vienintelis šiuo metu rinkoje esantis dalinis agonistas; nedidina prolaktino koncentracijos.

† Reikia kas savaitę atlikti bendrą kraujo tyrimą, kadangi gali sukelti agranuliocitozę; jis skiriamas tik tais atvejais, kai liga yra rezistentiška gydymui, prieš tai reikia paskirti bent du kitus antipsichotikus ir jeigu jie neefektyvūs tik tada skiriamas pastarasis vaistas.

± Gali būti skiriamos trumpalaikės ir greito poveikio intramuskulinės injekcijos; gali sukelti rezistentiškumą insulinui; stebėti dėl metabolinio sindromo.

  • Nedidina prolaktino koncentracijos.

║Gali būti skiriama ilgo veikimo depo forma kas 2 sav..

Gali būti skiriamos trumpalaikės ir greito poveikio intramuskulinės injekcijos.

a Greitai ištirpstančios tabletės.

+/- tikėtina, mažiausia tikimybė, + maža tikimybė, ++ vidutinė tikimybė, +++ didelė tikimybė.

Tipiniai   Poveikis
Cheminis vaisto pavadinimas (firminis pavadinimas) Galima dienos dozė Anticholinerginis Sedacija
Chlorpromazinas (Thorazine) 50-400 mg Stiprus Stipri
Flufenazinas (Prolixin)* 2-20 mg Silpnas Silpna
Haloperidolis (Haldol)* 2.5-40 mg Silpnas Silpna
Mezoridazinas (Serentil) 100-400 mg Vidutinis Stipri
Perfenazinas (Trilafon)* 16-64 mg Silpnas Silpna
Tioridazinas (Mellaril) 50-800 mg Stiprus Stipri
Tiotiksenas (Navane) 15-60 mg Silpnas Silpna
Trifluoperazinas (Stelazine) 4-20 mg Silpnas Silpna

* Galima skirti depo formą – dekanoatą kas 2-4 savaites.

Išleisti pacientą ambulatoriniam gydymuisi ar ne

Jeigu paciento būsena yra nestabili jį reikėtų hospitalizuoti (žr. 2 Skyrių). PS dirbantis gydytojas turėtų stengtis užtikrinti, kad paciento gydymas ligoninėje būtų kuo mažiau suvaržantis.

Hospitalizacijos indikacijos yra šios:

  • Pacientas pavojingas sau (pzichoziniams pacientams yra didelė savižudybės rizika) ar aplinkiniams
  • Psichinės ligos sąlygota sunki negalia; negali pasirūpinti savimi arba nėra socialinių tarnybų, kurios aprūpintų pacientą maistu, drabužiais, būstu, nėra galimybės užtikrinti tęstinį medikamentinį gydymą
  • Krizė arba stipri reakcija į stresą išlieka ir po paskirto gydymo PS
  • Intoksikacija: nėra kam pasirūpinti paciento detoksikacija
  • Tolimesniam gydymui reikalingas diangozės patikslinimas
  • Ligos paūmėjimas nesant susikalbėjimo
  • Nėra galimybės užtikrinti efektyvaus gydymo dėl socialinių tarnybų nebuvimo
  • Reikalingi specifiniai gydymo metodai: EIT arba TMS

Pacientą galima išleisti ambulatoriniam gydymui, jeigu:

  • Jis nėra pavojingas sau bei aplinkiniams, nėra sunkiai neįgalus.
  • Yra pakankamai sąmoningas, kad galėtų gydytis ambulatoriškai.
  • Turi pakankamai medikamentų iki numatyto vizito po psichiatrą.
  • Aplinkui yra efektyviai dirbančios socialinės tarnybos, kurios gali pacientui padėti (tais atvejai, kai pacientą nebūtina hospitalizuoti).
  • Susitariama, jog sugrįš į PS pablogėjus psichinei ar somatinei būsenai.

Ūmios būklės sergant afektiniais sutrikimais.

Depresijos paplitimas bendroje populiacijoje, priklausomai nuo atliktų tyrimų, yra nuo 2% iki 25%.  Ja dažniausiai suserga tam tikros demografinės grupės žmonės (pvz. moterys, vieniši žmonės, bedarbiai, mažumos, emigrantai bei sergantys nepagydomomis ligomis)

Taip pat pirminiu afektiniu sutrikimu dažniau suserga žmonės, kurių šeimoje jau buvo sergančiųjų depresija.

Depresijos priežastys

Tikroji depresijos priežastis vis dar yra nevisiškai suprantama.  Tačiau akivaizdu, kad didžiąją depresiją sąlygoja tam tikrų biologinių bei socialinių veiksnių sąveika asmenims, esantiems rizikos grupėse.  Taigi depresijos išsivystymą sąlygoja genetinio pažeidžiamumo sąveika su tam tikru psichosocialiniu stresoriumi.  Yra žinomos įvairios hipotezės, jog depresija susergama sutrikus neurocheminiams procesams, pvz. sutrikus dopamino, noradrenalino ar seratonino apykaitai, tačiau nei viena iš šių teorijų iki galo nepaaiškina, kodėl depresija progresuoja arba, kodėl pasveikstama vartojant vaistus, kurie veikia neurotransmiterius.  Kai kurios naujesnės teorijos teigia, jog depresijos išsivystymą sąlygoją neuroaktyvūs steroidai, kurie moduliuoja gama-aminobutirinės rūgšties receptorius (GABA).

Kodėl svarbu atpažinti depresija sergantį pacientą

Depresija yra intensyviai gydoma liga.  Priėmimo skyriuje (PS) dirbantys gydytojai gali pasirinkti iš daugelio reliatyviai saugių bei efektyvių gydymo metodų, kurie pagerina pacientų būseną.  Tačiau svarbu išsiaiškinti medicinines bei organines priežastis, galinčias sąlygoti depresijos išsivystymą arba galinčias ją pasunkinti.

Klinikiniai simptomai bei depresija sergančio paciento apžiūra

Depresija sergantys pacientai gali atrodyti pavargę bei išsekę dėl sutrikusio miego, taip pat jie gali būti ploni, apsirengę plačiais drabužiais, nes dėl sutrikusio apetito netenkama svorio.  Pokalbio metu akių kontaktas dažniausiai būna minimalus, pacientas gali kūprintis arba sėdėti nusvirusiais pečiais ir žiūrėti į grindis. Taip pat gali būti sumažėjęs psichomotorinis aktyvumas bei pacientai gali atrodyti nerimastingi, nenusėdintys vienoje vietoje, gali gręžioti rankas bei veide galima įžvelgti įtampą (t.y. surauktus antakius ir kaktą, žr. Pav. 7-1 ir 7-2).Pacientai turi būti apklausiami labai atsargiai, pagarbiai.  Reikėtų išsiaiškinti, kodėl jie atvyko į PS ir turėtų papasakoti gyvenimo ir ligos anamnezę.  Jeigu pacientas linkęs fiksuotis ties somatiniais skundais, šiuos skundus reikėtų išklausyti nepertraukiant

Paciento reikėtų paklausti apie miego, apetito sutrikimus, taip pat apie beviltiškumo jausmą ir suicidines mintis.  Jeigu pacientas išsako suicidines mintis, reikėtų paklausti apie ketinimus (Žr. Skyrių 6, kur detaliai aprašoma apie suicidines mintis ir ketinimus turintį pacientą).

▲Reikėtų paklaustiapie depresijos eigą bei sužinoti apie vaistų vartojimą ir jų klinikinį efektą.  Taip pat reikėtų sužinoti, kurie antidepresantai buvo efektyvūs gydant depresiją kitiems šeimos nariams; tas pats preparatas gali tikti ir pacientui

Svarbu paklausti, ar pacientas piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais arba narkotikais, taip pat reikėtų išklausti ar jis neseniai nepatyrė nelaimių, pvz. neteko darbo, mirė mylimasis arba buvo diagnozuota sunki liga.  Gydytojas taip pat turėtų išklausti kaip pacientas gydė depresijos simptomus bei fizinius sutrikimus.

Dažnai diagnozė patikslinama surinkus objektyvią anamnezę iš  sutuoktinio, kito šeimos nario ar draugų. Klinikinės apžiūros pabaigoje pacientą reikėtų patikinti, kad jo nusiskundimus supratote ir nuoširdžiai jam norite padėti.

Taip pat reikėtų išsiaiškinti ar pacientas neserga ligomis, galinčiomis paskatinti depresijos išsivystymą, taip pat kiek galima tiksliau reikėtų išsiaiškinti kokius vaistus pacientas vartoja ir ar jie neįtakoja depresijos išsivystymo.  Jeigu nustatoma, kad depresija išsivystė vartojant tam tikrą vaistą, tai reikėtų pranešti šeimos gydytojui ar terapeutui, kad tą vaistą pakeistų kitu, analogišku, pvz. propranololį būtų galima pakeisti kitu, mažesnio lipofiliškumo betablokeriu, o depresiją sukelianti antihipertenzinį vaistą būtų galima pakeisti angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriais (AKFI).Taip pat tikslinga skirti tyrimus, padedančius nustatyti endokrinologinius susirgimus, vitamino B12, folinės rūgšties bei mikromaistingųjų medžiagų stoką, kadangi šie  sutrikimai kliniškai gali pasireikšti labai subtiliai ir todėl juos būna sunku diagnozuoti

Depresija sergančio paciento gydymas

Gydant depresiją sergantį pacientą reikėtų atsižvelgti į daugelį veiksnių, kadangi depresijos kilmė dažniausiai yra multifaktorinė.

Prieš pradedant gydyti depresiją sergantį pacientą reikėtų išsiaiškinti dominuojančius simptomus, kas dažniausiai sukelia daugiausia sunkumų.  Jeigu pagrindiniai simptomai yra pablogėjęs apetitas bei nemiga, dažniausiai skiriamas mirtazapinas 15 mg per dieną, dozė titruojama kas 3-4 savaites, jei reikia didinama iki 30- 60 mg per dieną.  Jeigu depresijos struktūroje vyrauja nerimas, tikslinga būtų skirti paroksetiną  nuo 20 iki 30 mg per dieną.  Yra įrodymų, jog dvigubo poveikio antidepresantai, tokie kaip selektyvios serotonino/noradrenalino rezorbcijos inhibitoriai (SNRI) –  venlafaksinas ir duloksetinas yra efektyvesni gydant depresinę simptomatiką, ypač jei depresiją lydi cukrinio diabeto sukeltos periferinės neuropatijos skundai ir simptomai.

Tricikliai antidepresantai yra efektyvūs gydant didžiąją depresiją, keletos studijų duomenimis triciklius antidepresantus ypač tikslinga skirti labai sunkios depresijos atvejais Tačiau skiriant šiuos antidepresantus yra mirtino perdozavimo rizik

Selegilinas (L-deprenilis) – selektyvus, grįžtamasis monoaminooksidazės-A (MAO-A) inhibitorius dabar yra išleistas ir pleistro formoje.  Jei jo skiriama 10 mg, tai jis viekia pakankamai selektyviai, tačiau skiriant didesnes dozes pradeda veikti neselektyviai, todėl galima sąveika su kitais serotonerginiais preparatais.

Bupropionas (Wellbutrin) gali būti skiriamas augmentacijai pacientams, kuriems skiriant selektyvios serotonino reabsorbcijos inhibitorius (SSRI), tokius kaip flouksetinas, paroksetinas ir sertralinas, negaunamas klinikinis efektas.  Skiriant bupropioną išnyksta seksualinė disfunkciją, kurią gali sukelti tam tikri SSRI preparatai.

Kad remisija tęstųsi kuo ilgiau, svarbu kontroliuoti pagrindines medicinines priežastis, galinčias įtakoti jos trukmę. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar depresijos nelydi piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais.  Jei depresiją sukėlė alkoholio vartojimas, ji praeina per 2-4 savaites. Jeigu praėjus šiam laikotarpiui depresinė simptomatika išlieka, tai reiškia, kad pacientas gali sirgti pirminiu afektiniu sutrikimu ir jam gali būti reikalingas gydymas antidepresantais.

Priklausomai nuo antidepresantų sukeliamų šalutinių reiškinių, jie gali būti skiriami pagerinti miegą bei apetitą.  Skiriant antidepresantus, ypač mirtazapiną, pirmiausia pagerėja miegas bei apetitas.  Energetinis potencialas pradeda atsistatinėti praėjus 2-4 savaitėms.

Šiuo laikotarpiu gali padidėti savižudybės rizika, nes depresinę simptomatiką lydi padidėjęs energetinis potencialas bei geresnė dėmesio koncentracija.  Jeigu šiuo laikotarpiu pacientas išrašomas iš ligoninės, neužtikrinant tolimesnės kompetetingos priežiūros, jis gali įvykdyti savižudybę.

Pacientai turi būti informuojami apie tai, po kiek laiko antidepresantai pradeda veikti tam, kad nepradėtų per greitai nusivilti negerėjančia savijauta.  Jeigu praėjus 4 savaitėms savijauta negerėja, galima padidinti antidepresanto dozę; šios poveikio reikėtų laukti dar 4 savaites.  Jeigu praėjus ir šiam laiko tarpui nestebima efekto, augmentacijai reikėtų paskirti ličio tiek, kad jo koncentracija kraujo serume būtų 0,6 mmol/l.

Pridėjus ličio nuotaika dažniausiai pagerėja po savaitės ar 10 dienų, palaikomajam gydymui litį galima skirti nuo 6 iki 9 mėnesių. Skiriant litį reikėtų vertinti paciento skydliaukės funkciją, kraujo šlapalo azotą (KŠA), kreatininą ir elektrokardiogramą (EKG).

Jeigu skiriant litį efekto nestebima, augmentacijai reikėtų pridėti kitus preparatus, pvz. bušpironą (BuSpar) 10-15 mg tris kartus per dieną, dozę titruojant iki optimalios; atipinius antipsichotikus, pvz. olanzapiną; ar beta-blokatorių pindololį.  Jeigu depresinė simptomatika yra atspari klasikiniams vaistų deriniams, augmentacija galima paskirti trijodtironino (T3).  Jeigu depresijos simptomatika yra pavojinga gyvybei, tikslinga būtų skirti elektroimpulsinę terapiją

Dvipolis afektinis sutrikimas

Dvipolinis afektinis sutrikimas skirstomas į du pirminius tipus – I tipo dvipolinį sutrikimą ir II tipo dvipolį afektinį sutrikimą. Pacientui I tipo dvipolis afektinis sutrikimas diagnozuojamas tada, kai nustatomas bent vienas manijos epizodas su didžiosios depresijos intarpais. Pacientai, sergantys II tipo dvipoliu afektiniu sutrikimu retai patiria tikrosios manijos būseną Šiems pacientams pasireiškia hipomanija (padidėjęs energetinis potencialas, impulsyvumas, šie simptomai nėra tokie ryškūs kaip manijos simptomai) Šiuos hipomanijos epizodus keičia didžiosios depresijos epizodai

Lengva dvipolio afektinio sutrikimo forma vadinama ciklotiminiu sutrikimu (ciklotimija), jos metu hipomanijos epizodus keičia lengvos depresijos epizodai, tačiau šie nuotaikos svyravimai nėra tokie ryškūs kaip dvipolio afektinio sutrikimo metu.  Pacientai sergantys II tipo dvipoliu afektiniu bei ciklotiminiu sutrikimais, gali būti klaidingai diagnozuojami kaip sergantys tik depresija.

▲Dvipolinio afektinio sutrikimo manijos fazės metu pasireiškia pakili nuotaika, todėl pacientas savo būsenai būna nekritiškas, neigia ligą bei gydymo reikalingumą. Depresijos fazės metu pacientas gali jaustis labai beviltiškai ir todėl gali nesugebėti pasirūpinti gydymu, kartais tokioje būsenoje esantys pacientai galvoja, kad jiems yra neprieinamas efektyvus gydymas.  Mišrių epizodų metu  pasireiškia tiek depresijos, tiek manijos simptomatika.

▲Pacientams, sergantiems I tipo dvipoliu afektiniu sutrikimu gali pasireikšti ir sekantys psichoziniai simptomai: haliucinacijos bei paranoidiniai kliedesiai.  Nuotaikos sutrikimų epizodai trunka nuo kelių dienų iki kelių mėnesių.

Epidemiologija

Dvipoliu afektiniu sutrikimu serga 4% JAV gyventojų, kasmet šis susirgimas valstybei kainuoja 45 bilijonus dolerių.  Dvipoliu afektiniu sutrikimu suserga 1% žmonijos, o vienpole depresija suserga – 6% žmonijos.  I tipo dvipolis afektinis sutrikimas yra vienodai paplitęs tarp vyrų ir moterų.  II tipo dvipoliu afektiniu sutrikimu dažniau serga moterys nei vyrai

Dvipoliu afektiniu susirgimu sergama visose amžiaus grupėse. Epidemiologinio kaptažo duomenimis dvipoliu afektiniu sutrikimu dažniausiai sergama 18-24 metų amžiaus grupėje.  Tačiau dvipolis afektinis sutrikimas gali pasireikšti tik vyresniame amžiuje.

Dvipoliu afektiniu sutrikimu, kaip ir kitais nuotaikos sutrikimais dažniau serga pacientai, kurių pirmos eilės giminaičiai taip pat sirgo šia liga.  Būdas, kuriuo ši liga yra paveldima vis dar neaiškus bei nėra sukurta algoritmo, pagal kurį būtų galima nuspėti susirgimo dvipoliu afektiniu sutrikimu riziką.

Dvipolis afektinis sutrikimas reikšmingai įtakoja sergamumo bei mirtingumo, įskaitant savižudybes, rodiklius, taip pat šis susirgimas įtakoja socialinį funkcionavimą bei darbingumą, kurie savo ruožtu padidiną skyrybų bei bedarbystės riziką.  10-15% sergančiųjų I tipo dvipoliu afektiniu sutrikimu įvykdo savižudybę.  Maždaug pusė pacientų, sergančių I tipo dvipoliu afektiniu sutrikimu, piktnaudžiauja psichoaktyviosiomis medžiagomis.  Dažnai, pacientai sergantys dvipoliu afektiniu sutrikimu, vartoja kokainą.  Kai kurių tyrimų duomenimis net 30% pacientų, piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais ar narkotikais, aptinkami simptomai būdingi dvipoliam afektiniam sutrikimui.

Klinikiniai simptomai bei dvipoliu afektiniu sutrikimu sergančio paciento apžiūra

Kartais pirminės apžiūros metu manijos ar depresijos simptomatika nebūna išreikšta, tai apsunkina dvipolio afektinio sutrikimo diagnostiką.  Dvipolis afektinis sutrikimas dažnai pasireiškia depresija, todėl būna sunku diferencijuoti dvipolio afektinio sutrikimo depresijos epizodą nuo unipolės depresijos.

▲ Stebimas dažnas dvipolio afektinio sutrikimo komorbidiškumas su kitomis ligos, pvz. piktnaudžiavimu alkoholiniais gėrimais, taip pat sergant šiuo susirgimu dažnai įvykdomos savižudybės.  Ligos išeitis pagerina ankstyva diagnostika bei tinkamas gydymas.  Raktažodžiai, padedantys diagnozuoti dvipolį afektinį sutrikimą: teigiama šeimos anamnezė, jaunas amžius, dirglumas ar greita ciklų kaita (žr. toliau šiame skyriuje), be to, skiriant antidepresantą be nuotaikos stabilizatoriaus negaunamas norimas klinikinis efektas.

Kdng dažnai pacientai nenori bendradarbiaut su PS dirbančiu budinčiu gydytoju, būna sunku paskirti tinkamą gydymą

Dvipolio afektinio sutrikimo tipai

Simptomatika skiriasi priklausomai nuo divpolio afektinio sutrikimo tipo.  Toliau trumpai aprašomi visi tipai.

I tipo dvipolis afektinis sutrikimas – manijos fazė

Ši fazė gali trukti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, jos metu pasireiškiantys simptomai:

  • Pakili nuotaika
  • Lenktyniaujančios mintys
  • Hiperaktyvumas
  • Padidėjęs energetinis potencialas
  • Savikontrolės stoka
  • Sustiprėjęs pasitikėjimas savimi su didybės kliedesiais bei įsitikinimu, jog turi antžmogiškų ypatingų galių
  • Per didel įsitraukimas į tikslo siekianči veiklą, pvz.visuomenveiklą mokykloje ar darbe, arba padidėjęs seks aktyvum
  • Neatsargus elgesys bei per dažnas pramogavimas, kas gali sąlygoti skaudžias pasekmes (pvz. pinigų švaistymas parduotuvėse, netinkamas seksualinis elgesys, bei neprotingos investicijos)
  • Persivalgymas, piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais, narkotikais
  • Lengvai išblaškomi
  • Susijaudinę arba dirglūs bei labilios nuotaikos

Nuotaikos sutrikimai gali būti pakankamai sunkūs, sutrikdantys darbinę veiklą bei seksualinį aktyvumą ar santykius su kitais žmonėmis, todėl reikėtų tokius pacientus hospitalizuoti, kad jie nepakenktų sau ar aplinkiniams.  Gali pasireikšti ir psichozinė simptomatika,- haliucinacijos arba kliedesiai.

II tipo dvipolis afektinis sutrikimas – hipomanijos fazė

Ši fazė gali tęsti iki 4 dienų.  Pasireiškiantys simptomai būna panašūs į I tipo dvipolio afetkinio sutrikimo manijos fazės, tačiau jie būna silpniau išreikšti, pasireiškia sekantys  simptomai:

  • Sustiprėjęs pasitikėjimas savimi arba didingumas
  • Sumažėjęs miego poreikis
  • Kalbumas
  • Minčių greitas bėgimas arba subjektyvus pojūtis, kad jos lenktyniauja
  • Išblaškomumas
  • Per didelis įsitraukimas į tikslo siekiančią veiklą arba psichomotorinis sujaudinimas

Šis nuotaikos sutrikimas žymiai nesutrikdo socialinio funkcionavimo bei darbingumo, todėl nebūtina pacientą hospitalizuoti, be to šio sutrikimo metu nepasireiškia psichozinė simptomatika.  II tipo dvipolis afektinis sutrikimas lyginant jį su I tipo dvipoliu afektiniu sutrikimu yra ne toks išreikšas, jo metu nestebima psichozininės simptomatikos bei sutrikdomas tik nežymiai socialinis funkcionavimas bei darbingumas.

I tipo dvipolio afektinio sutrikimo ir II tipo dvipolio afektinio sutrikimo – depresijos fazė

Abiejų tipų dvipolio afektinio sutrikimo metu pasireiškia ši labai sunki depresijos simptomatika:

  • Nuolatinis liūdesys
  • Nuovargis arba abejingumas
  • Sutrikęs miegas,- mieguistumas arba negalėjimas užmigti
  • Mitybos sutrikimai
  • Sumažėjęs apetitas bei svorio netekimas
  • Padidėjęs apetitas bei svorio priaugimas
  • Išnykęs pasitikėjimas savimi
  • Bevertiškumo, beviltiškumo ir kaltės jausmai
  • Būna sunku susikoncentruoti, įsiminti bei priimti sprendimus
  • Atsitraukimas nuo draugų
  • Nedalyvavimas mėgstamoje veikloje
  • Nuolatinės mintys apie mirtį

Sergantiems dvipoliu afektiniu sutrikimu yra didelė savižudybės rizika.  Abiejų fazių metu šiuo sutrikimu sergantys pacientai gali piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais ar narkotikais, kurie pasunkina simptomatiką.

Dvipolio afektinio sutrikimo mišrus tipas

Dvipolio afektinio sutrikimo mišraus tipo metu depresinė simptomatika persidengia su maniakine simptomatika.  Depresijos bei manijos simptomai gali pasireikšti kartu arba kitu atveju gali greitai keisti vieni kitus.

Greito cikliškumo dvipolis afektinis sutrikimas

Greito cikliškumo dvipolis afektinis sutrikimas pasitaiko 20% dvipolio afektinio sutrikimo atvejų.  Maniakinius epizodus greitai pakeičia depresijos epizodai; tai įvyksta mažiausiai keturis kartus per 12 mėnesių.  Esant „ultragreito cikliškumo“ sutrikimui manijos bei depresijos epizodai pakeičia vienas kitą kelis kartus per 24 valandų laikotarpį.  Šią formą gali būti sunku atskirti nuo dvipolio afektinio sutrikimo mišraus tipo.

Gydymas

Pacientus, esančius ūmios manijos būsenoje, reikėtų nedelsiant hospitalizuoti ir gydyti. Šeimos nariams nepatariama palydėti manijos būsenoje esantį pacientą iš PS į kitus ligoninės skyrius, kadangi jų elgesys būna neprognozuojamas, be to, artimieji gali neįvertinti mąstymo sutrikimų. Dažnai toks pacientas pervežamas specializuotu ligoninės transportu, o jį lydi kvalifikuotas personalas.

Gydytojas turi pranešti artimiesiems, kad jiems gali reikėti kreipti į teismą, kad šis leistų gydyti pacientą priverstiniu būdu.  Tokiais atvejais artimieji labai dažnai jaučia kaltę bei gaili paciento.

Pacientus, sergančius dvipoliu afektiniu sutrikimu pastaruoju metu rekomenduojama gydyti beveik išskirtinai medikamentais; dažniausiai tarpusavyje derinamos kelios vaistų grupės.

Jeigu pacientą reikia skubiai gydyti bei visumoje jo sveikatos būklė yra gera, rekomenduojama skirti nuotaikos stabilizatorių ar kitus vaistus, skiriamus dvipolio afektinio sutrikimo gydymui.  Vaistus galima skirti net negavus laboratorinių tyrimų atsakymų.

Dvipolio afektinio sutrikimo, depresijos tipo gydymas skiriasi nuo vienpolės depresijos gydymo.  Lengva dvipolio afektinio sutrikimo forma gali būti gydoma nuotaikos stabilizatoriumi, pvz. ličiu.  Jeigu reikia skirti antidepresantą, jį rekomenduojama skirti tik stabilizavus nuotaiką.  Arba galima skirti Lamotriginum.

Manijos metu pasireiškiantys psichoziniai simptomai turi būti gydomi antipsichotikais. Pirmo pasirinkimo yra atipiniai antipsichotikai; šie vaistai gali būti efektyvūs gydant pačią maniją.  Nerimui bei sujaudinimui gydyti tikslinga skirti trumpą benzodiazepinų kursą.

Dar mažai žinoma kaip atipiniai antipsichotikai  veikia suicidines mintis ir ar sumažina savižudybės riziką, tačiau tikrai žinoma, kad atipinis antipsichotikas klozapinas (Clozaril), skiriamas gydymui rezistentiškai šizofrenijai gydyti, sumažina šizofrenijos ir šizoafektinio sutrikimo metu galimos savižudybės riziką. Vaistai vartojami dvipolio afektinio sutrikimo gydymui nurodyti Lentelėje 8-2.

Elektros impulsų terapija (EIT)

Dažniausiai šis gydymo metodas vadinamas „šoku“, taip, netinkamai jis vadinamas jau nuo šio metodo pristatymo 1930 metais.  Bėgant metams technologijos tobulėjo ir dabar šis gydymo metodas yra netgi saugesni už kai kuriuos medikamentus.  EIT ypač tikslinga skirti šiems pacientams:

  • Pacientams, kuriems reikia nedelsiant stabilizuoti būseną ir todėl negalima laukti kol pasireikš vaistų poveikis
  • Daugumai pacientų, sergančių manija (ypač efektyvus gydant senyvo amžiaus pacientus su labai išreikšta manijos simptomatika). Taip pat pacientams, kuriems pasireiškė dvipolio afektinio sutrikimo depresijos epizodas, lydimas suicidinių minčių bei kaltės jausmo
  • Pacientams kartu sergantiems ir Parkinsono liga
  • Pacientams pageidaujantiems EIT gydymo metodo
  • Nėščioms pacientėms
  • Pacientams, kurie netoleruoja medikamentinio gydymo
  • Esant tam tikroms širdies ligoms

Kartotinė transkranijinė magnetinė stimuliacija (TMS)

TMS yra naujas tyrimo metodas ir šiuo metu atliekama daugybė mokslinių tyrimų, skirtų įvertinti jo efektyvumą gydant dvipolio afektinio sutrikimo depresijos fazę.  Procedūra atliekama pridėjus specialią didelę magnetinę ritę prie galvos ir per ją leidžiant atitinkamų parametrų elektros srovę indukuojami magnetiniai impulsai veikia kairiąją priekinę smegenų žievės dalį. Skirtingai nei EIT metu, prieš TMS procedūrą nereikia atlikti anestezijos, o be to, šis gydymo metodas nesukelia traukulių.

Ūmios būklės simptominių psichozių atveju.

Psichozę gali sąlygoti šios ligos: traukuliniai sutrikimai, ji gali pasireikšti delyro metu, psichozę taip pat gali sukelti infekcijos, navikai, endokrinopatijos, CNS pažeidimai bei piktnaudžiavimas alkoholiu arba narkotikais (fenciklidinu, ketaminu, 3,4- metilen dioksimetamfetaminu, lizergino rūgšties dietilamidu, dekstrometorfanu).

Ūmios būklės gydymas

Pirmiausia gydytojas turi išsiaiškinti, kurie peroraliniai vaistai gydant pacientą praeityje buvo veiksmingi ir tik tada, pasitaręs su pacientu paskiria jam gydymą. Jeigu pacientas yra psichomotoriškai sujaudintas bei atsisako gerti tabletes galima intramuskuliariai (IM) suleisti antipsichotiką kartu su lorazepamu.  Peroraliai galima skirti visus benzodiazepinus, tačiau suleidus intramuskuliariai greitai ir patikimai absorbuojasi tik lorazepamas.  Į raumenis (IM) galima suleisti nuo 1 iki 3 mg lorazepamo priklausomai nuo paciento kūno sudėjimo bei psichomotorinio sujaudinimo stiprumo.  Svarbu įsidėmėti, kad lorazepamo į raumenis negalima leisti pacientams, vartojantiems klozapiną, nes paskyrus tokį derinį yra buvę letalinių išeičių dėl sustojusio kvėpavimo.  Jo taip pat nereikėtų leisti į raumenis, jeigu įtariama intoksikacija alkoholiu ar kitais migdomaisiais vaistais.

Agresyviems pacientams kartu su lorazepamu tikslinga peroraliai arba intramuskuliariai skirti ir antipsichotikus. Antipsichotikai, kuriuos galima skirti,- haloperidolis (Haldol) 5-10 mg peroraliai (PO) arba IM bei flufenazinas (Prolixin) 2,5-5 mg PO arba IM. Esant reikalui dozę galima pakartoti praėjus pusvalandžiui ar 45 minutėms, siekiant išvengti antipsichotikų sukeliamų šalutinių reiškinių, tokių kaip sustingimas, tremoras ar kitų šalutinių ekstrapiramindinių reiškinių, kartu galima skirti benztropiną (Cogentin) nuo 1 iki 2 mg PO arba difenilhidraminą (Benadryl), 50 mg PO.  Dažniausiai skiriamas difenilhidraminas, kadangi jis yra pigesnis bei pasižymi stipresniu raminamuoju poveikiu. Anticholinergikų negalima skirti tais atvejais, kai įtariama intoksikacija jais.  Dažnai skiriama 5 mg haloperidolio arba flufenazino, kartu su 50 mg difenilhidramino ir 1-2 mg lorazepamo, kuris skiriamas PO arba IM.

Atipiniai antipsichotikai  taip pat yra efektyvūs gydant ūmias būkles bei juos galima skirti intramuskuliariai.   Tačiau atipiniai antipsichotikai yra brangūs ir todėl jų PS gali ir nebūti.

Vienas iš atipinių antipsichotikų, kuris gali būti skiriamas – ziprazidonas (Geodon), IM jo skiriama 20 mg. Jis klinikinėje praktikoje skiriamas, siekiant sukelti trumplaikį slopinimą.  Parenteraliai taip pat galima skirti ir kitą atipinį antipsichotiką – olanzapiną.  Jis skiriamas ampulėmis po 10 mg. Skiriant olanzapiną intramuskuliariai primąją valandą jo koncentracija kraujyje būna nuo keturių iki penkių kartų didesnė, nei skiriant peroraliai, jis pasižymi stipriu raminamuoju, antipsichotiniu bei antimaniakiniu poveikiais.  Kitas panašiai veikiantis preparatas – risperidonas, jis išleidžiamas tirpalo arba greitai ištirpstančių M-tablečių pavidalu, olanzapinas taip pat yra išleidžiamas greitai ištirpstančių tablečių pavidalu ir vadinasi Zyprexa Zydis.

Tais atvejais kai su pacientu yra pakankamai geras kontaktas, psichomotoriniam sujaudinimui nuslopinti galima suleisti droperidolio.  Tačiau dabar jis psichiatrijoje vartojamas labai retai, dažniau dabar jis skiriamas anesteziologijoje.  Droperidolis gali sukelti QTc intervalo prolongaciją, todėl jo negalima skirti pacientams, kuriems sutrikęs širdies laidumas, taip pat jo negalima skirti pacientams, kurie vartoja kitus vaistus, galinčius sutrikdyti širdies laidumą.  Jo raminamasis poveikis  praeina po valandos.

Agresyvius pacientus taip pat gali reikėti izoliuoti, fiksuoti bei taip pat jiems gali reikėti skirti ir kitus, aukščiau neminėtus vaistus (žr. rekomendacijos nurodytos 3 Skyriuje).

Ūmios būklės po galvos smegenų traumas.

1. Psichozė po galvos smegenų traumo pasitaiko apie 1% pacientų, dažniausiai po difuzinio smegenų pabrinkimo kartu su hematoma. Jiems konstatuojamos regos, rečiau klausos  haliucinacijos,  konfabuliacija, delyrinis sąmonės sutrikimas.

2. Nuotaikos sutrikimai. Depresijos vystymasis po galvos smegenų traumos būdingiausias pacientams su premorbidine būkle, psichiatrine anamneze iki traumos, patyrusiems smurtą. Kai kurių autorių duomenimis, depresija konstatuojama 26% pacientų, patyrusių ūminę galvos smegenų traumą. Tiems pacientams, kuriems ūmiame periode depresijos neužfiksuota, per 1 metus ji atsirado net 27% nukentėjusiųjų. Ūmioje gijimo stadijoje depresija dažniau konstatuota pacientams, kuriems nustatyta kairės kaktinės skilties, kairio pusrutulio pamato branduolių arba subkortikalinė kontūzija. Dominuojantis depresijos simptomas – energijos sumažėjimas (anergija).

Tokių ligonių gydymas labai individualus ir priklauso nuo vyraujančių negalavimų. Kadangi pokomocinis sindromas dažnai būna ilgalaikis, o sergantieji paprastai yra jauno amžiaus žmonės, vaistai turi būti parenkami, atsižvelgiant į jų galimą šalutinį poveikį. Emocinių sutrikimų gydymas priklauso nuo vyraujančios patologijos. Iki 30 proc. ligonių, patyrusių lengvą galvos smegenų traumą, išlieka kelionių baimė, generalizuoto nerimo sutrikimas arba potrauminio streso sutrikimas. Tokiems ligoniams rekomenduojamas kombinuotas medikamentinis bei psichoterapinis gydymas. Esant depresijos klinikai, rekomenduojamas medikamentinis gydymas antidepresantais, kaip pirmos eilės vaistų skiriant SSRI (selektyviųjų serotonino reabsorbcijos inhibitorių) grupės antidepresantų. Triciklių antidepresantų skiriama rečiau dėl blogesnės tolerancijos. Benzodiazepinai taip pat gali būti rekomenduojami, tačiau jų vartojimą riboja didelė pripratimo rizika. Nustačius miego sutrikimus, patariama laikytis miego higienos. Kai kuriais atvejais galima skirti trumpalaikį gydymo kursą benzodiazepinais arba atipiniais antipsichotikais.

Prievartos priemonės naudojamos ūmių būklių metu.

Fizinio suvaržymo priemonės

PS gydytojas teisiškai ir etiškai turi pagrįsti, kodėl taikomos fizinio suvaržymo priemonės, net ir tais atvejais, kai pacientas paaiškinimo negirdi arba nesugeba jo suprasti.  Fizinio suvaržymo priemonės skiriamos tik kraštutiniu atveju, nusprendus, kad jos yra būtinos, nes pacientas gali susižaloti save arba gali sužaloti aplinkinius, arba, jeigu būtina suleisti vaistus, o pacientas neleidžia.  Praėjus 24 valandoms, PS gydytojas pakartotinai įvertina paciento būklę ir nusprendžia ar tikslinga ir toliau taikyti fizinio suvaržymo priemones.

Kokios fizinio suvaržymo priemonės buvo taikytos ir kodėl aprašoma paciento ligos istorijoje.  Fizino suvaržymo priemonių taikymo aprašymo kopijos kiekvieną kartą turi būti pateikiamos ligoninės vyr. gydytojui, kad jis įvertintų, ar jos buvo taikytos tikslingai, ar ne.  Fiziškai suvaržyto paciento būseną kas  30 minučių įvertina apmokytas ligoninės personalas ir savo pastebėjimus įrašo į ligos istoriją.

Jeigu fizinio suvaržymo priemones reikia taikyti tam, kad apsaugotume pacientą nuo susižalojimo arba aplinkinius nuo sužalojimų, jas gali pradėti taikyti ir slaugytojos, tačiau apie savo veiksmus jos privalo pranešti  PS gydytojui, kuris skiria pacientui tyrimus ir gydymą.  PS turėtų būti parašytos taisyklės ir procedūros, apibrėžiančios kada taikyti fizinio suvaržymo priemones bei jose turėtų būti aiškiai nurodyta, kas šias priemones gali taikyti.

Pradėjus taikyti fizinio suvaržymo priemones reikia parašyti laiką kada jos buvo pradėtos taikyti ir priežastis, kodėl jos buvo pradėtos taikyti.  Fizinio suvaržymo priemones galima taikyti tiek laiko, keik norodyta aprašymo formoje; fizinio suvaržymo priemonės nuimamos tik tada, kai personalas pakartotinai įvertina paciento būseną ir nusprendžia, kad jas taikyti ilgiau yra netikslinga.  Jeigu pacientas susižaloja pradėjus taikyti fizinio suvaržymo priemones, tai yra gydytojo aplaidų darbą įrodantis faktas.

Jeigu nėra gauta raštiško sutikimo, jog pacientas sutinka gydytis bei nėra apiformintas priverstinis gydymas, tačiau pradedamos taikyti fizinio suvaržymo priemonės, gydytojas nebus kaltinamas dėl netinkamų veiksmų tuo atveju, jeigu tinkamai aprašys ir pagrįs, jog taikyti tas priemonės buvo būtina.

Cheminės (farmakologinės) intervencijos

Cheminės intervencijos yra žmogiškesnės nei fizinio suvaržymo priemonių taikymas.

Nuo 1991 metų, įstatymai, apibrėžiantys cheminių intervencijų taikymo būtinumą buvo keisti kelis kartus ir skriasi priklausomai nuo valstijos.  Bendrai, pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, gydytojai pacientą gali gydyti prverstinai, be jo sutikimo, trumpą laikotarpį (iki 30 dienų) tais atvejais, kai ir kitas medikas patvirtina, jog toks gydymas yra būtinas.  Jeigu gydymas tęsiamas ilgiau nei 30 dienų, reikia gauti teismo leidimą šiam gydymui tęsti, jis įvertina, ar pacientas yra gydomas pagrįstai, ar ne ir, ar tiklsinga gydymą tęsti toliau, ar ne.  Cheminių intervencijų privalumai ir trūkumai apibendrinti lentelėje 23-1.

Vaistus galima skirti peroraliai, intramuskuliariai arba intraveniškai, kartais skiriamas vienas vaistas, o kartais skiriamas jų derinys, tai pat inidividualiai, kiekvienam pacientui atitaikoma optimaliausia dozė.  Nėra vieno vaisto, kuris būtų universalus kiekvienu atveju. Psichomotoriškai sujaudinto paciento gydymas aprašytas keliuose šios knygos skyriuose.

Verbalinis gydymas

Daugeliu atveju agresyvūs pacientai gali būti gydomi tai pat efektyviai žodžiu, kaip ir fizinio suvaržymo priemonėmis ar vaistais.  Keli verbalinio gydymo pavyzdžiai nurodyti apraše 23-1.

Verbalinį gydymo metodą netikslinga skirti ūmioje psichozėje esantiems pacientams, taip pat pacientams, kurie yra delyrinio sąmonės sutrikimo būsenoje, stipriai intoksikuoti ar psichomotriškai sujaudinti dėl išsivysčiusio manijos epizodo. Tokių pacientų galima paklausti, ar jie norėtų, jog jiems būtų taikomos fizinio suvaržymo priemonės; kartais jie sutinka, nes dalyvaudami apsisprendimo procese, jie pajaučia, kad gali kontroliuoti situaciją.

Apribojimai PS

Labai svarbu tinkamai įvertinti ir suprasti apribojimus PS. PS gydytojas neturėtų bijoti pripažinti, kad jis negali visko žinoti bei neturėtų bijoti pasikonsultuoti su aplinkiniais, jeigu tai gali padėti pacientui.  Pacientai dažnai labai vertina gydytojo atvirumą ir sutinka, kad juos pakonsultuotų dar kitas gydytojas, jeigu paaiškinama, kad visa tai vyksta jų labui.

Cheminių intervencijų privalumai ir trūkumai

Privalumai Trūkumai
Agresyvus elgesys bei psichomotorinis sujaudinimas kontroliuojami nedaujant fizinės jėgos Gali išsivystyti komplikacijos, pvz. kvėpavimo centro slopinimas
Sumažėja fizinio suvaržymo priemonių taikymo būtinybė Kartais galimos paradoksinės reakcijos ir pacientas tampa dar labiau psichomotoriškai sujaudintu
Leidžia atlikti tam tikrus būtinus diagnostinius tyrimus, pvz. rediografinį vizualinį tyrimą Sedacijos fone būna sunku tinkamai įvertinti psichikos būseną ir neurologinę būseną

Agresyvių paciento verbalinio gydymo pavyzdžiai

Sumažinkite priešiškumą, vengdami tiesioginės akistatos

Įsijauskite į paciento rūpesčius

Jeigu būtina įtraukite ir kitą PS dirbantį personalą

Padrąsinkite bendradarbiavimą, pasiūlydami valgyti ir atsigerti

Paaiškinkite kokie apribojimai bus taikomi, taip pat paaiškinkite ir galimas agresyvaus elgesio pasekmes