Istyrimas

Klinikinis tyrimas. Anamnezės ir psichikos būsenos modelis. Subjektyvi anamnezė. Objektyvi anamnezė. Asmenybė iki susergant Pagrindiniai psichikos ligonio tyrimo metodai yra pokalbis ir stebėjimas. Tuomet surenkama informacija apie paciento dabartinę būseną, visą jo gyvenimą, tuo metu pacientas taip pat ir apžiūrimas, stebima jo veido išraiška, judesiai etc, kas irgi suteikia informaciją apie paciento savijautą. Surinkus anamnezę pacientą reikia ištirti neurologiškai bei somatiškai. Kartais naudojami ir kt papild tyrimai: psichologiniai, laboratoriniai, instrumentiniai.

Anamnezės ir psichikos būsenos modelis.

Subjektyvi anamnezė.  -Nusiskundimai. Jų pobūdis, intensyvumas etc.  -Šeimos anamnezė. Tėvas, motina, broliai, seserys, psichikos ligos šeimoje, namų aplinka paciento vaikystėje, santykiai šeimoje.

-Gyvenimo anamnezė. Paciento gimimo ypatumai. Simptomai vaikystėje. Ikimokyklinis amžius: ligos, traumos, žaidimų ypatumai, charakterio ypatumai. Mokyklinis amžius: adaptacija, gabumai, atsilikimai, pomėgiai, santykiai su bendraamžiais bei mokytojais. Karinė tarnyba. Lytinio gyvenimo ypatumai. Vedybinis gyvenimas, duomenys apie sutuoktinį, santykiai su juo, nėštumai, vaikai, santykiai su vaikais. Žalingi įpročiai. Kitos ligos ( ne psichikos). Patirtos psichikos ligos: jų pradžia, trukmė, paūmėjimų simptomai ir aplinkybės, gydymasis, remisijų pobūdis, mintys ir mėginimai nusižudyti.

-Ligos (paūmėjimo) anamnezė. Pradžia. Veiksniai, galėję sukelti paūmėjimą. Darbas, savijauta, elgesys. Somatinės sveikatos, kūno masės pokyčiai. Nuotaikos, interesų ir atminties pokyčiai. Elgesio pokyčiai, iš kurių galima spręsti apie produktyvią psichopatologiją. Savižudiškos ir žudikiškos tendencijos. Ligonio požiūris į hospitalizavimą ir gydymą.

Objektyvi anamnezė.

Iš ko surinkta anamnezė, kada, gydytojo nuomonė apie informatoriaus asmenybę, jo santykį su pacientu, suinteresuotumas. Renkama pagal tokį patį planą kaip ir subjektyvi.

Asmenybė iki susergant. Santykiai su draugai ir pažįstamais, bendravimo ypatumai. Elgesys kolektyve. Ekstraversinės, intraversinės tendencijos. Požiūris į darbą ir bendradarbius, padėtis tarp jų, ambicijos. Intelekto aktyvumas, interesai. Nuotaikos. Charakteris. Pažiūros. Požiūris į save. Fantazijos. Sugebėjimas adaptuotis.Išsamiau žr„Psichiatrija“psl99-107

Psichikos būsenos įvertinimas ir aprašymas Diagnozė ir diferencinė diagnostika

Paciento psichikos būsenos įvertinimas yra svarbiausia klinikiniame ištyrime. Diagnozė nustatoma remiantis psichikos būsenos aprašymu, anamneze ir paraklinikiniais tyrimais. Aprašant psichikos būseną svarbu iš pradžių nusakyti, kaip pasireiškia tam tikras požymis, o tik tada užrašyti jo psichiatrinį pavadinimą, kad sumažėtų aprašymo subjektyvumas. Įvertinat psichikos būseną reikia atkreipti dėmesį į tam tikrus požymius ir aprašyti juos pagal schemą.

Išvaizda. Ar atitinka metus, soc. padėtį, ar atrodo tvarkingas etc.

Laikysena ir judesiai. Lėti ar staigūs, manieringumas, stereotipiškumas, veido išraiška, žvilgsnis, drebulys.

Bendravimas ir elgesys. Ar bendrauja noriai ar formaliai, mandagus ar familiarus, t.p. reikia įvertinti ar pacientas ramus ar nerimastingas, baimingas, įtarus, agresyvus, ekstraversinės ir intraversinės tendencijos, autizmas.

Požiūris į gydytoją. Draugiškas, familiarus, pašaipus, pagarbus, abejingas etc.

Sąmonė. Orientacija, sąmonės sutrikimai.

Suvokimas. Senestopatijos, iliuzijos, haliucinacijos, jų pobūdis, įtaka elgesiui, paciento nuomonė apie jas, dismorfofobijos, kūno schemos sutrikimai.

Mąstymas. Abstraktus ar konkretus, jo greitis, nuoseklumas, padrikumas, nelogiškumas, rezonieriškumas, trukinėjimas, mentizmas, simbolika, neologizmai.

Kliedesiai. Jų turinys, paciento nuomonė apie juos, įtaka elgesiui.

Atmintis. Įsiminimas, saugojimas ir atkūrimas, hipomnezija, amnezija, hipermnezija, paramnezijos.

Emocijos ir nuotaika. Sprendžiama iš paciento veido išraiškos, liūdnas ar linksmas, veidas išraiškingas ar nejudrus (hipomimija, amimija). Nuotaika prislėgta ar pakili, baimė, nerimas, disforija. Įvertinamas emocijų monotoniškumas, skurdumas, adekvatumas, labilumas, silpnadvasiškumas.

Santykiai su artimaisiais. Prieraišumas, meilė, neapykanta, abejingumas, šaltumas, reakcija į hospitalizavimą.

Valia. Ar yra tikslingi, aktyvūs siekiai, hipobulija, abulija, hiperbulija, sujaudinimo ir slopinimo būsenos ( katatonijos, hebefrenijos, manijos etc.)

Dėmesys. Pasyvus/aktyvus, sutelktas/išblaškytas, paslankus/inertiškas (iš 100 atimti 7, išvardinti mėn. atbuline tvarka tt

Potraukiai. Savisaugos, mitybos, lytinis, jų susilpnėjimas, suintensyvėjimas, iškrypimas.

Intelektas. Žinios, supratingumas, palyginimas, mokėjimas panaudoti žinias, suprasti perkeltinę prasmę, apibendrinti, intelekto ir amžiaus, išsilavinimo, gyvenimo patyrimo atitiktis.

Kritiškumas. Savo padėtie ir ligos supratimas, nekritiško požiūrio į ligą koregavimo galimybės, ateities planai, jų realum

Diagnozė ir diferencinė diagnostika.

Čia vartojami psichiatrijos terminai. Iš pradžių įvardinami simptomai, sindromas, jo sudėtinės dalys, sindromo pagrindimas, jo ypatybės, atkreipiamas dėmesys į asmenybės pokyčius; įvertinam ligos eiga, paveldimumas, premorbido apibūdinimas, pirmieji ligos požymiai, tolesnė jos eiga; diagnozės pagrindimas, atskyrimas, nuo panašių simptomų, sindromų ar ligų.

Svarbu diferencijuoti psichikos sutrikimą su galima somatine liga. Diagnozei patikslinti dažnai reikia ilgesnio stebėjimo laiko, papildomų klinikinių bei psichologinių tyrimų. Tuomet rašoma preliminarinė diagnozė, atspindinti gydytojo nuomonę.Išsamiau žr. „Psichiatrija“ 2003m., psl. 107- 109.

Psichikos sutrikimų diagnostinės klasifikacijos – TLK-10, DSM-IV-TR

Psichikos sutrikimų klasifikacija- tai specifinių psichikos sutrikimų diagnozių sąrašas, sudarytas pagal tam tikrus diagnostikos kriterijus. Psichikos sutrikimų klasifikacija leidžia diagnozuoti psichikos sutrikimus ir yra gydytojų tarpusavio bendravimo forma.

Šiuo metu pasaulyje vyrauja dvi psichikos ligų klasifikacijos sistemos: pasaulinės sveikatos organizacijos 1992m išleistos „Tarptautinės ligų klasifikacijos“ dešimtosios redakcijos penktasis skyrius, kuriame suklasifikuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, ir APA 1994m išleista „Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo“ ketvirtoji redakcija (DSM-IV).

1980m išlesta DSM-III paplito visame pasaulyje. DSM-III buvo paremta Feighnerio diagnostokos kriterijais ir „Moksliniais diagnostikos krriterijais“. Esminiai šios diagnostikos sistemos bruožai yra šie: ateorinis, aprašomasis principas, diagnostikos kriterijai ir daugiaašė ligonio būklės įvertinimo sistema. Ateorinis principas reiškia tai, kad ši klasifikacija, diagnostika ir gydymas nėra siejami su kokia nors viena teorine psichikos sutrikimų koncepcija. Aprašomasis principas atspindi tai, kad šiuo metu nėra objektyvių tyrimų psichikos ligų diagnostikai. Kita DSM savybė- griežti specifiniai kiekveino sutrikimo diagnostiniai kriterijai, leidžiantys skirtingims gydytojams vienodai vertinti ligonio psichikos būklę. Trečias DSM bruožas- daugiaašis ligonio psichinės būklės įvertinimas. Diagnozuojama pagal 5 ašis:

I ašis- klinikin sindromai ir būsenos, nepriskiriami prie psichikos sutrikimų bet reikalingos psichiatro dėmesio ar gydymo

II ašis- raidos ir asmenybės sutrikimai.

III ašis- somatiniai sutrikimai ir ligos.

IV ašis- psichosocialinio streso įvertis.

V ašis- bendro adaptacijos lygio įvertis. Pirmos trys ašys- tai klinikinė DSM III diagnozė, IV ir V ašys papildomos, jos suteikia informacijos planuojant gydmą ar prognozuojant sutrikimų eigą.

DSM klasifikacija yra gana lanksti ir greitai kintanti požiūrio į psichikos sutrikimus sistema, atspindinti šiuolaikinius mokslo laimėjimus. Šiuo metu galioja 2000m pasirodžiusi naujausia DSM- IV- TR redakcija.

TLK 10.

Pirmoji tarptautinė ligų klasifikacija yra siejama su Farro ir d‘Esipine projektu, kurio tikslas buvo sukurti vientisą mirties priežasčių nomenklatūrą, tinkamą visoms šalims. Šiuo projektu buvo padėtas pagrindas TLK. 1948m buvo įkutra PSO ir ji perėmė šį darbą, tuomet buvo išleista TLK-6. Ji buvo pirmoji tarptautinė ligų klasifikacija, kurioje buvo ir psichikos ligų skyrius. Svarbiausias TLK tikslas- užtikrinti sekmingą sergamumo ir mirtingumo duomenų registravimą, aiškinimą ir lyginimą neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje, vietoje ir kada tai daroma. TLK-10 pasirodė 1992m. TLK -10 apima visą grupę klasifikacijų, sudarydama taip vadinamą TLK šeimą. Svarbiausia joje- ligų klasifikacija, t.y. pagal tam tikrus principus sugrupuotas patologinių būklių sąrašas. Jo pagrindas triženklis kodas, TLK-10 įvestas raidinis- skaitmeninis kodavimas. TLK šeima:

– pagrindinė tirženklė ligų klasifikacija

– specialiosios klasifikacijos (onkologijos, psichiatrijos)

– invalidumo klasifikacija

– operacijų klasifikacija

– procedūrų klasifikacija

– tarptautinė ligų klasifikacija

TLK-10 yra išsamus psichikos ir elgesio sutrikimų skyrius V(F). Jis išleistas keliais variantais: statistinis, skirtas kancelairiniam darbui; „TLK-10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika“, jis skirtas psichiatrams ir kitiems psichikos sveikatos priežiūros specialistams, gali būti naudojamas kaip mokymo priemonė; moksliniams tyrimams skirtas variantas turi griežtesnius diagnostikos kriterijus; vėliausiai pasirodė supaprastintas variantas, skirtas pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams.TLK-10 psichikos sutrikimai nustatomi remiantis tam tikrų simptomų buvimu arba nebuvimu ir jų trukme. Daugelis psichikos sutrikimų aprašymų nėra teoriškai pagrįsti ir atspindi PSO specialistų susitarimą, kaip apibrėžti diagnostikos kriterijus remiantis klinika.Psichikos ir elgesio sutrikimų skyrius koduojamas F raide. Antrasis kodo ženklas nurodo F skyriaus poskyrį: F0- organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai, F1- psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, F2- šizofrenija, šizotipiniai ir kliedesiniai sutrikimai, F3- nuotaikos sutrikimai, F4- neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai, F5- elgesio sindromai, susiję su fiziologiniais sutrikimais ir somatiniaias veiksniais, F6- suaugusių asmenybės ir elgesio sutrikimai, F7- protinis atsilikimas, F8- psichologinės raidos sutirkimas, F9- elgesio ir emocijų sutrikimai prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje; trečiasis poskyrio skirsnį, t.y. sutrikimą ar sutrikimų grupę; ketvirtasis, atskirtas tašku, nurodo sutrikimų ypatumus, ketvirtuoju ženklu .8 koduojami kiti, skirsnyje neįvardinti sutrikimai, o .9- nepatikslinti sutrikimai; penktas ženklasvartojamas sutrikimo savitumams arba eigai nurodyti. Dalis kodų šiuo metu nenaudojami, tačiau jie leis ateityje papildyti klasifikaciją nekičiant visos sistemos.

Diagnozuojant pagal TLK- 10 rekomenduojama rašytii tiek diagnozių, kiek jų reikia siekiant visapusiškai atspindėti ligonio psichikos būseną.TLK-10 atsisakyta psichikos sutrikimų skirstymo į psichozes ir neurozes- sutrikimai aprašomi ir grupuojami remiantis bendrosiomis savybėmis.

Išsamiau žr. „Psichiatrija“ 2003m, psl. 239- 258.

Struktūruoti ir pusiau struktūruoti klausimynai, šizofrenijos, depresijos, manijos, demencijos atvejais.

Siekiant kiek įmanoma suvienodinti psichikos sutrikimų diagnozavimą buvo sukurti struktūruoti diagnostikos interviu, pvz., SCID (DSM struktūruotas klinikinis interviu) arba MINI- tarptautinė neuropsichiatrinė apklausa. Šie instrumentai leidžia unifikuoti psichikos sutrikimų diagnozavimo procedūrą, t.y. kokybinį psichikos sutrikimų vertinimą.Klinikiniam psichikos sutrikimų sunkumui nustatyti t.y. kiekybiniam tyrimui, taikomos klinikinių simptomų vertinimo skalės Jomis dažniausiai naudojamasi jau nustatytų psichikos ligų sunkumui vertinti bei dinaminiam gydymo eigos stebėjimui

Nuotaikos ir nerimo sutrikimų sunkumui įvertinti naudojamos Hamiltono depresijos skalės ( iš 17 ir 24 klausimų), nerimo skalė, Beko depresijos indeksas, Youngo manijos skalė.

Psichozinių sutrikimų sunkumui- pozityvių ir negatyvių simptomų skalės (PANSS) ir trumpa psichiatrinio vertinimo skalė

Įkyrumams- Yale- Brownn obsesijų- kompulsijų skalė.

Kognityvinei būklei vertinti- protinės būklės mažasis tyrimas.

Psichodiagnostinio tyrimo metodai

Žmogaus psichika, elgesys, asmenybės organizacija ir funkcionavimas, taip pat bendravimas su kitais tiriami psichodiagnostiniais metodais. Tyrimo metodų esama įvairių: pokalbis, stebėjimas, testai, dokumentų studijavimas etc. Psichodiagnostika dažniausiai grindžiama įvairiais testais. Pagrindiniai psichodiagnostiniai tyrimo metodai yra trijų rūšių: projekciniai tyrimo metodai, asmenybės klausimynai ir intelekto tyrimo testai.

  • Projekciniai tyrimo metodai.

Jie sukurti remiantis projekcijos principu- Manoma, kad kiekviena žmogaus veikla yra nelyginant jo asmenybės projekcija. Kuo neaiškesni ir netikslesni tikslai, tuo geriau atsiskleidžia žmogaus asmenybė ir individualybė. Svarbu, kad tiriamajam galutiniai tikslai išliktų neaiškūs- taip apeinami gynybos mechanizmai. Populiariausi projekciniai tyrimo metodai yra šie: Rorschacho rašalo dėmės, teminis apercepcijos testas (TAT), Rosenzveigo frustracijos testas, nebaigtų sakinių testas, projekciniai piešiniai.

Rorschacho rašalo dėmių metodas.

Praeito šimtmečio pradžioje jį sukūrė psichiatras Rorschachas. Tiriamojo atsakymai apie dėmes- tai jo asmenybės, būsenos, fantazijų, jausmų projekcijos. Tiriamajam viena po kitos rodomos dėmės, klausima „Kas tai? Ką jums primena šios dėmes?“Atsakymai analizuojami atsižvelgiant į lokalizaciją, determinantes ir turinį. Pagal lokalizaciją- dėmės vietą, kurią apibūdino pacientas, galima spręsti apie jo intelekto veiklos ypatumus- mąstymo abstraktumą, konkretumą, praktiškumą, kūrybingumą etc. Pagal determinantes- veiksnius, lemiančius atsakymo turinį- dėmės formą, įžvelgtą judesį, spalvas etc- galima spręsti apie paciento gebėjimą sutelkti dėmesį, emocinį brandumą, ekstraversiją, intraversiją, impulsyvumą, dirglumą, nerimą etc. Atsakymų turinys skirstomas į įv. kategorijas: gyvūnai, žmonės, augalai, architektūra etc. Jis rodo, ar asmenybė yra originali ar banali, kūrybinga ar skurdi, kokie jos interesai.

Projekciniai piešiniai.

Labiausiai paplitę yra „namas, medis, žmogus“, „nupiešk žmogų“. Jie atspindi žmogaus asmenybę, taip pat intelektą. Vertinama:detalės, proporcijos, perspektyva, piešinio dydis, linijos, šešėliai, keistenybės, taip pat pats piešimo procesas. Vertinant svarbu nustatyti, ar piešiniai skiriasi nuo vidutinio normalaus individo piešinių, jei skiriasi, tai kokiai nozologinei grupei galima juos priskirti. Vaikų piešiniai skiriasi nuo suaugusių, taip pat skiriasi skirtingų vaikų amžiaus grupių piešiniai. Būtina analizuoti piešinio visumą, o ne atskiras detales, kaip kokio nors požymio įrodymą. Patikimiau yra vertinti apibendrintas asmenybės savybes- prisitaikymą/neprisitaikymą, depresiškumą, neurotiškumą, organinių CNS sutrikimų buvimą, soc. kontaktų ypatumus etc. Svarbu vertinti kontekste su kitais atliktas tyrimais.

  • Objektyvūs asmenybės tyrimo metodai.

Jų pagrindas yra užduotys, į kurių atsakymai iš anksto yra žinomi. Rezultatai gali būti paskaičiuoti ir palyginti su statistiškai vidutiniškos asmenybės rezultatais. Dažniausiai naudojami metodai yra šie: Minesotos visapusiškas asmenybės klausimynas (MMPI), Ketelio 16 asmenybės veiksnių testas (16 PF), Ličko paauglių charakterio diagnostikos klausimynas, Aizenko metodas, intelekto testai.

MMPI. Vienas populiariausių. Tyrimas ir rezultatų įvertinimas gali būti atliekami kompiuteriu. LT naudojamas variantas, turintis 14 skalių: 3 patikimumo, 9 klinikinės, socialinės intraversijos ir nerimo. Skalių įvarčių balai rašomi yummy specialiame blanke, pagal juos brėžiamas asmenybės profilis, curio rezultatai vertinami pagal labiausiai nuo normos nutolusius rezultatus bei jų derinius.

Pagal įtikinamumo (validumo) skales- netiesos, patikimumo ir korekcijos- vertinami tiriamojo požiūris į save, į tyrimą, introspektyvumas, gynybiškumas, nerimas.

Pagal neurotinės triados- hipochondriškumo, depresiškumo, isteriškumo- skales vertinamas tiriamojo nerimas, emocingumas, nuotaikos, galimos reakcijos į emocinę įtampą- somatizacija, isteriškumas, depresiškumas.

Pagal psichopatiškumo skalę vertinama, kiek tiriamojo elgesys dera su soc. normomis, kiek jis konformiškas, kiek opoziciškas, kiek agresyvus etc.

Vyriškumo/moteriškumo skalė rodo vyraujančius tiriamojo interesus, susitapatinimo su tradiciniu socialiniu vyro ar moters vaidmens laipsnį.

Psichotinės- paranoiškumo, psichasteniškumo, šizoidiškumo ir hipomanijos- skalės leidžia įvertinti tiriamojo nerimastingumą, aktyvumą/pasyvumą socialinėje veikloje ir bendraujant, emocinį rigidiškumą, įtarumą, empatijos stoką, emocijų, elgesio keistumą ir nenuoseklumą.

Socialinės intraversijos skalė rodo, ar tiriamas uždaras, drovus, vengia soc. kontaktų, ar priešingai.

Nerimo skalė atspindi padidėjusį tiriamojo jautrumą, įtampą, baikštumą ir pesimizmą.

Aukštas įvertis pagal MMPI nebūtinai rodo sutrikimą, tai gali būti vidinio diskomforto, vidinių konfliktų, emocinės krizės ar t.t. nuostatos požymis.

Ketelio testas. Šiuo metodu vertinamos asmenybės savybės buvo išskirtos remiantis veiksnių analize. Asmenybės profilis nusako tokius veiksnius kaip uždarumas/atvirumas, emocinis stabilumas/labilumas, drovumas/drąsumas, tiesmukiškumas/diplomatiškumas etc.

Patocharakteriologinis paauglių diagnostikos klausimynas (Ličko metodas).

Autoriaus nuomone charakteris bręsta paauglystėje, tuomet jis ryškiausiai atsiskleidžia, tuomet yra ryškiausi ir topologiniai normos variantai- charakterio akcentuacija. Nuo to priklauso elgesys, afektinės reakcijos, neurozių formavimasis, tai palankus fonas psichikos sutrikimui atsirasti. Taigi charakterio akcentuacijos nustatymas turi prognostinę reikšmę. Yra tam tikras frazių skaičius, į kurias pasiūlyti atsakymai, pagal pasirinktus atsakymus nustatomas asmenybės profilis.

  • Intelekto tyrimo metodai.

LT dažniausiai naudojami Wechslerio intelekto testas suaugusiems ir vaikams, Raveno metodas, t.p. projekciniai piešiniai. Intelekto koeficientas tai santykis tarp žmogaus proto amžiaus ir chronologinio amžiaus. LT naudojami intelekto testai neleidžia išskirti gilesnių protinio atsilikimo lygių.

Wechslerio suaugusiųjų intelekto testas tai bendrųjų gabumų ir intelekto tyrimo metodas, priskirtas prie objektyvių tyr. metodų. Jį sudaro 11 subtestų. Metodo subtestai suskirstyti į verbalinius ir konstrukcinius:

Bendriausių žinių, informacijos subtestas;

Nuovokumo subtestas;

Aritmetinis subtestas;

Panašumų subtestas;

Skaičiavimo subtestas;

Žodyno subtestas;

Simbolių šifravimo bandinys;

Trūkstamų detalių;

Koso kubelių;

Nuoseklių siužetinių paveikslėlių;

Figūrų delionės;

Raveno metodas.

Tai yra progresinio sunkumo testas. Skirtas mąstymo logiškumui tirti. Tinka neverbaliniam intelektui vertinti.

Projekciniai piešiniai.

Procedūra ta pati, tačiau rezultatai skaičiuojami pagal specialią sistemą.

  • Psichinių procesų tyrimai.

Dėmesio ir darbingumo tyrimai.

Dažniausiai naudojami Kraepelino ir Schultės lentelės. Šiems tyrimams svarbu atlikimo greitis ir tikslumas. Jie leidžia įvertinti gebėjimą sukaupti ir paskirstyti dėmesį, taip pat darbingumą, asteniją, įsidirbimo efektą etc.

Atminties tyrimai.

Trumpalaikė atmintis tiriama atliekant skaičiavimo užduotį: skaičių eilutes reikia pakartoti tiesiogine ir atbuline tvarka. Dešimties žodžių įsiminimas, kartojama, kol įsimins visus žodžius, po pusvalandžio patikrinama-šiuo tyrimu įvertinama atminties apimtis, dėmesio koncentracija ir perskirstymas, įsiminimo produktyvumas ir greitis, ilgalaikė atmintis. Asociacinei atminčiai tirti naudojamos prasminiais ryšiais susijusios žodžių poros taip pat piktogramų metodas.

Mąstymo tyrimai.

Naudojamos 2jop tipo užduotys-gebėjimas apibendrinti ir asociacijoms tirti. Apibendrinimo gebėjimams tirti naudojami objektų klasifikavimo, objektų ir sąvokų panašumo nustatymo metodai. Įvertinama, kokiais apibendrinimo būdais naudojosi tiriamasis, kiek jo mąstymas konkretus ar abstraktus. Asociacijoms tirti naudojamas piktogramų metod

  • Neuropsichologiniai tyrimai.

Šiais metodais tiriama organinė smegenų disfunkcija. Įvertinami pagrindiniai motoriniai įgūdžiai, taktiliniai ir kinstetiniai įgūdžiai, verbaliniai įgūdžiai, kalbos suvokimas ir kalbos išgavimas, rašymas, aritmetiniai gebėjimai, atminties ir intelektiniai procesai. Šių tyrimų dėka galima nustatyti net smegenų pažeidimo lokalizaciją.

Laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai

  • Laboratoriniai tyrimai.

Šiuo metu nėra specifinių laboratorinių tyrimų psichikos ligoms nustatyti. Lab. tyrimai naudojami tuo metu, kai reikia nustatyti galimai esančią somatinę ligą, tačiau kai kurie  yra vertingi diferencijuojant psichikos sutrikimą nuo somatinės ligos. Kai kurie tyrimai įeina į somatinių tyrimų kompleksą, nes juos atlikus galima nustatyti esančią somatinę patologiją ir pagal tai koreguoti vaistų dozes, o taip pat ir dėl to, nes karais tai yra vienintelis būdas nustatyti ligą, kadangi psichiniai pacientai gali ir nesuskųsti. Nors specifinių tyrimų ir nėr, kai kurie gali būti vertingi, pvz., aminorūgščių apykaitos pokyčių tyrimas esant protiniam atsilikimui, sergant sifiliu, ŽIV, cukriniu diabetu, esant skydliaukės veiklos sutrikimams, inkstų funkcijos sutrikimams. Laboratoriniai tyrimai atliekami ir tuomet, kai reikia nustatyti psichotropinių vaistų koncentraciją kraujo plazmoje.

  • Instrumentiniai tyrimai.

Elektroencefalografija (EEG). Tai informatyvus tryimo metodas kai norima nustatyti traukulių organinę lokalizaciją arba įtariamas organinis galvos smegenų sutrikimas.

Skaitmeninė EEG. Tai nepopierinis EG registravimas kompiuteriniu prietaisu, kai kreivė vaizduojama monitoriuje.

Kiekybinė EEG. Tai matematinis skaitmeniniu būdu registruotos EEG informacijos apdorojimas siekiant išryškinti bangų komponentus, transformuoti EEG taip, kad galima būtų kiekybiškai įvertinti skirtingus bioelektrinio aktyvumo parametrus ir palyginti skirtingas EEG. Skaitmeninė EEG leidžai tirti greitus procesus, vykstančius žmogaus pažintinės veiklos metu, organinės patologijos sąlygotus smegenų veiklos ypatumus, tirti miego procesus, diferencijuoti neurologinę ir psichiatrinę patologiją.

Kompiuterinė tomografija. Tai metodas pagrįstas rengeno sp[induliu, persmelkiančiu skirtingo tankio audinius, sugerties rodiklių matavimu. Informacija apdorojama kompiuteriu. KT padeda patikslinti atrofinius smegenų procesus, pvz., Alzheimerio ligą, kitas demencijas, galvos smegenų navikus. Manoma, kad lateralinių galvos smegenų skilvelių padidėjimas nustatomas ir sergant šizofrenija. KT plačiai taikoma psichiatrijoje tais atvejais, kai reikia atskirti procesinius ir organinės kilmės psichikos sutrikimus. KT labai veiksminga kraujagyslinės ar trauminės kilmės smegenų pokyčių lokalizacijai ir juos lydinčių psichikos sutrikimų ryšiui nustatyti, ypač sergant Alzheimerio liga.

Branduolinis magnetinis rezonansas. Šiuo metodu galima ištirti ne tik anatominę, bet ir biocheminę galvos smegenų struktūrą, biocheminių reakcijų dinamiką. Tai padeda nustatyti navikų histologinę struktūrą, demielinizuojančias ligas. Juo galima ištirti tas galvos smegenų sritis, kurios yra nepakankamai aiškiai matomos atlikus KT.

Pozitronų emisijos tomografija. Pagrindinis šio metodo tikslas- ne atvaizdų gavimas, o fiziologinių ir biocheminių procesų matavimas. PET tyrimo metodai skirstomi į keletą rūšių. Energetinio metabolizmo matavimo metodas, paremtas radioizotopu pažymetos medžiagos, dalyvaujančios cheminėje reakcijoje, kaupimosi greičio matavimu, leidžia matuoti radioizotorų koncentraciją įvairiose galvos smegenų srityse ir spręsti apie medžiagų apykaitos sritinį aktyvumą. Dažniausiai naudojami du būdai. Pirmas-radioaktyviosios dezoksiribogliukozės kaupimosi greičio matavimas, leidžiantis apskaičiuoti gliukozės suvartojimo greitį. Antrasis-aktyviojjo deguonies suvartojimo smegenyse pastovios būsenos metodas Jis remiasi tuo kad audinių radioaktyvumas yra tiesiogiai proporcingas smegenų kraujotakai

Baltymų sintezės greičio matavimas. Jo metu vartojamas karboksilu žymėtas l- leucinas. Manoma, kad ateityje šiuo metodu galima būtų tirti audinių augimą, regeneraciją, atsaką į vaistus ir hormonus. Tačiau kol kas dėl žinių stokos jis yra primityvus ir klinikiniams tyrimams nenaudojamas.

Neuroreceptorių tyrimas. Šis metodas leidžia patikimai nustatyti radioizotopais žymėtų neurotransmiterių arba vaistų susijungimo vietų skaičių galvos smegenyse. Dabar sukurta nemažai metodų, kuriais atliekami dopamino, opiatų, benzodeazepinų ir kitų neurofiziologijai reikšmingų neurotransmiterių ir farmakologinių preparatų receptorių tyrimai.