Stresas, somatizacija

Reakcijos į sunkų stresą ir adaptacijos sutrikimai

Po psichologinių traumų gali išsivystyti įvairių sutrikimų: adaptacijos sutrikimas, ūmi stresinė reakcija, kai kurie disociaciniai sutrikimai, kai kurie depresiniai sutrikimai, potrauminio streso sutrikimas, ilgalaikiai asmenybės pakitimai po katastrofos išgyvenimo ir kt. Šiuos sutrikimus sukelia:

1. Išskirtinę įtampą sukėlęs gyvenimo įvykis ir staigi dvasinė reakcija į jį
2. Reikšminga gyvenimo permaina, sukėlusi nemalonius padarinius ir pasireiškusi adaptacijos sutrikimu.

Šių sutrikimu priežastimi laikomas patirtas stresas arba tiesioginė ilgalaikės traumos įtaka. Stresogeninis  poveikis ar ilgalaikės nemalonios gyvenimo aplinkybės yra pirminis ir pagrindinis šių sutrikimų etiologinis veiksnys, be jų įtakos sutrikimas neatsirastų. Reakcija į sunkias psichologines traumas priklauso ir nuo asmenybės struktūros, ir nuo patirties.

Ūminė reakcija į stresą.

Ūminė reakcija į stresą yra praeinantis, bet sunkus psichikos sutrikimas, susiformuojantis kaip reakcija į išskirtinai stiprų stresą ir praeinantis po kelių valandų ar dienų.

Epidemiologija: Apie pasireiškimo dažnį duomenų faktiškai nėra, nes ūminė reakcija į stresą labai greitai praeina, retai patenka pas psichiatrus šios būsenos metu. Dažniau nustatoma retrospektyviai.

Etiopatogenezė ir klinika. Psichologine trauma ar stresoriumi gali būti ypač stiprus išgyvenimas dėl pavojaus, kilusio paties individo arba jam artimo asmens gyvybei ar saugumui (pvz. gamtos katastrofa, avarija, mūšis, kriminalinis nusikaltimas), arba nepaprastai staigus ir pavojingas individo socialinės aplinkos ar ryšių pasikeitimas, pvz., kelių artimųjų mirtis ar gaisras. Šio sutrikimo rizika didėja, jeigu prisideda dar ir fizinis išsekimas ar organiniai veiksniai (pvz. senyvas amžius). Šio sutrikimo atsiradimas ir sunkumas priklauso nuo individualaus jautrumo ir adaptacinių mechanizmų pajėgumo. Simptomai būna įvairūs, tačiau tipiškais atvejais pradžioje būna apdujimo būsena (kai susiaurėja sąmonė ir dėmesys, dezorientacija). Po šios stadijos gali prasidėti užsisklendimas savyje (iki disociacinio stuporo), arba ažitacija ir hiperaktyvumas (pabėgimo reakcija ir fuga). Dažnai kartu pasireiškia ir vegetaciniai panikos požymiai. Simptomai paprastai prasideda praėjus kelioms minutėms po stresogeninio stimulo ar įvykio. Visi ūminės reakcijos požymiai paprastai išnyksta greitai, praėjus kelioms valandoms ar dienoms. Vėliau galima dalinė ar visiška epizodo amnezija. Ūminė reakcija į stresą paprastai praeina negydoma.

Diagnostika. (pagal TLK – 10). Turi būti akivaizdus laiko ryšys- simptomai turi atsirasti po stresogeninio poveikio (paprastai po kelių minučių).

• Tipiškais atvejais pradžioje būna apdujimo būsena, kai susiaurėja sąmonė ir dėmesys;
• Užsisklendimas savyje (disociacinis stuporas) arba ažitacija ir hiperaktyvumas (pabėgimo reakcija ar fuga);
• Autonominiai (vegetaciniai) simptomai (tachikardija, prakaitavimas, karščio pylimas ir kt)
• Dalinė ar visiška epizodo amnezija;
• Kartu su pradiniu apdujimo laikotarpiu gali pasireikšti depresija, pyktis, neviltis, tačiau joks simptomas nesitęsia ilgai;
• Simptomai išnyksta greitai (per kelias val.), jeigu įmanoma pasitraukti iš stresogeninės situacijos simptomai pradeda nykti po 24-48 val. ir maždaug po 2 dienų tampa minimalūs.

Diferencinė diagnostika: skirti nuo senesnių psichikos sutrikimų, kurie gali paūmėti dėl streso.

Gydymas: Ūminė reakcija į stresą praeina svaime, tačiau jei ji trunka keletą dienų skirti BDZ.

Ūminio streso sutrikimas. (kaip atskira nozologinė kategorija DSM- IV).

Epidemiologija: Dažnis populiacijoje priklauso nuo traumuojančių situacijų dažnio ir ryškumo (pvz. karo metu).

Klinika: Pagrindiniai ūminio streso sutrikimo simptomai yra nerimo, disociaciniai ir kiti simptomai, atsirandantys per 1 mėnesį po išgyventos psichiką traumavusios situacijos. Trunka ~ 2 dienas, bet ne ilgiau nei 4 savaitės po trauminio įvykio. Jeigu simptomai trunka ilgiau- potrauminio streso diagnozė. Ūminio streso sutrikimo išsivystymui turi įtakos socialinė aplinka, šeima, vaikystės išgyvenimai, asmenybės struktūra, ankščiau patirti psichikos sutrikimai.

Potrauminio streso sutrikimas.

Epidemiologija: Tikimybė susirgti potrauminio streso sutrikimu populiacijoje 1-14%. Tiriant specifines žmonių grupes (karo veteranai, žemės drebėjimo, smurto aukos) nustatyta tikimybė nuo 3-58%.

Etiopatogenezė ir klinika: Potrauminio streso sutrikimas susiformuoja tuo atveju, jei žmogus patiria įvykį, kuris yra už įprastinio patyrimo ribų ir kuris stipriai pažeistų beveik kiekvieną asmenį (t.y.po labai sunkiu ar katastrofišku traumų). Minėta patologija atsiranda po įvykio praėjus ne daugiau kaip 6 mėnesiams. Eigos variantai: ūmi eiga, jeigu trunka 3 mėnesius ar trumpiau, ir lėtinė eiga, tęsiasi ilgiau nei 3 mėnesiai, o kartais net keletą metų.

Diagnostika: Kruopščiai surinkti anamnezę.

Potrauminio streso sutrikimo diagnostinai kriterijai

• Asmuo:

Išgyveno, buvo liudytojas ar dalyvis įvykių, turėjusių didelę įtaką jo paties ar kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei

Tuo metu jautė didžiulę baimę, neviltį, siaubą.

Vaikams tokiais atvejais gali pasireikšto psichomotorinis sujaudinimas ar dezorganizuotas elgesys.

• Traumavęs įvykis nuolat išgyvenamas vienu ar keliais iš šių būdų.

Pasikartojantys, įkyrūs, jaudinantys įvykio prisiminimai (mažiems vaikams būdingi pasikartojantys žaidimai, kuriuose atsispindi traumavęs įvykis).

Pasikartojantys košmariški sapnai apie tą įvykį (vaikams g. b. tiesiog košmariški sapnai)

Elgesys ar pojūtis, tarytum traumavęs įvykis vėl kartojasi (būdinga iliuzijos, haliucinacijos, disociaciniai simptomai).

Stiprus psichologinis distresas susidūrus su įvykiais, kurie primena traumavusį įvykį.

Fiziologinės reakcijos prisiminus ar priminus traumavusį įvykį.

• Nuolatinis traumavusį įvykį primenančių stimulų vengimas ir reakcijų išblėsimas (to nebuvo iki traumos). Tai rodo bent 3 iš šių požymių:

Pastangos išvengti minčių ar jausmų, susijusių su trauma.

Pastangos išvengti veiklos ar situacijų, kurios primena traumą.

Nesugebėjimas atsiminti svarbaus traumos aspekto.

Ryškiai sumažėjęs domėjimasis svarbia veikla ar dalyvavimas joje (maži vaikai praranda neseniai įgytus įgūdžius).

Atitrukimo ir susvetimėjimo jausmas.

Nublankusios emocijos.

Netikėjimas ateitimi.

• Nuolatiniai padidėjusio dirglumo simptomai (to nebuvo iki traumos). Tai rodo 2 arba daugiau simptomų:

Sunku užmigti ar išsimiegoti.

Irzlumas ar pykčio proveržiai.

Sunku susikaupti

Didesnis reaktyvumas

Akivaizdžios išgąsčio reakcijos.

• Sutrikimo trukmė – ne mažiau kaip mėnuo.
• Sutrikimas sukelia kliniškai svarbią įtampą arba kliniškai svarbų funkcionavimo pakitimą.

Diferencinė diagnostika: Potrauminio streso sutrikimą skirti nuo: generalizuoto nerimo sutrikimo, depresijos, panikos sutrikimo, OK sutrikimo, disociacinių sutrikimų, ŠF, nuotaikos sutrikimų su psichoziniais simptomais; psichoaktyviųjų medžiagų sukeltų sutrikimų, simuliacijos.

Gydymas: Somatinis gydymas, jeigu reikia. Psichoterapija. Medikamentinis gydymas. Svarbiausi AD ( amitriptilinas, imipraminas, fluoksetinas, sertralinas, fluvoksaminas, paroksetinas, bupropionas, ir kt.). Taip pat vartojami anksiolitikai (valproinė rūgštis ir karbamazepinas) ir normotimikai (ličio karbonatas).

Dažnai pacientai patys bando palengvinti savo būklę vartodami alkoholį ar kitas psichoaktyvias medžiagas.

Adaptacijos sutrikimai. Tai subjektyvaus distreso ar emocijų sutrikimo būsena, sukelianti socialinės veiklos ar įgūdžių sutrikimų, pasireiškianti bandymu prisitaikyti prie stresogenišku gyvenimo pokyčių ar stresogeniškų gyvenimo įvykių

Klinika: Individualus jautrumas padidina adaptacijos sutrikimo stiprumą. Adaptacijos sutrikimas gali pasireikšti labai įvairiai: gali būti depresiška nuotaika, nerimas, susirūpinimas, nesugebėjimas susitvarkyti, planuoti ateitį, toliau dirbti pradėtus ar atlikti kasdienius darbus. Elgesio sutrikimai gali būti greta, ypač paaugliams. Tačiau joks paminėtas simptomas nėra pakankamai išreikštas ar vyraujantis, antraip labiau tikėtina kita diagnozė. Vaikų adaptacijos sutrikimo sudedamoji dalis neretai gali būti regresyvus elgesys, pvz. šlapinimasis į lovą. Adaptacijos sutrikimas paprastai prasideda per mėnesį po stresogeninio įvykio ar gyvenimo pokyčio, simptomai rečiau trunka ilgiau kaip 6 mėnesius.

Diagnostika: Pagal specifinius požymius gali būti tokie pagrindinai adaptacijos sutrikimo variantai:

• Trumpalaikė depresinė reakcija (netrunka ilgiau nei 1 mėnesį)
• Užsitęsusi depresinė reakcija. Tai vidutinio intensyvumo depresinė būklė, atsirandanti kaip reakcija į užsitęsusią stresogeninę situacija, bet netrunkanti ilgiau kaip 2 metus.
• Mišri nerimo ir depresinė reakcija. Nerimo ir depresijos simptomai būna akivaizdūs, tačiau jie nesiekia mišraus nerimo ir depresijos sutrikimo sunkumo.
• Adaptacijos sutrikimas su vyraujančiais kitais emocijų Greta nerimo, depresijos, susirūpinimo būna įtampa, pyktis.
• Adaptacijos sutrikimas su vyraujančiais elgesio sutrikimais. Gali pasireikšti agresyviu ir antisocialiu elgesiu.
• Adaptacijos sutrikimas su mišriais emocijų ir elgesio sutrikimais.

Adaptacijos sutrikimas nėra ypač sunkus psichikos sutrikimas. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms adaptacija gali sutrikti kiekvienam asmeniui.

Gydymas: Psichoterapija. Medikamentinis gydymas (paprastai trumpam skirti tarnkviliantų, rečiau ir AD).

Disociaciniai (konversiniai) sutrikimai.

Ši diagnozių grupė apima didelį skaičių tokių sutrikimų, kurie ankščiau buvo aprašomi kaip isterija ar isterinė neurozė. Jie pasireiškia normalios praeities prisiminimų integracijos ar asmenybės tapatumo sutrikimu, kartais iš dalies ar visiškai prarandama judesių kontrolė, gali pakisti ir jutimai. Visi kiti nepažeisti pojūčiai ar judesiai paprastai lieka visiškai kontroliuojami ir įsisąmoninami. Simptomai gali gana greitai (net per kelias valandas) pasikeisti, kartais priklausomai nuo to, su kuo bendrauja ligonis. Tokiais atvejais būna labai sunku įvertinti, kiek sąmoningai yra kontroliuojamos kai kurios iš sutrikusių funkcijų, t.y. kiek asmuo simuliuoja. Šie sutrikimai dažniausiai atsiranda dėl psichogeninių priežasčių, pacientui susidūrus su jį žeidžiančiu įvykiu, neišsisprendžiama ar nepakeliama problema, tarpasmeninių santykių sutrikimu. Šiems sutrikimams aprašyti plačiai taikomas konversijos terminas, nes jiems būdingi labai nemalonūs jausmai, kilę dėl žmogui nepakeliamos ar neišsisprendžiamos problemos, kažkokiu būdu virsta simptomais. Disociacinių būsenų pradžia ir pabaiga paprastai būna staigi, todėl ją retai pavyksta pamatyti, nebent taikant specialias technikas (hipnozę, reagavimo metodus). Didžioji dauguma disociacinių būsenų išnyksta per kelias savaites ar mėnesius, ypač jei jos prasideda dėl aiškiai atpažįstamo traumuojančio įvykio. Simptomai (ypač paralyžiai ir jautrumo išnykimas) gali ilgiau reikštis tuomet, jei jie atsirado palaipsniui, dėl ilgalaikių neišsisprendžiamų problemų ar tarpasmeninių santykių sutrikimų. Kuo ilgiau tęsiasi tokia būsena, tuo sunkiau ją gydyti. Be to akivaizdžią kitiems sunkios gyvenimo situacijos ar įvykio įtaką sutrikimui pats pacientas yra linkęs kategoriškai neigti, o daugelį savo gyvenimo problemų aiškinti savo simptomais. Diagnozuojant reikia atkreipti dėmesį į šiuos požymius:

• Turi būti specifiniai kurio nors konversinio sutrikimo požymiai;
• Nėra jokio somatinio šių simptomų pagrindo;
• Randama aiški psichologinė priežastis, su kuria simptomų atsiradimas akivaizdžiai susijęs laiko atžvilgiu (net jei pats pacientas tai ir neigia).

Šio skyriaus diagnozes reikia taikyti ypač atsargiai tuomet, kai yra nustatyta kokia nors žinoma centrinės ar periferinės nervų sistemos liga. Skiriamos tokios disociacinių sutrikimų klinikinės formos:

Disociacinė amnezija, kuriai visų pirma būdingas atminties praradimas, kai užmirštami svarbūs praeities įvykiai ar kai nerandama jokių atminties praradimo somatinių priežasčių, o jo apimtis yra per didelė paprastam užmaršumui.

Disociacinė fuga. Jai būdingi visi disociacinės amnezijos požymiai, bet išėjęs iš namų ar darbo pacientas keliauja tikslingai, geba pasirūpinti savimi. Kartais jis prisiima sau kitokią tapatybę, keliauja į jam iš ankščiau žinomą vietovę ir pašaliniams jo elgesys gali atrodyti visiškai normalus. Dažniausiai šis sutrikimas trunka tik kelias dienas ar savaites, bet kartais – žymiai ilgiau.

Disociacinis stuporas. Jo metu pasireiškia visi stuporo simptomai, tačiau nerandama jokios jį paaiškinančios priežasties. Be to, yra akivaizdžios psichologinės šios būsenos atsiradimo aplinkybės.

Transas ir užvaldymo sutrikimas. Tai – laikini sutrikimai, kurių metu prarandamas savo asmenybės tapatumo ir aplinkos suvokimas. Kartais toks žmogus veikia lyg užvaldytas kitos asmenybės, dvasios ar jėgos. Dėmesys ir suvokimas gali būti labai ribotas – iki kelių aplinkos elementų.

Disociaciniai judesių sutrikimai. Pasireiškia negalėjimu pajudinti dalies ar visos galūnės. Tai gali būti visiškas ar dalinis paralyžius; viena iš tipiškiausių šio sutrikimo formų – kojų paralyžius, dėl ko eisena tampa labai keista ir pacientas negali stovėti be kitų pagalbos (ataksija- abazija).

Disociaciniai traukuliai. Jie gali labai panėšėti į epilepsinius traukulius, bet jų metu labai retai įkandamas liežuvis, nebūna rimtesnių traumų krentant, šlapimo ar išmatų nelaikymo.

Disociacinė anestezija, arba judesių praradimas. Šio sutrikimo metu jutimo praradimo sritys neretai rodo, kaip pacientas įsivaizduoja savo kūno funkcijas, o atskirų pojūčių pokyčių klinika yra tokia, kad jų tikrai negalima kildinti iš neurologinių ligų.

Pastaraisiais dešimtmečiais tyrinėtojai šių sutrikimų etiologiją sieja pirmiausiai su giliomis ankstyvosios vaikystės traumomis, ypač seksualine prievarta ir išnaudojimu.

Gydymas: Psichoterapija, tačiau gydymas ilgas ir sudėtingas, dėl adaptacinio šio sutrikimo pobūdžio. Medikamentinis šių sutrikimų gydymas nerekomenduotinas.

Pagal doc. A Šiurkute.

Disociacinai (konversiniai) sutrikimai dar vadinami isteriniais (senas terminas).

Histera- gimda. Lot. Histrion – aktorius. Isterijos pavadinimas priklauso Hipokratui. Celsus isterija vadino piktybinę gimdos ligą. Pinelis isterija priskyrė neurozėms. “Brike sindromas”- nerimas su šlapimo pūslės dirginimo reiškiniais.

Disociacija-nesąmoningas gynybinis mechanizmas,pasireiškiantis tamtikrų psichiniųar bihevioristiniųprocesų atskyrimu

Konversinis fenomenas– simbolinis fizinių simptomų ir distorsijų išsivystymas įtraukiant valingus raumenys ar specifinius jutimo organus. Simptomai nevalingi ir nepaaiškinami jokiu psichikos sutrikimu. Dažniausiai pasitaiko esant konversiniams sutrikimams, bet gali būti ir sergant įvairiomis kitomis psichikos ligomis.

Susidaro įspūdis,  kad tai simuliantai, imituoja visas ligas, būdingas demonstratyvumas. ŠF, išsetinė sklerozė, Vilsino liga, navikai gali prasidėti isteriniais dalykais. Tai psichogeniniai sutrikimai, be organinio pagrindo. Atspindi nemalonų afektą, kuris atsirado po konflikto. Sutrikimas gali įgauti chronišką eigą, jeigu situacija yra nepalanki. Isterija yra liga, o ne simuliacija. Atsirasti būtina stresogeninė situacija. Atrodo neįtikėtina, kad jie ramiai priima savo sutrikimą, pvz. paralyžių. Tai nesąmoningi sutrikimai (gražus abejingumas). Dažnai ištinka jautrias asmenybes, taip pat sergančius organiniais CNS sutrikimais (pvz. epilepsija), gali būti sergant ŠF, depresija.

Diferencijuoti:

1. su simuliacija
2. šizofrenijos manieringumu

Bendri bruožai:

• perdėta, atipiška, intensyvi, ekspresiška klinika
• gali imituoti bet kokį susirgimą
• kitų akivaizdzdoje demonstratyvus charakteris
• savita dinamika – labai kintanti, paslanki, staiga atsiranda ir staiga išnyksta, gali ilgai egzistuoti ir staiga išnykti.
• polinkis būti “ligoniu”

Definicija: Tai sutrikimai, pasireiškiantys polimorfiniais, funkciniais, somatiniais, psichiniais ir neurologiniais sutrikimais, siekiant bet kokiu būdu pritraukti kitų dėmesį.                   Klinika:

Disociacinis paralyžius. Prieš jam atsirandant jaučia silpnumą, refleksai nesutrikę, raumenų tonusas normalus, atrofijų nėra (išskyrus daugiamečius paralyžius). Tikrinant pasyvius judesius gali būti normalus pasipriešinimas. Neatitinka anatominės ir fiziologinės lokalizacijos (pvz. plaštakos paralyžius, o peties judesiai yra. Stengiasi pademonstruoti įvairias grimasas, hemiplegiją. Miego metu paralyžiuotų galūnių judesiai normalūs. Ataksija-abazija – sėdint, gulint judesiai normalūs, bet einant atsiremia sienom, eina praskėstom kojom (dif. su neurologija).

Kramtokormija– vaikšto sulenktu liemeniu

Negali rašyti, nors kiti rankų judesiai yra normalūs.

Isterinis kamuolys gerklėje dėl gerklų raumenų spazmo, “gumulas burnoje”, negali ryti seilių.

Jutimų sutrikimai. Tai gali būti skausmo, temperatūros jutimų sutrikimai, neatitinka inervacijos zonų. “Vidurinės linijos simptomas”- kai duri krūtinėje viena linija, o pasako kad skirtingose pusėse. Esant anestezijai pirštuose gerai atlieka smulkius darbus.

Akomodacijos sutrikimas, dvejinimasis akyse, isterinis aklumas. Aklas, bet apeina kliūtį.

Kalbos sutrikimas- afazija, afonija. Diferencijuoti mutizmą su afonija (sapne garsiai kalba).

Mikčiojimas.

Isterinis kurtumas. Dažniau išsivysto pavojingose situacijose. Įprastos kalbos negirdi, bet gali išgirsti šnabždesį.

Žagsejimas. Atsargiai, gali būti žagsėjimo masė priežasčių – MI, navikai, tulžies puslės akmenys.

Disociaciniai traukuliai.

Isterinis stuporas. Tai psichomotorinis sulėtėjimas iki sustingimo (dif. su katatonija, prie isterijos yra mimika, dažniausiai užeina ir greitai praeina- pas psichiatrus nepatenka)

Transas

Disociacinė amnezija.

Ganser’io  sindromas. Tai sunki psichozė su pakitusią sąmone. Sąmonės sutrikimo būsenoje atsako ne teisingai, bet pagal kontekstą (atsakymai pro šalį). Būna dalinė amnezija. Skirti nuo pseudodemencijos.  (Iš TLK- 10. Ganzerio sindromas – tai mišrus Ganserio aprašytas sutrikimas, kuriam būdingi  tik ” apytikriai atsakymai į klausimus”, ir jis yra lydimas kitų disociacinių simptomų bei dažnai pasireiškia situacijose, dėl kurių galima įtarti psichogeninę etiologiją.)

Diupre sindromas. Vaikiškas elgesys suaugusiems, kartu būna pseudodemencija. Sąmonė būna susiaurėjusi.

Miunchauzėno sindromas. Klasikinis – dromomanija su pseudologija. Tačiau dabar tai dažnai operacijų siekimas, yra senestopatijos. Pvz. eina iš ligoninės į ligoninę su ūmia pilvo klinika, stengiasi papulti šeštadienį, sekmadienį, kai budi rezidentai, nori kad išoperuotų (būna, kad patyrę iki 20 operacijų, gausų pooperacinių randų, vartoja daug medikamentų ). Rijimo tipas – rija įvairius daiktus, kad patektų į ligoninę.

Daugialypė asmenybė. Kai pacientas gyvena daugelyje asmenybėse. Sukelia sunkios psichotraumuojančios situacijos. Prisistato kita pavarde, vardu, pasikeičia intonacija, kalba, raštas. Su amnezija.

Somatoforminiai sutrikimai

BPG turi ≥50% pacientų, turinčių psichikos sutrikimų.

Pagal TLK-10 išskiriami tokie somatoforminiai sutrikimai. Tai patologija, kuri išoriškai turi somatinę formą. Jie pirma eina ne pas psichiatrą. Pradžioje turi būti gerai ištirta somatinė būklė.

1. Somatizacijos sutrikimas. Tai patologija, nozologinis vienetas, turi savo diagnostinius kriterijus. Kartais terminas vartojamas, kai pacientas savo psichologinės traumos negali išreikšti (verbalizuoti) emocijomis, o paverčia somatiniais simptomais. Tai sutrikimas, turintis labai daug simptomų (≥8 nusiskundimų) ir jie aprėpia įvairias sistemas.
2. Nediferencijuotas somatoforminis sutrikimas. Tai lyg somatizacijos sutrikimo “vaikas”, yra somatoforminių nusiskundimų, bet jų nedaug.
3. Hipochondrinis sutrikimas. Dominuoja baimė ar įsitikinimas, kad žmogus serga ar gali susirgti sunkia liga.
4. Somatoforminė autonominė (vegetacinė) disfunkcija. Anksčiau vadinta vegetodistonija. 95% sutampa su pastarąja diagnoze.
5. Nuolatinis somatoforminis skausmo sutrikimas. Kai yra atipinis skausmas, kai negalime rasti organinės priežasties. Anksčiau vadinta psichalgija. Patologija, kai pacientą vargina keletas skausmų, bet dabartiniais medicinos metodais negalime rasti priežasties. Pozitronų emisijos aparatai tiria mediatorių lygyje.
6. Kiti somatoforminiai surikimai.
7. Nepatikslintas somatoforminis sutrikimas.

Somatoforminiai sutrikimai yra sunkiai apibrėžiami.

DSM klasifikacijoje išskiriami tokie somatoforminiai sutrikimai.

1. Somatizacijos sutrikimas
2. Nediferencijuotas somatoforminis sutrikimas
3. Konversijos sutrikimas (TLK-10 priskiriamas prie disociacijos sutrikimų)
4. Skausmo sutrikimas
5. Hipochondrija
6. Kūno dismorfinis sutrikimas
7. Nepatikslinti somatoforminiai sutrikimai

Čia nėra somatoforminės autonominės (vegetacinės) disfunkcijos.

Etiologija.

Somatoforminių sutrikimų, depresijų, kitų afektinių surikimų ir somatinių sutrikimų išsivystymui didelę reikšmę turi stresas. Stresas – tai psichologinės traumos (ilgalaikės, trumpalaikės). Gali nulemti somatinių sutrikimų atsiradimą, pvz. kardiologinė patologija po ilgo streso, nepailsėjus; jei dėl streso trinka miegas, atsiranda nemiga → depresija. Jie susiję su susilpnėjusiu imunitetu. Gydant antidepresantais, kartu normalizuojasi imunitetas.

Streso, somatoforminių ligų bei afektinių sutrikimų uždaras ratas

	Somatinis sutrikimas

 

 

 

	Nerimas				Depresija
			Stresas

 

 

 

 

Miego  sutrikimai

 

 

Susilpnėjęs   imunitetas

 

 

 

 

 

Būsenos, susijusios su imunosupresija:

Kaip psichologinės traumos, psichosocialiniai stresoriai veikia mūsų imuninę sistemą.

1. Sutrikęs miegas – žalingas poveikis organizmui, imuniteto nusilpimas.
2. Egzaminų stresas
3. Vienatvė – vyresniame amžiuje (kai vienas iš sutuoktinių miršta, kitas irgi greitai miršta).
5. Nesutarimai santuokoje
7. Slaugantys sergančius Alzheimerio liga.
8. Gedulas po sutuoktinio mirties.
9. Klinikos nerimas (padeda adaptuotis personalas).
10. Didžioji depresija – labai susijusi su imunosupresija. Lėtinėmis ligomis sergantiems 25% ligonių yra ir didžioji depresija (↑ AKS, CD, RA, SRV, įvairūs onkologiniai susirgimai).

F45.0.Somatizacijos sutrikimas

Svarbiausias požymis yra daugybiniai, vis sugrįžtantys ir dažnai besikeičiantys somatoforminiai simptomai, kurie trunka mažiausiai 2m. Gali būti bet kokios kūno dalies ar organų sistemos simptomų (somatinė patologija). Atsiranda profesinio aklumo fenomenas. Sutrikimo eiga lėtinė ir banguojanti (neįmanoma išgydyti, tik padėti), dažnai susijusi su socialinių ar tarpasmeninių ryšių nutrūkimu arba šeimos problemomis (bendravimas su medikais – lyg benravimas su artimais žmonėmis). Tie žmonės dažnai vienišiai.

Diagnostiniai somatizacijos sutrikimo kriterijai.

1. Somatoforminių nusiskundimų anamnezė prasideda prieš 30m. amžiaus, jau trunka keletą metų, pakenkiamas darbinis, socialinis ir kitų sferų funkcionavimas. Sutrinka visa adaptacija. Tampa nuolatinis medikų klientas. Vyresniems (>40m.) ieškoti somatinės patologijos.
2. Turi būti visi minimi kriterijai:
   1. 4 skausmo simptomai
   2. 2 virškinimo trakto simptomai
   3. 1 seksualinės sistemos simptomas
   4. 1 pseudoneurologinis simptomas
3. (1) arba (2):
   1. Nuosekliai ištyrus dabartiniame medicinos lygyje paaiškinti neįmanoma. Somatizacijos sutrikimą galima diagnozuoti, jei jis trunka mažiausiai 0,5m. (laiko kriterijus).
   2. Jeigu ir yra tam tikras ryšys su somatine būkle, nusiskundimai ar funkcionavimo sutrikimas yra ryškiai žymesni.
4. Simptomai nėra tendencingai sugalvojami ar simuliuojami (jis viską jaučia).

Jis turi įvairių simptomų. Kuo didesnis afektinis komponentas, tuo geriau mums, nes galima nerimą, depresiją įveikti šiuolaikiniais vaistais. Ilgalaikis antidepresantų vartojimas pagerina būklę. Turime parinkti naujos kartos antidepresantus – mažiau šalutinio poveikio. Nes somatoforminiai ligoniai ir taip jautriai jaučia įvairius pokyčius.

Somatizacijos sutrikimo valdymo strategijos naudingi aspektai.

• Pageidautina, kad BPG būtų pagrindinis ir jei galima vienintelis gydytojas.
• Sudaryti reguliarų vizitų grafiką, kad vizitai būtų kas 4-6sav. (gydytojas nenorės matyti kelis kartus per savaitę to paties paciento, kurio negali išgydyti – kad neprisidėtų naujų somatoforminių sutrikimų).
• Nuteikti pacientus ir paaiškinti psichiatro konsultacijos būtinumą. Paciento vizitai turėtų būti trumpi – 15-20-iki 30 min.Pasakyti tiksliai, kiek laiko truks vizitas ir tiksliai laikytis to laiko.
• Atlikti nors dalinį somatinį paciento apžiūrėjimą, aprėpiantį su nusiskundimais susijusias sistemas (griežtai grupuoti darbo struktūrą).
• Suprasti simptomus labiau kaip emocinį bendravimą, nei naujos ligos pateikimą.
• Ieškoti ligos požymių, bet nesikoncentruoti vien į pateikiamus simptomus.
• Jei nėra būtina, vengti nereikalingų tyrimų ir operacijų.

Nediferencijuoto somatoforminio sutrikimo diagnostiniai kriterijai.

1. 1 ar 2 somatiniai simptomai (pvz., nuovargis, apetito praradimas, virškinimo trakto ar urogenitalinės sistemos simptomai). Gali atsirasti bet kuriame amžiuje.
2. (1) ar (2):
   1. Nuosekliai ištyrus dabartiniame medicinos lygyje paaiškinti neįmanoma.
   2. Jei ir yra tam tikras ryšys su somatine būkle, nusiskundimai ar funkcionavimo sutrikimas ryškiai žymesni.
3. Kyla klinikiniu požiūriu svarbi įtampa arba pakenkiamas funkcionavimas.
4. Sutrikimas trunka ne trumpiau 6mėn.
5. Sutrikimo negalima geriau paaiškinti kitais psichikos sutrikimais.

Somatoforminė autonominė disfunkcija, F45.3.

Pacientas simptomus pateikia taip, lyg jie būtų atsiradę dėl somatinio organo ar organų sistemos, kurią labiausiai ar visiškai kontroliuoja ANS (pvz., CVS, virškinimo, kvėpavimo ar urogenitalinė sistema) sutrikimo. Simptomai dažniausiai esti 2 tipų, tačiau nei 1 iš jų nėra šio organo ar sistemos somatinio pažeidimo požymis. Pirmiausiai skundžiasi dėl objektyviai nustatomų ANS sužadinimo požymių: širdies plakimo, parkaitavimo, paraudimo, tremoro, baiminamasi, kad tai yra galimos somatinės ligos požymis. Greta – ryškus afektinis komponentas (išsigandę, baimingi, pamąstymai, kas nesiseka gydytojui rasti). Antras skundų tipas – nespecifiniai ar besikaitaliojantys subjektyvūs skundai: nepastovus skausmas, deginimo, sunkumo ar spaudimo pojūčiai, nemalonaus veržimo ar padidėjimo jutimai, kuriuos pacientas priskiria kuriam nors organui ar sistemai.

Skirti antidepresantus. Neduoti benzodiazepinų, nes vystosi priklausomybė (tai momentiniai vaistai).

Sutrikimai populiacijoje.

Sutrikimas	Paplitimas (%)
Funkcinis rėmuo	32,6
Funkcinis pilvo pūtimas	30,8
Aerofagija	23,4
Dischezija	13,8
Funkcinis krūtinės skausmas	13,6
Kamuolio simptomas	12,5
Funkcinis anorektalinis skausmas	11,6
Dirgliosios žarnos sindromas	11,6
Riaugėjimas	10,9
Funkcinis nelaikymas	7,8
Funkcinė disfagija	7,5
Funkcinis vidurių užkietėjimas	3,6
Funkcinė dispepsija	2,9
Lėtinis pilvo skausmas	2,2
Funkcinė diarėja	1,8
Sfinkterio diskinezija	1,5

DSM –IV paminėti gastrointestininiai simptomai.

	Somatizacijos sutrikimas	Didžioji depresija	Panikos sutrikimas	Socialinė fobija	Valgymo sutrikimai
Pykinimas	+		+
Vėmimas	+				+
Pilvo skausmas	+		+
Diarėja	+			+	+
Apetito sutrikimas	+	+			+
Maisto netoleravimas	+