Simptomai – sindromai

Simptomas–sindromas–liga.  Pozityvūs ir negatyvūs simptomai. 

Psichikos sutrikimai sergant įvairiomis ligomis yra nevienodo sunkumo. Lengviausio (I) laipsnio yra neuroziniai ir psichopatiniai, vidutinio (II)-afektiniai (depresinis, maniakinis) sindromai į kurių struktūrą gali įeiti ir lengviausio laipsnio sutrikimai. Sunkiausio (III) laipsnio yra šizofrenijos grupės sindromai ( hebefreninis, katatoninis, paranoidinis, paraferninis, paranojimis), kurių struktūroje gali būti visų trijų laipsnių psichopatologija.

Didelių diagnostinių sunkumų kelia I laipsnio sindromai , nes jų gali būti sergant įvairiomis ligomis. Tuomet svarbu nustatyti, ar nėra sindromo dinamikos. Jei prie I laipsnio sindromo prisideda afektiniai sindromai arba kliedesiai, vadinasi liga yra progredientiška.

Diagnozuojant psichikos ligas , skiriami keli etapai. Pirmiausia nustatomi simptomai pvz. prislįgta nuotaika, sulėtėjęs mąstymas, slopūs judesiai. Psichiatrijoje izoliuotų simptomų nebūna, būna derinai. Atsižvelgiant į patologijos ypatybes, simptomai grupuojami pvz. nuotaikos, mąstymo, judesių sutrikimo simptomai sudaro vadinamą depresinį sindromą. Sindromai jungiasi tarpusavyje pagal tam tikros  ligos požymius. Įvertinę sindromo psichopatologiją, jo sudarymo ypatybes nustatome diagnozę.

Mūsų šalyje taip pat daugelyje kitų šalių vyrauja nozologinė kryptis, t.y. ieškoma sindromo susiformavimo priežastis, o sindromas vertinamas kaip vienas iš ligos požymių. Šios krypties pradininkas buvo vokiečių psichiatras E. Kreapelinas(1856-1926). Jis stebėjo ligų dinamiką, analizavo sindromų kaitą, aprašė pagrindinius psichikos ligų nozologinius vienetus- ankstyvąją silpnaprotysrę (šizofreniją) ir maniakinę depresinę psichozę

Be vadinamosios nozologinės krypties, psichiatrijoje yra ir sindromologinė kryptis. Jos pradininku laikomas vokiečių psichiatras K. Bonhoefferis (1868-1948). Jis iškėlė egzogeninių reakcijų principą. Anot jo visi neigiami veiksniai , veikiantys smegenis ( infekcijos, intoksikacijos), sukelia vienodas reakcijas- sindromus.  K. Bonhoefferiui ir jo pasekėjams svarbiausia- nustatyti sindromą, o kokia jo nozologija, – antraeilis dalykas, nes tai dažnai ir neaišku, be to , nieko neduoda praktikai. K. Bonhoefferis buvo teisus teigdamas, kad egzogeninai sindromai ( delyras, prieblandinė būsena ir kt.) yra nespecifiški. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia kreipti dėmesio į individualią šios reakcijos raišką, nereikia aiškintis, kokios sindromo psichopatologijos ypatybės , kokia jų dinamika.

Nozologinės krypties atstovai didelę reikšmę teikia sindromo ir ligos etilogijai. Tam tikrų psichikos ligų , iš esmės- protinio atsilikimo grupės (fenilketonurija, Downo liga, kitos chromosomų aberacijos), priežastis yra paveldimumas. Nemažą įtaką paveldimumas daro šizofrenijai ir dvipoliam afektinaim sutrikimui . Tačiau kartais paveldimumo vaidmuo pervertinamas. Jeigu šeimoje yra sergančių endogeninėmis psichozėmis, dar nereiškia, kad ir kiti šeimos nariai turi sirgti šiomis ligomis.

Svarbia vieta ligų etiologijoje užima egzogeniai veiksniai pvz.traumos, ypač tos kurių metu pažeidžiamos galvos smegenys ir atsiranda anatominių jų pokyčių..

Įvairiems egzogeniniams veiksniams ypač jautrios embriono, vaisiaus ir naujagimio smegenys. Jo labai reaguoja į hipoksiją . Nėščiosios somatinė ligos, infekcinės, intoksikacijos, gali sutrikdy vaisiaus smegenų tolimesnį vystymąsi,lem protinatsilikim

Vaikų ir suaugusiųjų psichikos sutrikimų priežastis neretai būna intoksikacijos, infekcijos, somatinės ligos. Vyresniems žmonėms psichika dažnai sutrinka dėl smegenų kraujagyslių patologijos, atrofinių pokyčių. Psichikos sutrikimų ir ligų priežastys gali būti ir psichogeniniai veiksniai ( neurozės, reaktyviosios psichozės, patologinis asmenybės formavimasis).

Pozityvi ir negatyvi simptomatika 

Pastaruoju metu vis labiau įsigali simptomų skirstymas į pozityvius ir negatyvius, arba produkcinius ir deficitinius. Kartais išskiriama ir trečia- dezorganizacijos- simptomų grupė (statistinės analizės metodai rodo, kas šie simptomai sudaro atskirą nepriklausomą veiksnį).

Pozityvūs simptomai– tai reiškiniai, kurie atsiranda papildomai ir anksčiau asmeniui nebuvo būdingi. Jie apima haliucinacijas ir kliedesius, mąstymo nuoseklumą, keistą elgesį, neadekvatų afektą.

Negatyvūs simptomai– susilpnėjusios arba išnykusios kai kurios funkcijos ir savybės: blankus afektas, abulija, apatija, anhedonija, nesugebėjimas prisižiūrėti, apsileidimas, socialinė izoliacija, konyaktų su šeima nutrūkimas.

Dozorganizuoti simptomai– nerišli kalba, ypač keistas, neadekvatus elgesys,- dažnai rodo blogą ligos perspektyvą.