Gerontopsichiatrija

Gerontopsichiatrijos samprata

Senėjant visuomenei bei ilgėjant gyvenimo trukmei vis dažniau susiduriame su vyresnio amžiaus žmonių ligomis, tarp jų – ir psichikos sutrikimais. Elgesio, nuotaikos, miego sutrikimai, nerimas, padidėjęs dirglumas, priešiškumas ir pan. dažnai labiau nei pažintinių funkcijų silpnėjimas apsunkina tiek pačių vyresnio amžiaus žmonių, tiek juos prižiūrinčių artimųjų gyvenimą bei didina riziką apsigyventi ligoninėse ar globos namuose.

Kaip pasireiškia elgesio sutrikimai?

Senyvo amžiaus žmonių emocijų ir elgesio sutrikimai gali pasireikšti įvairiai – nuo nerimo, nemigos, dirglumo, įtarumo iki nevaldomo sujaudinimo. Mokslininkai nurodo, kad būtent agresyvus elgesys dažniausiai tampa pagrindine slaugą ir bendravimą trikdančia problema (labiau negu ligonių pažintinės veiklos sutrikimai).
Kai liga dar pradinių stadijų, sergantysis dar suvokia savo ligą, jį vargina nerimas, liūdna nuotaika, baimė, jam sunku užmigti. Ligai vystantis, gilėja atminties sutrikimai, sergantysis pradeda nebesuvokti sergąs. Jis nepaaiškinamai keistai elgiasi, bruzda, nemiega naktimis, tampa įtarus, priešiškas ir net agresyvus. Toks elgesys vargina jo artimuosius, kelia neigiamus jausmus, nuteikia priešiškai. Artimuosius ypač žeidžia, kai sergantysis didžiausią priešiškumą demonstruoja labiausiai juo besirūpinantiems asmenims. Tačiau ir tai yra ligos išraiška – senyvas žmogus gyvenimą sugeba susieti tik su nuolat matomais asmenimis.

Svarbu suprasti, kad šie simptomai veiksmingai pagydomi. Todėl vienintelis būdas padėti senyvam žmogui ir palengvinti gyvenimą šeimoje – kreiptis į gydytoją. Negydant sutrikimas ilgainiui gali pasiekti tokį lygį, kai visiškai sutrinka vietos, laiko orientacija, pasireiškia haliucinacijos, elgesys tampa nebesuvaldomai agresyvus ir net pavojingas.

Galima išskirti tokias elgesio sutrikimų formas:

  • Įkyriųjų būsenų neurozė – šiuos žmones kamuoja jiems visai neįdomios mintys, yra priversti atlikti jiems nemalonius veiksmus, tačiau neįsivaizduoja, kaip galėtų to nedaryti.
    • Nerimo neurozė –  kai žmogus nemato išeities ir yra susijaudinęs.
    • Fobijos, baimės – tai įvairios baimės, kurias kelia tam tikri daiktai arba kurios apima tam tikrose situacijose.
    • Psichovegetacinis išsekimo sindromas – šiam sindromui būdinga: žmogus jaučiasi išsekęs, greitai pavargsta, negali susikaupti, yra baikštus, dirglus, permainingos nuotaikos, galvos skausmai, miego sutrikimai ir kita.

Baimė

Baimė – emocija, kylanti biologiniam ar socialiniam individo gyvavimui pavojingose situacijose, susijusiose su tikru ar įsivaizduojamu pavojaus šaltiniu. Nuo skausmo ir kitų kančių, kurias sukelia realus gyvavimui pavojingų veiksnių poveikis baimės skiriasi tuo, kad atsiranda juos nujaučiant, jų tikintis.

Baimės išgyvenimo stiprumas ir specifika priklauso nuo pavojaus pobūdžio ir yra įvairaus diapazono (baiminimasis, būgštavimas, išgąstis, siaubas). Gali padažnėti kvėpavimas, pulsas, pakilti kraujospūdis, padidėti raumenų tonusas, džiūti burna.

Būsena, kylanti kai pavojaus šaltinis neaiškus arba nesuprantamas, vadiname nerimu. Baimė perspėja subjektą apie gręsiantį pavojų leidžia sutelkti dėmesį į šaltinį, skatina ieškoti būdų pavojui išvengti. Susidariusios baimės reakcijos yra palyginti pastovios ir gali išlikti netgi suvokiant jų beprasmiškumą. Todėl paprastai stengimasi išugdyti žmogaus sugebėjimą tvardytis apėmus baimei, o ne apsaugoti žmogų nuo jos.

Senatvės baimė

Trimis pagrindinėmis prielaidomis remiasi bandymas aiškinti seno žmogaus baimę kaip lūkesčių, poreikių ir įžvalgos kitimą. Štai ką teigia kognityvinė senėjimo teorija:

  1. Seno žmogaus elgsena yra susijusi ne tiek su išoriniais, kiek su viduje išgyventais pokyčiais (pvz., vaikai jau suaugę, tad manęs nebereikia)
    Kaip išgyvenami dabar vykstantys pokyčiai, priklauso ir nuo paties senstančio žmogaus poreikių bei lūkesčių, kurių jis kitąsyk gal ir nesuvokia, ir nuo visuomenės arba jo šeimos narių, su kuriais jis gyvena.
    3. Svarbiausia sąlyga, kad senatvė neslėgtų, yra sąmoningas senstančio žmogaus požiūrosį savo poreikius (motyvus)
    4. ir tų poreikių dermė su tikrovės išgyvenimu. Pvz., vaikų išėjimą gyventi atskirai galima suvokti ir kaip teigiamą dalyką, jei vaikų savarankiškumas buvo jų ugdymo tikslas.
    Ne tiek gyvenimo situacija, kiek vidinių struktūrų pakitimas lemia vienokį ar kitokį senatvės pokyčių išgyvenimą.

Senatvė yra natūralus procesas, kurio metu vyksta pasikeitimai biologinėse ir socialinėse žmogaus gyvenimo sferose. Ji yra susijusi su specifiniais mąstymo sutrikimais, kurie turėtų būti diferencijuojami nuo ankstyvųjų demencijos simptomų.

Virš 65 metų turinčių asmenų sergamumas psichikos ligomis yra žymesnis 3 grupėse:

  • F00-F03 (demencija): 80,5 proc. nuo visų psichikos ligonių;
  • F30-F39 (nuotaikos sutrikimai): 24,3 proc. nuo visų psichikos ligonių;
  • F20-F29 (šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai) 13,2 proc. nuo visų psichikos ligonių.

Vyresnio amžiaus (virš 65) asmenų psichikos sutrikimai, 2005 m. pabaigos duomenimis

Savivaldybė F00-F03 F30-F39 F20-F29
viso 65+ proc. viso 65+ proc. viso 65+ proc.
Viso Lietuvoje 9009 7249 80,5 35315 8573 24,3 16541 2184 13,2

Gydymas: gydant senyvo amžiaus pacientus reikia žinoti, kad medikamentų dozė turi būti prilyginama maždaug trečdaliui brandaus amžiaus žmogaus dozės.