Šizofrenija

Šizofrenija (gr.shisis-skilimas, phrenos-dvasia, protas) – tai  patologiška psichikos būsena, kurios pagrindinis bruožas yra disociacija, progresuojantis asmenybės skilimas, lydimas kontaktų nutraukimo, interpersonalinių ryšių suirimo, maksimalios introversijos ir savotiškos autistiškos kliedesinės egzistencijos.

(Henri EY Manual de Psychiatriae Paris 1970m.)

Yra daug šizofrenijos apibrėžimų, kurie skiriasi priklausomai nuo to, kokios pozicijos laikosi autorius – etiopatogenezinės, fenomenologinės, psichodinaminės ir kt. Kitose teorijose šizofrenija apibrėžiama kaip chroniška psichikos liga, kuria suserga jauno amžiaus žmonės, pakenkiamos emocijų, mąstymo bei valios sferos, ligai progresuojant ryškėja negatyvi simptomatika (vystosi šizofreninis defektas).

Istorija

• 1857 m. B. Morel – “dementia praecox”.
• 1863 m. K. L. Khalbaum – aprašė paranoją.
• 1871 m. E. Hecker – hebefreniją.
• 1874 m. K. L. Khalbaumas – katatoniją.
• 1888 m. V. Magnan – parafreniją.
• 1896 m. E. Krepelinas pastebėjo, kad minėtų autorių aprašytos psichikos ligos nėra atskiri nozologiniai vienetai, jos turi daug bendrumų, anksčiau aprašytas ligas įvertino kaip šizofrenijos klinikines formas – “dementia praecox”. E. Krepelino pasiūlytas terminas ilgai neišsilaikė, nes tolesni ligonių tyrimai parodė, kad ne visada liga prasideda jauname amžiuje ir ne visada formuojasi demencija. – 1911m. E. Bleulerio pasiūlytas terminas – šizofrenija – atspindi pagrindinį sergančiųjų schizofrenija psichopatologijos bruožą

 

Paplitimas

• Įvairiose šalyse ir kultūrose šizofrenija paplitusi vienodai, priklausomai nuo klasifikacijos ir diagnostikos principų  šiuo sutrikimu serga 1-3% Šizofrenijos paplitimas pasaulyje tolygus vyrų ir moterų tarpe bei  tarp įvairių rasių žmonių, dažniau pasitaiko dideliuose miestuose, dažnesnė imigrantų tarpe.
• Skirtingose šalyse gali skirtis formos ir prognozė. Išsivysčiusiose šalyse vyrauja paranoidinė šizofrenijos forma, besivystančiose – katatoninė ir hebefreninė. Pastebėta, kad socialinės adaptacijos požiūriu geresnės ligos išeitys dažniau pasitaiko besivystančiose šalyse –  ten šie ligoniai nėra  išstumiami iš visuomenės, juos globoja
• Skirtingose kultūrose skiriasi  psichopatologijos turinys –  primityviose kultūrose poveikio kliedesiuose  stebima  mirusių  giminaičių poveikio, genčiai svarbių gyvūnų poveikis,  atsispindi įvairiausių tabu nuostatos, kliedesiai dažnai yra paprastesni, rečiau pasitaiko sistematizuotų kliedesių, dažnesnės yra regos haliucinacijos. Išsivysčiusiose šalyse dažniau pasitaiko  klausos haliucinacijos, sistematizuoti kliedesiai, paranoidinis sindromas, poveikio kliedesiuose atsispindi šiuolaikinės technikos naujovės. Kliedesių turinyje gali  atspindėti konkretaus laikotarpio politinės realijos, spaudoje nagrinėjamos aktualios temos.
• Šizofrenija dažniausiai susergama vėlyvojoje paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje. Vyrams dažniausiai pradžia yra 15-25 metų amžiuje, moterims, kiek vėliau  – 25-35 metų amžiuje. Labai retai pirmas šizofrenijos epizodas pasireiškia jaunesniems nei 10 metų ir vyresniems nei 50 amžiaus asmenims.
• Šizofrenija sergantys asmenys tris kartus dažniau nei bendra populiacija serga įvairiomis somatinėmis ligomis, jų gyvenimo trukmė yra vidutiniškai ~12-13m. trumpesnė, daugiausiai dėl padidintos savižudybės rizikos (suicido rizika 13 k. didesnė nei bendroje gyventojų populiacijoje): 50% šizofrenija sergančiųjų yra mėginę nusižudyti, 10% nusižudo, daugiausiai jų ~32 metų amžiaus. Manoma, kad pavojingiausias laikotarpis yra pirmi 6 metai nuo susirgimo pradžios (2/3 pacientų mėgina nusižudyti būtent šiuo laikotarpiu).
• Valstybinio PSC duomenimis sergamumas šizofrenija Lietuvoje nuo 1997-2002m.

• Lietuvoje 2002m. invalidumo grupė dėl šizofrenijos suteikta 10771 asmeniui: II – 9796, III – 1008, vaikai iki 16m. – 24.

 

Etiologija

Remiantis esamais  moksliniais duomenimis galima teigti, kad šizofrenija yra polietiologinė liga. Nėra vieno  pripažinto ir pakankamai pagrįsto  šizofrenijos etiologinio mechanizmo.  Labiausiai pagrįsta yra streso-diatezės teorija, teigianti, kad asmuo paveldi polinkį sirgti šizofrenija, papildomi nepalankūs aplinkos ir psichologiniai faktoriai nulemia jos išsivystymą.

1. Paveldimumas

• Nėra paveldima tipišku Mendeliniu
• Manoma, kad šizofrenijos išsivystymą gali nulemti keli silpnos sąveikos genai. Kai kurie autoriai teigia, kad šizofrenija yra paveldima per kelis recesyvinius genus, kurių vienas nulemia pažeidžiamumą šiai ligai, kitas – paskatina pirmojo geno ekspresiją, pasireiškiančią pilna psichoze.

Populiacija                                                                                                           Šizofrenijos paplitimas

Bendroje populiacijoje	~1%
Šizofrenija sergančiojo broliams ir seserims	8%
Kai vienas iš  tėvų serga šizofrenija	12%
Dizigotiniam šizofrenija sergančiojo dvyniui	12%
Abu tėvai serga šizofrenija	40%
Monozigotiniam šizofrenija sergančiojo  dvyniui	47%

• Šizofrenija arba šizotipiniu asmenybės sutrikimu stabima sergančių giminaičių šoninėse genealoginio medžio šakose. Tačiau 60-85% atvejų nepavyksta aptikti apsunkinto paveldimumo.
• Svarbu šeimos narių nepsichozinės būsenos, charakteris. Būdingas emocinis nespalvingumas, skurdumas, nepasitikėjimas, įtarumas, autizmo elementai. Renkant objektyvią anamnezę iš tėvų, kartais sužinome, kad “ ir jiems jaunystėje yra panašiai buvę”. Giminių tarpe, būna “keistų žmonių”, savižudybių.

2. Neuromediatoriai
   • Sumažėjęs GABA sistemos aktyvumas.
   • Padidėjęs glutamatinių receptorių skaičius smegenų žievėje.
   • Dopaminerginės sistemos hiperaktyvumas (padidėjęs D2 receptorių sk.)

* Tačiau  šioje teorijoje yra ir neaiškumų, mat dopamino antagonistai veiksmingai gydo visas  psichozes, o ne selektyviai šizofreniją, be to net 30 – 60% ligos atvejų yra rezistentiški antipsichoziniams medikamentams.

3. Smegenų struktūros pakitimai

• Post mortem: grubių smegenų struktūros pakitimų
• CT: 10-50% pacientų – šoninių ir trečiojo skilvelių išsiplėtimas, 10-35% smegenų žievės atrofija.
• Kiti tyrim: smegenėlių kirmino atrofijos požymiai,limbinės sistemos atrofija,ypatingai migdolinių kūnų,hipokampo srities ir bazalinių ganglijų.smegenys mažiau sukaupia radioaktyvių kontrastinių medžiagų-tai rodo neuronų masės praradimą

4. Infekcinė teorija

• Manoma, kad virusinės ligos motinos nėštumo metu, ypač pirmojo trimestro metu, gali sutrikdyti vaisiaus centrinės nervų sistemos vystymąsį. Gali būti,  kad šizofreniją sukelia lėtai veikiantys neurotropiniai virusai, kurie esant paveldėtai padidintai rizikai, veikia kaip provokuojantis nepalankus aplinkos faktorius. (Teoriją patvirtina sergančiųjų šizofrenija gimimo sezono svyravimai: Amerikoje šizofrenija sergančių gimimo pikas kovo, balandžio mėnesiai, o pietiniame  pusrutulyje  – rugpjūčio, rugsėjo mėnesiai).
• Be to, daugeliui šizofrenija sergančiųjų būdingi nespecifiniai imuniniai pakitimai.
• Tačiau įvairius imunines sistemos pokyčius gali sukelti ir neuroleptikų grupės medikamentų vartojimas. Be to, nemažai virusinių infekcijų, ypač Herpes simplex virusas, gali sukelti psichikos sutrikimų sindromus (psichozes) labai panašius į šizofreniją.

5. Nervų sistemos vystymosi sutrikimas

• Esant apsunkintam paveldimumui ir papildomiems nepalankiems aplinkos faktoriams (infekcija, somatinės ir psichologinės traumos) sutrinka centrinės nervų sistemos vystymasis bei subtilių smegenų funkcijų struktūravimasis, pažeidžiamas smegenų neuroplastiškumas.

6. Psichologinės schizofrenijos išsivystymo teorijos

Įvairios psichoterapinės mokyklos  pateikia įvairius šizofrenijos išsivystymo paaiškinimus. Šiuo metu nėra įrodymų, kad psichologiniai veiksniai ir mechanizmai vaidintų lemiamą vaidmenį šizofrenijos etiopatogenezėje.

• Pagrindinis šizofrenijos defektas yra ego dezorganizacija, dėl ko sutrinka realybės suvokimas ir vidinių impulsų kontrolė (psichoanalitine mokykla).
• Nesugebėjimas atskirti savęs ir objekto (Paul Federn).
• Freud įsitikinimu šizofrenija sergantys pacientai regresuoja į pirminio narcizismo būseną, vyksta ego dezintegracija, tarsi grįžtama į iki ego laikotarpį.
• Neteisingai susiformavusių elgesio stereotipų pasekmė (kognityvinė-biheivioristinė kryptis)
• Moksliniai tyrimai rodo, kad šizofrenijos atkryčiai yra dažnesni tose šeimose, kuriose šeimos nariai dažniau kritikuoja pacientą, yra aukštas vadinamas  išreikštų emocijų lygis (aktyviai ir dažnai išreiškiamos neigiamos emocijos, kuriose pacientas yra perdėtai kritikuojamas).

 Klinika

• Šizofrenija yra lėtinis psichozinis sutrikimas, pasižymintis charakteringų požymių ir simptomų kompleksu.
• Specifinių laboratorinių tyrimų leidžiančių diagnozuoti šizofreniją nėra, jie tik padeda šizofreniją diferencijuoti nuo organinės smegenų patologijos.
• Šizofrenija neturi patognominių simptomų, visi šio sutrikimo simptomai būna ir sergant kitais psichikos bei organiniais sutrikimais. Šizofrenija diagnozuojama, kai yra būdingas mąstymo, valios ir afekto sutrikimų derinys. Šizofrenijai diagnozuoti nepakanka esamos psichikos būklės įvertinimo, būtina įvertinti anamnezę,  stebėti ligos eigą ir simptomų kaitą, reikalinga atsižvelgti į paciento kultūrinę terpę, religinius įsitikinimus bei pasaulėžiūrą.

Kurt Schneider pirmo rango simptomai

A. Klausos haliucinacijos

¨                      Dailogų pobūdžio balsai¨                      Komentuojantys balsai ¨                      Įsakantys balsai ¨                      Skambančios mintys

B. Somatinės haliucinacijos

¨                    Haliucinacijos jaučiant tariamą poveikį iš šalies

C.  Šizofreniniai “aš” sutrikimai

¨                      Prievartinės mintys¨                      Minčių atėmimas ¨                      Minčių atvirumas ¨                      Judesių užvaldymas

D. Kliedesiai

¨                    Interpretacinis

• Pastaruoju metu vis labiau įsigali simptomų skirstymas į pozityvius (haliucinacijas ir kliedesius, mąstymo nenuoseklumą, keistą elgesį, neadekvatų afektą) ir negatyvius simptomus (susilpnėję arba išnykę kai kurios funkcijos ir savybės: blankus afektas,  abulija, apatija, anhedonija, nesugebėjimas  prisižiūrėti savęs, apsileidimas, socialinė izoliacija, kontaktų su šeima nutrūkimas),  arba produkcinius ir deficitinius. Manoma, kad pozityvių ir negatyvių simptomų etiologija skiriasi.
• Dezorganizuoti simptomai – tai nerišli kalba, ypač keistas, neadekvatus elgesys – dažnai jie rodo blogą ligos prognozę.

Premorbidiniai ir prodrominiai požymiai                            

Premorbidiniai – tai asmenybės savybės, bruožai, palankūs susirgti šizofrenija. Tačiau tai nėra fatališka. Dažniausiai stebimi  šizoidiniam ar šizotipiniam asmenybės sutrikimui būdingi asmenybės bruožai. Anot E. Krečmerio “daugelis šizoidinių žmonių panašūs į romėnų vilas, paprastas savo išore, uždarytomis langinėmis,tačiau jų viduje prietemoje,švenčiamos švent

Prodromas (gr. prodromas – bėgantis priekyje) jau yra ligos stadija – tai tarsi  įžanga į ligą, šiuo laikotarpiu dar nebūna pagrindinių klinikinių ligos pasireiškimų, manifestacijos (lot. manifestus – aiškus, akivaizdus). Prodrominis laikotarpis yra labai svarbus, nes manoma, kad kuo ilgiau liga yra negydoma ir nepastebima, tuo  dažnesni vėliau būna ligos paūmėjimai,  simptomai įsisenėja, blogesnė yra  ir ligos prognozė.

Ligos manifestacija         V. Chanov (1976) nurodo, kad  daugiau nei 50% šizofrenija sergančių pacientų į ligoninę patenka tada, kai yra sirgę  ilgiau nei 5 metus. Į ligoninę dažniausiai patenka prasidėjus ryškiai psichozei, arba tada kai dėl lėtinio ligos vystymosi ypatingai sutrinka paciento funkcionavimas, jis nebegali pakankamai savimi pasirūpinti. Dažnai  liga manifestuoja ūmiu vaizdiniu kliedesiu.

Šizofrenijai yra būdingas mąstymo, valios ir afekto  sutrikimų derinys

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šizofrenijos diagnostikai svarbios yra šios  simptomų grupės (pagal TLK-10):

1. minčių skambėjimas, minčių įterpimas arba atėmimas, minčių perdavimas
2. poveikio kliedesiai, aiškiai nukreipti į kūno, kojų, rankų judesius arba specifinės mintys, veiksmai arba pojūčiai; kliedesinis suvokimas;
3. haliucinaciniai balsai, komentuojantys ligonio elgesį arba aptariantys ligonį arba kitokio tipo balsai, kylantys iš kurios nors kūno vietos
4. nuolatiniai kultūriškai neadekvatūs, neįmanomi kliedesiai, pvz. religinio arba politinio tapatumo, nežemiškų jėgų arba sugebėjimų (pvz. sugebėjimas kontroliuoti orus, bendravimas su ateiviais)
5. bet kokios nuolatinės haliucinacijos, lydimos pusiau suformuotų kliedesių be aiškaus afektinio turinio arba nuolatinių pervertinimo idėjų arba kai jų kyla kiekvieną dieną savaitėmis mėnesiais;
6. minčių eigos nutrūkimas, dėl to atsirandantis kalbos nenuoseklumas, nerišlumas arba neologizmai
7. katatoniškas elgesys, kaip kad sujaudinimas, įmantrios pozos, vaškinis lankstumas, negatyvizmas, mutizmas, stuporas;
8. negatyvūs simptomai – ryški apatija, kalbos ir emocinių reakcijų skurdumas arba neadekvatumas, dėl to atsiranda socialinis atsiribojimas ir socialinės veiklos pablogėjimas ir aišku, kad tai ne depresijos ar gydymo neuroleptikais pasekmė
9. žymus ir nuolatinis kai kurių asmenybės savybių pasikeitimas, pasireiškiantis interesų praradimu, betiksliškumu, tingumu, pasinėrimu į save ir socialiniu atsiribojimu.

 Šizofrenijos formos    Yra žinomos keturios klasikinės šizofrenijos formos: paranoidinė,  hebefreninė, katatoninė,  paprastoji (simplex). TLK-10  yra papildomai numatytos rezidualinės, nediferencijuotos, nepatikslintos šizofrenijos ir  pošizofreninės depresijos diagnozės.

Paranoidinė šizofrenija

Šis šizofrenijos tipas  dažniausiai pasitaiko daugelyje pasaulio šalių. Įvairiuose tyrimuose nurodoma, kad išsivysčiusiose pasaulio šalyse paranoidines šizofrenijos diagnozė nustatoma 65-80% šizofrenijos atvejų. Šia forma susergama vyresniame amžiuje, dažniau virš 25 metų amžiaus. Paranoidines šizofrenijos klinikiniame vaizde  dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos, dažniausiai klausos, bei kiti suvokimo sutrikimai. Afektų, valios, kalbos bei katatonijos simptomai neišreikšti.

Dažniausi paranoidiniai simptomai pagal TLK-10:

• Sistematizuoti interpretavimo kliedesiai (persekiojimo,poveikio,aukštos kilmės,ypatingos paskirties,kūno pasikeitimo ir tt
• Verbalinės klausos haliucinacijos, bauginančios, gąsdinančios ligonį, imperatyvinės klausos haliucinacijos arba neverbalinės klausos haliucinacijos (švilpimas, ūžimas, juokas). Uoslės ir skonio haliucinacijos arba seksualiniai ar kiti kūno pojūčiai, gali pasitaikyti ir regos haliucinacijų, bet jos retai dominuojančios.
• Mąstymo sutrikimai šios šizofrenijos formos atveju labiau išreikšti ūmiose ligos stadijose: mąstymas netenka rišlumo, logikos;  tačiau net ir tada pacientai  pakankamai aiškiai išdėsto tipiškus kliedesius ir haliucinacijas.
• Afektas šios šizofrenijos formos atveju ne taip smarkiai nukenčia, yra ne toks blankus, dažniau būna neadekvatumas, dirglumas, staigus pyktis, baimingumas, įtarumas. Neretai pasitaiko daugiau ar mažiau išreiksti depresiniai simptomai, miego sutrikimai. Dažnai būna tokie “negatyvūs” simptomai kaip afekto skurdumas bei valios sutrikimai, tačiau jie klinikiniame vaizde nedominuoja.

Paranoidinės šizofrenijos atveju psichopatologija dažniausiai formuojasi pagal klasikinę Manjano schemą: paranojinis – paranoidinis – parafreninis sindromas.  Simptomų dinamiką lydi astenija, psichikos funkcijų disociacija, gilus vidinis nerimas. Ligonis  jaučia, kad pasikeitė, mato savo pasyvumą ir dėl to išgyvena. Nukenčia tikslinga, motyvuota veikla, nėra planingumo.  Labai retai liga sustoja paranojiniame etape, dažniausiai procesui progresuojant pereinama į paranoidinį etapą, kuriame būna nerimas, baimė, jos fone haliucinacijos kliedesiai. Kliedesius lydi tikrosios ir pseudohaliucinacijos, o kliedesiai nebentenka aiškios sistemos. Vėliau gali atsirasti psichinio automatizmo reiškiniai (Kandinskio-Klerambo) sindromas. Parafrenijos metu kliedesiai įgauna ekspansinę, absurdišką išraišką, su didybės elementais. Parafreninis etapas, dažnai baigiasi schizofreniniud efektu. Esant ūmiam debiutui (vaizdinis kliedesys) schizofrenijos prognozė yra geresnė.

Paranoidinės  šizofrenijos eiga gali būti epizodiška, su dalinėmis arba visiškomis remisijomis arba lėtinė. Nepertraukiamos  eigos atvejais aktyvi psichopatologija tęsiasi metų metais, būna sunku  išskirti atskirus epizodus. Dažniausiai ši šizofrenijos forma prasideda vėliau, negu hebefreninė arba paprastoji  formos.

Diagnozuojant yra atsižvelgiama į  bendruosius šizofrenijos kriterijus. Haliucinacijos ir /arba kliedesiai turi būti ryškūs, afekto, valios, kalbos bei katatoniniai  simptomai turi būti sąlyginai neryškūs. (Pagal TLK-10 haliucinacijos paprastai būna min b ir c kriterijuose, kliedesiai įvairūs, būdingiausi poveikio, įtakos, pasyvumo bei įvairių rūšių persekiojimo kliedesiai).

Hebefreninė šizofrenija

Ši šizofrenijos forma prasideda 15-25 metų amžiuje, prognozė bloga, nes greitai atsiranda “negatyvių” simptomų ypač  afekto nuskurdimas ir valios sutrikimai.

• Tai šizofrenijos forma, kurioje afektiniai sutrikimai yra ryškūs. Nuotaika lėkšta ir neadekvati, dažnai lydi kikenimas, savimi patenkinta, į save nukreipta  šypsena, išdidžios manieros, grimasos, manieringumas, pokštavimas, hipochondriniai nusiskundimai ir pasikartojančios vienodos frazės.
• Kliedesiai ir H trumpalaikiai ir fragmentiški, elgesys neatsakingas ir neprognozuojamas, būdingas manieringumas
• Mąstymas dezorganizuotas, kalba padrika, inkoherentiška.
• Polinkis vienatvei, elgesys gali būti betikslis ir bejausmis.

Afekto ir valios pakitimai bei kiekybiniai mąstymo sutrikimai paprastai yra ryškūs. Haliucinacijos ir kliedesiai pasitaiko, tačiau nėra išreikšti. Prarandama energija,  ryžtingumas ir motyvacija, ligonio elgesys tampa betikslis, trūksta kryptingumo. Ligos pradžioje gali paviršutiniškai ir manieringai gali susidomėti religija, filosofija bei kitomis abstrakčiomis temomis. Gali būti sunku sekti paciento minčių eigą.

Diagnozuojant yra atsižvelgiama į bendruosius schizofrenijos kriterijus. Premorbidinei asmenybei dažnai, bet nebūtinai būdingas drovumas ir uždarumas. Tiksliai hebefrenijos diagnozei paparastai yra būtinas 2-3 mėnesių stebėjimo laikotarpis, norint įsitikinti, kad  anksčiau aprašyti elgesio bruožai yra pastovūs.

Katatoninė šizofrenija

Šia šizofrenijos forma dažniausiai susergama virš 20 metų amžiaus. Dėl ne visiškai aiškių priežasčių katatoninė  šizofrenijos  forma retai pasitaiko išsivysčiusiose industrinėse šalyse, nors kitose tebėra gana dažna.

• Liga g prasidėti ūmiai ar su užsitęsusiu inicialiniu laikotarpiu, kai vyrauja asteniniai, hipochondriniai ir kiti nusiskundimai
• Pagrindiniai ir dominuojantys bruožai – ryškūs psichomotorikos sutrikimai, kurie  gali svyruoti nuo hiperkinezės (psichomotorinio sujaudinimo) iki stuporo arba  nuo automatinio paklusnumo iki negatyvizmo. Būdingos nenatūralios pozos, kuriose išbūnama ilgą laiką. Katatoninio sujaudinimo epizodai gali būti ryškiausias šios būsenos požymis. Katatoninis sujaudinimas kyla savaime arba pereina iš katatoninio stuporo (gali būti ir atvirkščia dinamika).
• Ūmios katatonijos atveju katatonijos simptomai dažnai pasireiškia kartu su oneiroidiniu sąmonės sutrikimu: būkle, kuriai būdingos ryškios, neretai panoramines regos haliucinacijos. Oneroidinės katatonijos prognozė dažniausiai būna geresnė, nei katatonijos be sąmonės sutrikimo (catatonia lucida).

Vystantis katatoniniam stuporui ligoniai ištisas dienas, net savaites praguli lovoje, atsisako valgyti (dėl ko kartais netgi tenka taikyti dirbtinį maitinimą), nekalba, yra amimiški, gali būti stebimos aukščiau paminėtos nenatūralios pozos. Nebendraujantiems ligoniams su katatoninio elgesio simptomais schizofrenijos diagnozė gali būti preliminari iki tol, kol nebus nustatyti kiti simptomai. Katatoniniai simptomai nėra patognomiški schizofrenijai. Katatonijos simptomus gali sukelti organinės smegenų ligos, metabolizmo sutrikimai, alkoholis ir narkotikai, gali atsirasti esant nuotaikos sutrikimams.

Diagnozuojant atsižvelgiama į bendruosius šizofrenijos diagnostikos kriterijus. Greitai praeinančių katatonijos simptomų gali pasireikšti bet kokių šizofrenijos formų atvejų, bet tam, kad  būtų diagnozuota katatoninė forma  klinikiniame vaizde turi dominuoti vienas ar daugiau iš išvardintų požymių:

1. stuporas (ryškiai sumažėjęs reaktyvumas į aplinką, spontaniški judesiai ir aktyvumas) arba mutizmas.
2. sujaudinimas (išoriškai betikslis motorinis aktyvumas, neįtakotas išorinių dirgiklių)
3. pozos (netinkamos, keistos, įmantrios pozos)
4. negatyvizmas (išoriškai nemotyvuotas pasipriešinimas visoms instrukcijoms ir mėginimams pajudinti, pakeisti pozą arba judesiai priešinga kryptimi)
5. rigidiškumas (rigidiškos pozos palaikymas nepaisant pastangų ją pakeisti)
6. vaškinis lankstumas (rankų, kojų, liemens padėties palaikymas suteiktoje padėtyje)
7. kiti simptomai – paklusnus automatizmas (automatinis paklusnumas instrukcijoms) ir žodžių bei frazių perseveracija

Paprastoji Šizofrenija

Retai pasitaikantis sutrikimas, kuris atsiranda nepastebimai progresuojant elgesio keistumams, nesugebėjimu vykdyti visuomenės keliamus reikalavimus ir bendru darbingumo sumažėjimu. Susergama gana jauname 16-18 metų amžiuje – senieji psichiatrai ją vadino gimnazistų liga.

• Liga dažnai prasideda nuo astenijos reiškinių – darosi sunku susikaupti, blogėja mokymosi rezultatai, atsiranda pasyvumas. Tėvai ir mokytojai šiuos pasireiškimus dažniausiai vertina kaip tingumą ir apsileidimą.
• Toliau vystosi ir gilėja intraversija, nustoja bendrauti su aplinkiniais, nutrūksta net ir negausios draugystės.
• Kliedesiai ir haliucinacijos nežymūs ir sutrikimas ne toks aiškiai psichozinis kaip kitos šizofrenijos formos.
• Formuojasi autistiškas, simboliškas mąstymas.
• Būdingi negatyvūs rezidualinės šizofrenijos požymiai (afekto nuskurdimas, valios praradimas) atsiranda nesant aktyvių psichozinių simptomų. Didėjant socialiniam nuskurdimui, individas gali pradėti valkatauti, pasineria į save, tampa tingus, nebeturi jokio tikslo.

Diagnozuoti šį sutrikimą sunku, kadangi diagnozė priklauso nuo lėtai progresuojančių būdingų rezidualinei šizofrenijai simptomų, o anamnezėje nėra haliucinacijų, kliedesių ir kitų praeityje buvusio psichozinio epizodo pasireiškimų, bet yra žymūs asmenybės pasikeitimai pasireiškiantys interesų praradimu, tingumu ir socialiniu atsiribojimu. Šios formos eiga lėta, prognozė bloga.

Nediferencijuota Šizofrenija

Nustatyti šią diagnozę galima tada, kai sutrikimas atitinka bendruosius šizofrenijos kriterijus, bet ne specifines šizofrenijos formas arba vyrauja daugiau nei  vienos formos  diagnostikos kriterijų kompleksas. Šios formos diagnozė taikoma tik esant psichozinei būsenai ir neapima, pavyzdžiui, rezidualinės šizofrenijos ir poschizofreninės depresijos. Ši diagnostine kategorija taikoma tada, kai nepavyksta sutrikimo klasifikuoti pagal kitas šizofrenijos kategorijas.

	Paranoidinė	Hebefreninė	Katatoninė	Paprastoji
Suvokimo sutrikimai(haliucinacijos)	Dažniausiai klausos	Menkai išreikštos	Dažniau esant oneiroidinei būklei (panoraminės regos haliucinacijos)	Retai
Kliedesiai	Išreikšti. Vyrauja poveikio, santykio, persekiojimo	Polimorfiniai, padriki, fragmentiški	Padriki (poveikio, santykio)	Retai, neišreikšti
Emociniai sutrikimai	Nedominuoja	Išreikštas neadekvatus afektas, su kvailiojimo elementais	Amimija	Dominuoja klinikiniame vaizde (blankus afektas)
Valios sutrikimai	Nedominuoja	Impulsyvumas, kvailiojimas	Stuporas, sujaudinimas, negatyvizmas	Pasyvumas
Amžius (pradžia)	Dažniau >18	Vaikystė/paauglystė	Dažniau >18	Paauglystėje

Atskirų šizofrenijos formų diferencinė diagnostika, diferencijuoti su  šizotipiniu, kliedesiniu, bipoliniu, šizoafektiniu bei specifiniais asmenybės sutrikimais. Vėlyvosiose (defektinėse) šizofrenijos stadijose šį sutrikimą reikia diferencijuoti nuo sunkios depresijos bei protinio atsilikimo. Esant išreikštiems atminties, orientacijos sutrikimams tikslinga  ieškoti organinių sutrikimų priežasčių.

Diagnozuojant schizofreniją labiausiai paplitę yra dvi standartizuotos diagnostines sistemos: Europoje TLK-10 (šifrai F20-29), Amerikoje DSM-IIIR, DSM-IV. Šios dvi diagnostinės  sistemos yra pripažintos pasaulyje ir moksliniais tyrimais įrodyta, kad  jų pagalba nustatytos diagnozės yra palyginamos ir stabilios.

 Šizofrenijos eiga        

Šizofrenijos eiga gali būti įvairi, TLK –10 nurodomi šizofrenijos eigos tipai:

• Nepertraukiama
• Epizodinė su progresuojančiu deficitu
• Epizodinė su nekintamu deficitu
• Epizodinė remituojanti
• Dalinė remisija
• Visiška remisija

Šizofrenijai labiausiai yra būdinga priepuolinė eiga, kai kartojasi psichozės epizodai, tarp kurių paciento būklė iki premorbidinio lygio dažniausiai neatsistato. Pradžia gali būti staigi ir lėtinė. Neretai pastebimo šios sutrikimo vystymosi fazės: ūmi psichozė, stabilizacija, sąlyginės remisijos laikotarpis. Tarp epizodų labai dažnai išlieka rezidualiniai  simptomai, dažniausiai negatyvūs. Pilna remisija arba išgijimas šiam sutrikimui nėra būdingas. Kai kurių pacientų būklė yra su retai pasitaikančiais psichozės epizodais, o kitų nuolat blogėjanti, greitai progresuojanti,  sukelianti sunkų invalidumą

Šizofrenijos išeitys     

Maždaug 10% šizofrenija sergančiųjų konstatuojamas sunkus invalidumas, kuris reikalauja priežiūros institucijoje, apie 60% šiu asmenų yra socialiai remtini, tik apie 12-30 % šių asmenų dirba.  Šizofrenija sergantieji gali dirbti ne bet kokį darbą (pvz. yra ribojama teisė turėti šaunamąjį ginklą, individualiai sprendžiami vairuotojo teisių suteikimo klausimai, draudžiama užimti kai kurias pareigas). Darbo ekspertizės klausimus sprendžia gydytojų komisijos. Neesant apriboto  veiksnumo šizofrenija sergantieji turi tas pačias teises, kaip ir kiti piliečiai. Įvykdžius nusikaltimą gali būti nustatomas paciento pakaltinamumas arba nepakaltinamumas –  sprendžia teismas. Statistika rodo, kad nepastebėta, kad šizofrenija sergantys padarytų daugiau nusikaltimų nei sveiki asmenys. Atvirkščiai, sveiki asmenys nusikalsta dažniau.

Požymiai leidžiantys įvertinti šizofrenijos prognozę

Geresnė	Blogesnė
¨       Vėlyva pradžia¨       Akivaizdūs provokuojantys faktoriai ¨       Ūmi, staigi pradžia ¨       Geras premorbidinis socialinis, seksualinis funkcionavimas, dirbo ¨       Afektiniai  simptomai, ypatingai depresija ¨       Paranoidiniai arba katatoniniai simptomai ¨       Santuokoje ¨       Šeimos anamnezėje  afektiniai sutrikimai ¨       Geros paramos sistemos ¨       Banguojanti eiga ¨       Pozityvūs  simptomai	¨    Ankstyva pradžia¨    Provokuojančių faktorių nėra ¨    Lėta pradžia, nepastebimas vystymasis ¨    Premorbidinis funkcionavimas  sutrikęs ¨    Uždaras, autistiškas ¨    Nediferencijuoti ir dezorganizuoti simptomai ¨    Vienišas, išsiskyręs arba našlys ¨    Šeimos anamnezėje šizofrenija ¨    Menkos paramos sistemos ¨    Lėtinė eiga ¨    Negatyvūs simptomai ¨    Neurologiniai simptomai ¨    Perinatalinė trauma anamnezėje ¨    3 metai nebuvo remisijų ¨    Dažni atkryčiai

Šizofrenijos Gydymas

Gydymo istoriniai aspektai

• Piroterapija – Kardiazolis (Wagneris von Jeureggas 1917m., 1927m.)
• Insulino terapija (D.Maufredas 1933m.)
• Leubotomija (M.Egas 1949m. – Nobelio premija)
• Elektrotraukulai (Bini ir Cerleli 1938m.). Elektroimpulsinė terapija – rezistenciškų formų gydymas.
• Ličio druskos (Cade 1949m.)
• Cchlorpronazinas (Denikeris 1952m.)
• Tricikliai antdepresantai (1952-1958m.)
• Trankviliantai (Chlordiazepoksidas 1957m.)
• Haloperidolis (1958m.)
• Karbamazepinas (1960m.)
• Risperidonas (1993M.)
• Naujos kartos antišizofrenikai – mažiau išreikšta EPS Olanzepinas (1996m.), Quetiapinas (1997m.)
• Šizofrenija yra lėtinė liga, kuri ryškiai sutrikdo paciento gyvenimą, jo socialinę adaptaciją, todėl ši būklė praktiškai visada reikalauja aktyvaus ilgalaikio gydymo. Nors literatūroje yra duomenų, kad 10-15 % schizofrenijos epizodą patyrusių asmenų psichozė nepasikartoja (tai tiesiog sukelia abejones, dėl pradinės diagnozės tikslumo), šiuo metu tokio gydymo metodo, kurį taikant visiškai pasveikstama nuo schizofrenijos, nėra. Tačiau adekvatus gydymas padeda sumažinti ligotumą, mirštamumą nuo šios ligos, bei ryškiai sumažina su šios ligos padariniais susijusias  gydymo išlaidas. Gydymu siekiama pašalinti arba sušvelninti ligos simptomus (pozityvius ir negatyvius), pagerinti kognityvinius procesus,  išvengti ligos paūmėjimų, sumažinti jų dažnį ir sunkumą ir  pasiekti maksimalaus psichosocialinio funkcionavimo tarp ligos epizodų. Taip pat svarbu užtikrinti tinkamą somatinę sveikatos priežiūrą, gydyti ir padeti išvengti priklausomybes ligų, užkirsti kelią beviltiškumui ir savižudybei.
• Konkretūs gydymo tikslai labai priklauso nuo  ligos fazės ir paciento individualių savybių.
• Šizofrenijos gydymas yra kompleksinis, derinant visus prieinamus metodus: medikamentinį gydymą ir kitus biologinius metodus (elektroimpulsinę terapiją), psichosocialines priemones, psichoedukaciją, psichologinę, psichoterapinę ir socialinę pagalbą, įvairius reabilitacijos metodus. Kiekvienas pacientas gydymo pradžioje yra nuodugniai ištiriamas įvertinant somatinę ir psichikos būklę bei neurologinę simptomatiką. Būtina atlikti pagrindinius laboratorinius tyrimus, kad būtų galima atmesti būkles, kurios gali būti labai panašios į schizofreniją savo simptomatika.
• hospitalizacija, dieninis stacionaras, ambulatorinis gydymas
• esant ūmiam schizofrenijos priepuoliui pacientus tenka hospitalizuoti, nes dažniausiai dėl  esamų suvokimo sutrikimų pacientai tampa pavojingi sau ir kitiems. hospitalizacija gali būti  savanoriška ir priverstinė.  prievartinė hospitalizacija  taikoma tada, kai pacientas  kelia pavojų savo arba aplinkinių sveikatai arba gyvybei. šiuo metu priverstinai galima hospitalizuoti 72 valandoms. vėliau pacientas arba sutinka toliau gydytis savanoriškai arba reikalingas teismo sprendimas hospitalizacijai pratęsti. 1999 metais leidimą pratęsti priverstinę hospitalizaciją išduoda savivaldybių komisijos. tokio leidimo negavus, pacientas yra išrašomas iš stacionaro.
• poūmiu periodu schizofrenija sergančius pacientus galima gydyti  dienos stacionare arba ambulatoriškai.  dienos stacionare pacientas gauna medikamentinį gydymą, yra psichiatro bei  kitų specialistų priežiūroje, čia taikomi psichologines pagalbos bei užimtumo terapijos metodai. pacientai  dalyvaudami dienos stacionaro veikloje įgyja reikalingų įgūdžių, kuriuos pritaiko namų bei įprastoje socialinėje aplinkoje. dienos stacionare pagalba yra žymiai intensyvesnė nei ambulatorinio gydymo metu.  ambulatorinė psichiatro priežiūra šiuo metu teikiama psichikos sveikatos centruose.

Pagrindiniai medikamentai naudojami šizofrenijos gydymui yra neuroleptikai

Tradiciniai (klasikiniai) neuroleptikai (haloperidolis, aminazinas, triftazinas ir kiti)

1. Atipiniai neuroleptikai arba naujosios kartos neuroleptikai (klozapinas, risperidonas, olanzepinas, amisulpiridas ir kiti).
   • Išreikšti pozityvūs simptomai, pradeti nuo efektyvios tradicinio neuroleptiko (pvz. haloperidolio) dozės, šiam esant neveiksmingam, keisti jį naujos kartos neuroleptiku (rispoleptu, olanzepinu, amisulpiridu).
   • Vyraujant negatyviai simptomatikai siūloma iš karto pradėti nuo naujos kartos neuroleptikų, kuriems esant neveiksmingiems keisti juos klozapinu.
   • Jeigu skiriant adekvačią neuroleptiko dozę, paciento būklė negerėja, medikamentas  keičiamas po 3-8 savaičių, jeigu efektas buvo dalinis po 5-12 savaičių.
   • Pradedant gydymą reikia orientuotis į mažiausią efektyvią neuroleptiko dozę. Labai svarbu yra parinkti medikamento dozę, kuri yra saugi, nesukelia nemalonių šalutinių reiškinių, tačiau efektyvi. Efektyvi haloperidolio dozė 5-20 mg/parai, aminazino 300-1000 mg, risperidono 4-6 mg, olanzapino 10-20 mg/parai. Didesnės neuroleptikų dozės nėra veiksmingesnės nei nurodytos, tačiau jas skiriant pacientai patiria žymiai daugiau šalutinių reiškinių.
   • Neuroleptiko dozes didinamos ir mažinamos palaipsniui, dažniausiai per 2-4 savaites.
   • Parinkus efektyvią neuroleptiko dozę, gydymą reikia tęsti mažiausiai 6 mėnesius. Jeigu pernelyg greitai sumažinsime efektyvią neuroleptiko dozę, labai padidėja atkryčio rizika. Esant gerai remisijai po pirmo epizodo palaikomasis gydymas neuroleptikais tęsiamas 12-24 mėnesius, tačiau kai šizofrenijos diagnozė yra aiški, ligos eiga lėtine, palaikomasis medikamentinis gydymas rekomenduojamas visą gyvenimą.

Gydymo neuroleptikais problemos

1. Šalutiniai reiškiniai
2. Medikamentų nevartojimas
3. Rezistentiškumas gydymui  
4. Neveiksmingas gydymas neuroleptikais

Kitos šizofrenijos gydymo priemonės

• Kitos neuroleptikų grupės,
• Ličio preparatai,
• karbamazepinas,
• Valproinė rūgštis,
• Benzodiazepinų grupės preparatai.

* Elektroimpulsinė terapija taikoma esant katatoninei šizofrenijos formai, išreikštam adinaminiam depresiniam sindromui, piktybiniam neurolepsiniam sindromui.

* Transkranialinei magnetinei stimuliacijai (TMS) tirti – eksperimentiniai modeliai. Manoma, kad šį metodą bus galima sėkmingai taikyti ir šizofrenijai gydyti.

*  Psichosocialiniai gydymo metodai

Esant gretutinei simptomatikai skiriami papildomi medikamentai

• Depresijai dažniausiai SSRI arba triciklių grupės antidepresantai (ir kitų grupių SNRI, MAOI ir tt.);
• Nerimui, nemigai ir ažitacijai – benzodiazepinų grupės preparatai, persistuojančiai akatizijai – propranololis ir pan.
• Išreikštiems ekstrapiramidiniams šalutiniams reiškiniams paprastai skiriami anticholinerginiai vaistai (ciklodolis, kogentinas, artanas, akinetonas ir kiti).

Profilaktika

Kol nėra žinomos šizofrenijos priežastys yra labai sunku numatyti šizofrenijos profilaktikos strategiją.

• Pirminės prevencijos kryptimi šiuo metu galimas tik genetinis konsultavimas, informuojant apie rizikos laipsnį susilaukti vaikų sergančių schizofrenija, taip pat mažinti perinatalinių traumų tikimybę ir galbūt mažinant psichosocialinį stresą potencialiose rizikos grupėse (imigrantų populiacija).
• Antrinė prevencija, tai paūmėjimų ir atkryčių profilaktika. Šeimos yra mokomos specifinių problemų ir konfliktų sprendimo įgūdžių, mokomos išvengti perdėtos paciento kritikos, realistiškiau vertinti paciento galimybes ir sumažinti jam keliamus reikalavimus.

ŠIZOAFEKTINIS SUTRIKIMAS

Pacientams, kuriems diagnozuojamas schizoafektinis sutrikimas, pasireiŠkia tiek schizofrenijos, tiek nuotaikos sutrikimo simptomai  vienu metu. Pagal TLK-10 kriterijus schizofrenijos ir afektinio sutrikimo simptomai turi būti aiškūs ir ryškūs, pasireiškia vienu metu  arba  vienas po kito kelių dienų laikotarpyje to paties epizodo metu. Schizoafektinis sutrikimas diagnozuojamas tada, kai esant mišriai simptomatikai  ligos epizodas neatitinka nei schizofrenijos nei depresijos nei manijos epizodo  kriterijų. Jeigu jau buvo nustatyta schizofrenijos arba bipolinio sutrikimo diagnozė, pavieniai schizoafektiniai epizodai jos neatmeta. Esant manijos tipui to paties ligos epizodo metu yra išreikšti manijos ir schizofrenijos simptomai: pakili nuotaika derinyje su padidėjusiu dirglumu ar sujaudinimu bei to paties epizodo metu yra vienas arba 2 tipiški aiškiai išreikšti schizofrenijos simptomai. Kitais atvejais yra ryškūs depresiniai ir schizofrenijos simptomai kartu.

Klasikinį schizoafektinį sutrikimą 1933 metais apraše Jacok Kasanin, tačiau ir ankščiau G.H. Kirby (1913) ir A. Hoch (1921) aprašė pacientus, kuriems buvo būdinga mišri afektinio sutrikimo ir schizofrenijos simptomatika ir kitoks nei schizofrenijos eigos tipas. Kai kurie autoriai  schizoafektinę psichozę vadina cikloidine psichoze.

Kasaninas schizoafektinį sutrikimą apibūdina kaip sutrikimą,  kuriam būdinga mišri simptomatika, provokuojantis (precipituojantis) stresogeninis faktorius, ūmi pradžia, šeimos anamnezėje buvę afektiniai sutrikimai. Kasaninas sutrikimą priskyrė schizofrenijos spektrui. Septintajame dešimtmetyje galvota, kad schizoafektinis sutrikimas labiau priskirtinas afektiniams sutrikimams, ypač kai buvo pastebėta, kad sutrikimą tinka gydyti ličio  karbonatu. Perris 1974 ir japonų mokslininkas Mitsuda (1967) nustatė, kad sergant atipiškomis psichozėms (kurios pasižymi netipiškais klinikiniais požymiais, eiga, priepuoliniu eigos tipu) dažniau stebimi visu tipų EEG pakitimai. Kurį laiką net galvota, kad atipinės psichozės tai tam tikra epilepsijos išraiška.

1980 metais Guze smulkiai aprašė klinikinius schizoafektinio sutrikimo požymius. Anot Guze, schizoafektinė psichozė prasideda staiga, afektiniai ir schizofrenijos simptomai pasireiškia praktiškai vienu metu, tačiau kartais afektiniai simptomai pasireiškia keletu dienų arba savaičių anksčiau. Retai, tačiau pasitaiko pacientų, kuriems būna užsitęsusi kliedesinė prodrominė  fazė, nesant ryškiai išreikšto nuotaikos sutrikimo, kuriems vėliau staiga atsiranda depresijos arba manijos epizodas. Vėliau schizofrenijos simptomai slopsta, o afektiniai fluktuoja savo eiga. Epizodo trukmė paprastai neilga, tačiau tęsiasi kelias savaites arba mėnesius, neretai esant ilgalaikėms metus trunkančiomis remisijomis tarp epizodų. Bendras klinikinis vaizdas dažnai būna dramatiškas, lydimas ryškių socialinio prisitaikymo ir elgesio sutrikimų.  Vėliau kartais pasireiškia grynai afektiniai manijos arba depresijos epizodai. Dažnai būna suicidinės mintys ir mėginimai. Tačiau manoma, kad ligos prognozė ir išeitys yra žymiai geresnės nei schizofrenijos. Didžiojoje Britanijoje labai abejojama ar schizoafektinis sutrikimas yra atskiras diagnostinis vienetas, manoma, kad tai tiesiog  schizofrenijos arba bipolinio sutrikimo prodromas, kuris vėliau pasireiškia tipišku vienos arba kitos ligos klinikiniu vaizdu.  Schizoafektiniu sutrikimu  sergantiems pacientams psichozės simptomai kartojosi rečiau nei  sergantiems schizofrenija, tačiau jie hospitalizuojami dažniau nei sergantys afektiniais sutrikimais.

Šiuolaikinis schizoafektinio sutrikimo supratimas yra iš esmės ateoretinis ir labai praktiškas. Tai tiesiog sutrikimas, kurio metu stebimi schizofrenijos ir afektinio  sutrikimo simptomai ir klinikineje praktikoje dažnai diagnozuojamas kai gydytojas abejoja dėl schizofrenijos arba afektinio sutrikimo diagnozės. Tiksliai nėra žinoma šio sutrikimo dažnumas, tačiau remiantis  esamais duomenimis paplitimas bendroje populiacijoje yra šiek  tiek mažiau nei vienas procentas (0,6-0,8), sutrikimas vienodai paplitęs vyrų ir moterų tarpe.

Gali būti, kad schizoafektinis sutrikimas yra atskiras schizofrenijos  tipas arba, kad tai afektinis sutrikimas, su išreikstais psichozės simptomais. Mokslo tyrimai rodo, kad tarpe sergančiųjų schizoafektiniu sutrikimu, šeimos anamnezėje susirgimai schizofrenija nėra dažnesni, tačiau dažniau pasitaiko afektiniai sutrikimai. Taip pat pastebėta, kad pacientams sergantiems schizoafektiniu sutrikimu nebūdingi neurologiniai schizofrenijos simptomai. Pastebėta, kad schizoafektinis sutrikimas gerai pasiduoda gydymui ličio preparatais.

Schizoafektinio sutrikimo simptomatika apima visus schizofrenijos, manijos ir depresijos simptomus.  Afektiniai simptomai gali pasireikšti nuolatos arba priepuoliniai, psichoziniai simptomai gali  atitikti arba neatitikti nuotaiką.

Gydymas             Pagrindiniai gydymo ir pagalbos metodai – hospitalizacija, medikamentinis gydymas ir psichosocialinės intervencijos. Manoma, kad svarbiausia medikamentinio gydymo dalis turėtų būti nukreipta afektiniams simptomams gydyti, o neuroleptikai naudotini tik ūmioje psichozės fazėje, esant stipriai išreikštiems pozityviems simptomams. Schizoafektinį sutrikimą reikėtu pradėti gydyti ličio preparatais, karbamazepinu arba abiejų medikamentų kombinacija. Esant išreikštai depresijai skiriami antidepresantai (dažniausiai triciklių antidepresantų bei MAO inhibitorių grupės), taip pat rekomenduotina elektroimpulsinė terapija (EIT).

ŠIZOTIPINIS SUTRIKIMAS

TLK-10 schizotipinis sutrikimas klasifikuojamas F21. Tai sutrikimas, kuriam būdingas ekscentriškas elgesys, afekto bei elgesio anomalijos, panašios į sutrikimus sergant schizofrenija, tačiau neesant  aiškių tipiškų schizofrenijos požymių. Schizotipiniam sutrikimui būdingi šie simptomai: neadekvatus, susiaurėjes afektas, savotiška ekscentriška išvaizda ir elgesys, keisti įsitikinimai, magiškas mastymas, veikiantis elgesį ir neatitinkantis kultūros normų, įtarumas ir paranoidinės idėjos, įkyrumai be vidinio pasipriešinimo, dažnai  su dismorfofobiniu, seksualiu arba agresyviu turiniu. Neretai pasitaiko neįparasti suvokimo pojūčiai, somatosensorinės arba kitos iliuzijos, depersonalizacija ir derealizacija, neaiškus, metaforiškas, smulkmeniškas arba stereotipiškas mąstymas, keista kalba nesant ryškaus nerišlumo, atstitiktiniai pusiau psichoziniai epizodai su ryškiomis iliuzijomis bei  panašiomis į kliedesius idėjomis. Schizotipinio sutrikimo eiga lėta, svyruojanti, kartais pereina į aiškią schizofreniją. Nėra aiškios pradžios, atsiradimas bei eiga panašus į asmenybės sutrikimų Dažniau pasitaiko pacientams, kurių giminių tarpe yra sergančiųjų schizofrenija. Manoma, kad tai schizofrenijos spektro dalis. Gydymas     Medikamentinis gydymas reikalingas kai yra išreikšta suvokimo ir mąstymo patologija, dažniausiai neuroleptikai. Šiaip gydymas simptominis, rekomenduotina psichoterapija bei psichosocialinės reabilitacijos metodai.