Simptomai

 Psichikos sutrikimų simptomai     Suvokimas – tai betarpiškas aplinkinio pasaulio ir savęs pažinimas jutimo organais (rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas, visceraliniais jutimai).

Pojūtis atspindi tam tikro daikto savybę ir yra suvokimo sudėtinė dalis, t.y. elementarus pažinimas. Pojūčio intensyvumas priklauso nuo dirgiklio intensyvumo, kontrastingumo, reikšmingumo. Pojūčiui atsirasti svarbus absoliutus pojūčio slenkstis, kurio dydį lemia įgimtos nervų sistemos savybės, didelės įtakos turi ir patyrimas

Taigi suvokimą įtakoja:

  • pojūčiai
  • gyvenimo patyrimas
  • intelekto lygis
  • emocinė būsena

Suvokimo sutrikimai

Sutrikimai dėl pojūčio sleksčio pakitimo

Hiperestezija (lot.aesthesia-jutimas, jautimas) – sustiprėjęs aplinkos dirgiklių suvokimas. Jos metu įprasti dirgikliai suvokiami kaip labai stiprūs. Dažnas reiškinys.

  • Būdinga: po sunkių išgyvenimų, išsekus, ūmių psichozių pradinėje stadijoje, esant giliai astenijai.

Hipestezija – susilpnėjęs apinkos dirgiklių suvokimas.

  • Būdinga: didelio išsekimo metu, apimtiems depresijos, apatijos.

Analgezija ar hipalgezija (lot.algesia-skausmo jutimas) – išnykęs ar susilpnėjęs skausmo jutimas. Gali būti centrinės, periferinės, psichogeninės kilmės.

  • Būdinga: isterijai, šizofrenijai, hipnozės seanso metu,medikamentų poveikyje.

Sutrikimai dėl emocinio išraiškingumo pakitimo

Hiperpatija (gr.pathos-jutimas, išgyvenimas, liga) – sustiprėjęs emocinis suvokimo išraiškingumas.

  • Būdinga: maniakiniam sindromui, intoksikacijų metu, esant džiugiai nuotaikai (neryški hiperpatija).

Hipopatija – susilpnėjęs suvokimo emocinis išraiškingumas. Viskas atrodo blyšku, monotoniška, neįdomu, kaip apsiniaukusią dieną.

  • Būdinga: depresijai (sergantis maniakine-depresinė psichoze patiria tiek hiperpatijai, tiek hipopatiją).

Sutrikimai dėl analizatorių veiklos pakitimų

Agnozija (gr.gnosis-žinojimas) – negalėjimas pažinti, suvokti daiktų, reiškinių, savo kūno dalių, jų defektų. Agnozijos atveju, sąmonė nesutrikusi, jutimų receptoriai ir jų laidai nepažeisti. Agnozijų rūšys: regos, klausos, skonio, uoslės, lytėjimo.

  • Pasitaiko:dažniausiai esant organinės kilmės analizatorių veiklos sutrikimams.

Anozognozija – savo ligos suvokimo sutrikimas.

  • Būdinga: maniakiniams ligoniams, šizofrenijai, alkoholizmui.

Sinestezija (gr.synaisthesis-vienalaikis pojūtis, jungtinis jutimas) – esti tuomet, kai vieno analizatoriaus sujaudinimas iradijuoja į kitą analizatorių. Priklauso spalvinė klausa (audition colore: pranc.audition-klausymas, coloze-spalvingas), sudirginus klausos analizatorių, jaudinimas plinta į regos analizatorių,  ko pasėkoje garsai yra lydimi spalvų. Sinestezija gali pasireikšti ir spalvotais vaizdais (vision colore: pranc.vision-matymas, regėjimas) t.y.  kai matomi daiktai įgauna vienokį ar kitokį atspalvį.

  • Būdinga: silpno nervų sistemos tipo arba labai lakios vaizduotės žmonėms, asteninių būsenų metu, pradinėje psichozės stadijoje.

Senestopatijos (gr.kančia, negalia) – keisti, nemalonūs, sunkiai nusakomi pojūčiai. Ligoniai negali tiksliai apibūdinti pojūčio pobūdžio, lokalizacijos, intensyvumo (“kažkaip”, ”lyg”, “tarytum”, “kažkur”). Jutimai neturi anatominio pagrindo, nepadeda simptominis gydymas (poilsis, nuskausminantys).

Senestopatinių jutimų klasifikavimas pagal G.Huberį:

1.Tirpimo, svetimumo.

2.Silpnumo.

3.Skausminiai (degina, gręžia, duria)

4.Sunkumo, sukimosi

5.Lengvumo (viso kūno ar atskirų dalių)

6.Įelektrinimo (elektros srovės jutimas)

7.Terminiai (kūnas atšalo ar jame yra ugnis ® mirties baimė)

8.Judėjimo (kūne ar jo dalyje kažkas šliaužioja, vibruoja)

9.Kūno deformacijos (pailgėjimas, sutrumpėjimas)

10.Vestibuliniai (svaigimas)

Sutrikimas būdingas:

  • ypač būdingas šizofrenijai, depresijai (maniakinei depresijai psichozės fazėje, užmaskuotai depresijai, hipochondrinei depresijai), organinėms CNS ligoms.

Iliuzijos (lot.illusio – jutimų apgaulė) – tai tikrovėje esančio objekto ar dirgiklio klaidingas suvokimas.

Iliuzijų klasifikavimas:

  1. Fizikinės – kyla dėl fizikos dėsnių (pvz: lazda pusiau mirkstanti vandenyje atrodo laužta per vandens paviršiaus liniją).
  2. Fiziologinės – priklauso nuo analizatoriaus veiklos (pvz.: važiuojant traukiniu atrodo, kad medžiai lekia pro mus, o mes stovime vietoje).
  3. Psichogeninės – dėl suvokimo sutrikimo, kyla iš bet kurio analizatoriaus: regos, klausos, uoslės, skonio, taktilinės.

Iliuzijos gali būti:

  • Afektogeninės iliuzijos (afektas = emocinė įtampa) – pasireiškia emocinės įtampos metu arba sergant psichikos liga, kai ligonis yra įsibaiminęs.
  • Verbalinės iliuzijos – depresinių būsenų metu.

*   Pareidolijos (gr.para-kartu,greta;eidolon-vaizdas) – sudėtingos, fantastiškos iliuzijos. Paprastai kyla tarp miego ir budrumo fazių.

   Haliucinacijos  (lot. hallucinatio-kliedesys) – tai tariamas neesamų objektų ar vyksmų jutimas neesant išoriniam dirgikliui. Tai sunkesnis suvokimo sutrikimas nei iliuzijos. Iliuzijoms atsirasti reikia dirgiklio, nors ir suvokiamo klaidingai; haliucinacijoms jokio išrinio nervų sistemos dirginimo nereikia.

Savybės:         ryškumas: ligonis jas suvokia kaip realybę, todėl negali kritiškai vertinti,

  • kintantis intensyvumas,
  • nepriklausomumas nuo ligonio valios.

Haliucinacijos sveikiems žmonėms: sapnai (sapnai – tai haliucinacijos), hipnozės seansai, medikamentų vartojimas (pvz, LSD).Haliucinacijos patologinių būklių metu:

  • depresija,
  • manija,
  • šizofrenija,
  • intoksikacija,
  • organiniai sutrikimai.

Diagnostika:

  • dažniausiai ligoniai patys papasakoja, tačiau gali būti simuliacijos ir disimuliacijos atvejų.
  • elgesys, veidas (mimikos): stebi judantį objektą, kurio iš tikrųjų nėra, staiga praneša žinią, kurios iš niekur negalėjo sužinoti, kalba su savimi, įkvėpia tariamus kvapus ir pan.

Klasifikacija:

Regos, klausos, uoslės, skonio, taktilinės  (pagal jutimo organus)

Visceralinės, bendro jutimo.

Elementarios: ūžesiai, blykstelėjimai.

Paprastos: apsiriboja vienu analizatoriumi (pvz., tik klausos haliucinacijos).

Sudėtingos (kompleksinės) vienu metu kelių rūšių: mato žmones+balsai.

  • Afektogeninės – po stiprių išgyvenimų, atsispindinčios psichiką pažeidusį momentą.
  • Stereotipiškos – kai nuolat kartojasi tas pats balsas, vaizdas (epilepsinių psichozių metu).
  • Dominuojančios – pasireiškia esant nuolatinei psichotraumuojančiai situacijai, visa psichika būna nukreipta į ją.
  • Eksperimentinės – eksperimento metu paskyrus haliucinogenų.
  • Hipnagoginės (gr.hypnos-miegas;agogos-sukeliantis) – pereinant iš budrumo į miego būseną. Dažniausiai būna alkoholinio delyro pradinėje stadijoje.
  • Hipnopompinės (gr.pompo-lydintis) pereinant iš miego į budrumo būseną. Sugrįžę į budrumo būseną, ligoniai šias haliucinacijas vertina kritiškai.
  • Tikrosios: ryškios, vaizdžios, kintančio intensyvumo, įtikinamos (suvokiamos kaip realybėje), negali kritiškai jų vertinti, užvaldo žmogų ir tai atsispindi elgesyje, nepriklauso nuo ligonio valios, susidaro išorėje (už ligonio kūno ribų).

Pseudohaliucinacijos.

Pseudohaliucinacijos

Pirmą kartą aprašytos 1885m. V.Kandinskis “Apie haliucinacijas”.

Pseudohaliucinacijos – tai sutrikęs suvokimas, kai matomi vaizdai ar girdimi garsai atrodo nerealūs, kyla subjektyviame ligonio pasaulyje, tarsi kažkieno veikiami iš šalies.

Vaizdai, garsai yra nerealūs. Jos atrodo kažkieno padarytos, sukeltos. Pseudohaliucinacijos dažniau atsiranda ligai įsigalėjus,  ne iš karto. Neatsispindi elgesyje, neužvaldo, nepasireiškia emociškai. Veiksmas vyksta subjektyviame ligonio pasaulyje (jo viduje).

Sutrikimas būdingas:

  • šizofrenijai, ypač jos paranoidinei formai, intoksikacinės psichozėmis (ypač alkoholinėmis), trauminėmis psichozėmis ir kitos kilmės organinės psichozės, sudėtinė Kandinskio – Klerambo sindromo dalis.

Klasifikuojama:

  • Regos – vaizdai projektuojami ne aplinkoje, o ligonio smegenyse, tarsi turėtų trečią akį. Mato ryškių spalvų, judančias, besikeičiančias figūras, veidus, landšaftą.
  • Klausos – balso negirdi, bet aiškiai suvokia žodžius kurie yra jo galvoje, pilve, mintys skamba, kažkas “įdeda” svetimas mintis = atsirado poveikio komponentas, su jais kalba įvairiais aparatais.

*Dažniausios šios dvi pseudohaliucinacijos.

  • Uoslės – kažkas “siunčia” kvapus.
  • Skonio – kažkas “suteikia” blogą skonį.
  • Taktilinės – kažkas sukelia nemalonius jutimus kūno paviršiuje.
  • Visceralinės – kažkas į vidaus organus prikemša įvairiausių gyvių.
  • Kinezinės – ligonis jaučiasi kaip robotas, jo judesius ir veiksmus valdo kažkokios jėgos.

Tikrųjų haliucinacijų ir pseudohaliucinacijų diferenciacija

Požymis Tikrosios Pseudohaliucinacijos
Vaizdų, balsų lokalizacija Aplinkoje, už kūno ribų. Ligonio galvoje, kūne.
Informacijos gavimas Natūraliais kanalais: ausim, akim. Nenatūraliais kanalais: trečia akis, vidinė klausa.
Vaizdų, balsų realumas Realūs. Nerealūs, keistesni,  kažkas transliuoja kalbą ir rodo vaizdus prieš ligonio valią.
Atspindys elgesyje Paveikia elgesį, bėga, ginasi. Elgesyje neatsispindi, ligonis ramus.
Pasireiškimo laikas Ligos pradžioje. Ligai progrsuojant.

Regos  haliucinacijos

Fotopsijos (gr.phos-šviesa; opsis-regėjimas)elementarios regos haliucinacijos (mato spalvas, geometrines figūras, dėmes). Pasitaiko sergant organinėmis smegenų ligomis (epilepsija, encefalitas, progresuojantis paralyžius, rečiau šizofrenija).

Sudėtingos:

  • Sceninės – mato ištisus vaizdus, kartais mato lyg vykstanšius scenoje, kurie greitai keičiasi. Vaizdų tematika susijusi su asmens gyvenimu.
  • Panoraminės – ligonis mato landšaftą, kuris dažnai būna sustingęs, tačiau gali ir kisti (epilepsija).
  • Mikroptinės – mato liliputus.
  • Makroptinės – mato milžinus.
  • Ekstrakampinės – mato už jutimo organo ribų – akimis mato sau už nugaros, gali pasakyti kaip tas žmogus atrodo.
  • Šarlio Bonė – žmogus aklas dėl pačių akių patologijos (glaukoma, katarakta), tačiau regos centras nepažeistas, dėl to gali kilti regos haliucinacijos.
  • Autoskopinėsligonis mato pats save, suvokdamas save kaip savo dvynį.
  • Adelomorfinėsjos neturi aiškių kontūrų, neryškios, tarsi siluetai.

* Haliucinacijos gali būti nespalvotos ar spalvotos, natūralių spalvų ar vienos spalvos (pvz. sergant epilepsija – vaizdai raudoni ar mėlyni).

* Gali matyti tiek realius daiktus, žmones, gyvūnus, tiek fantastiškus vaizdus.

* Ligos pradžioje haliucinacijos būna neryškios, vėliau pasireiškia visu spalvingumu, sveikstant vėl blėsta.

* Regos haliucinacijos primena sapnus. Jos dažniau atsiranda kai esti sutrikusi sąmonė, savimonė, būna psichinės veiklos dezintegracija.

Klausos  haliucinacijos

Akoazmos – elementarios   haliucinacijos (tam tikri garsai: ūžesys, šūvis, traškesys).

Sudėtingos

  • Fonemos – tam tikri žodžiai, sakiniai ar ištisa kalba (girdi balsus, kurie jį įžeidinėja, smerkia, kartais giria. Balsai gali būti įvairaus garsumo, sklisti iš už sienos, grindų, gali būti tiek pažįstamų, tiek nepažįstamų žmonių).
  • Ekstrakampinės – girdi už fiziologinių klausos analizatoriaus ribų (girdi, ką kalba kitame miesto gale žmonės).

Pagal turinį klausos haliucinacijos skirstomos:

  • Įsakomosios – pavojingiausios, ligonis girdi balsus, kurie jam įsakinėja: liepia nevalgyti, nusižudyti. Įsakymai labai įtaigūs ir ligoniui labai sunu jų nevykdyti.
  • Pranašaujamosios – balsai kalba apie jo ateitį, šeimos likimą.
  • Komentuojamosios – balsai aptaria jo elgesį.
  • Konstatuojamosios – balsai teigia faktą, ką jis tuo metu daro (valgo, sėdi).
  • Kontrastinės (antagonistinės) – balsai tai bara, tai giria. (būdinga alkoholinei haliucinozei).

Uoslės  haliucinacijos

  • Jaučia nesamus kvapus, kurie džniausiai yra nemalonūs (pūvančios mėsos, nuodų).

Skonio  haliucinacijos

  • Jaučiamas nemalonus skonis burnoje. Gali atrodyti, kad maistas yra apnuodytas. Būdinga:
  • šizofrenijai, intoksikacijos, organinės psichozės būklėms.

* Uoslės ir skonio haliucinacijos džniausiai būna kartu.

Taktilinės haliucinacijos

  • Jaučia, kad vabzdžiai, kirmėlės, gyvatės šliaužioja po odą (alkoholinis delyras), ligonis pjausto odą, kad tuos gyvius pašalintų (kokaininė psichozė). Ligonis tiksliai jaučia, kas ir kurioje vietoje prie jo liečiasi.

Visceralinės haliucinacijos

  • Savo vidaus organuose jaučia įdėtą kokį nors daiktą ar gyvį. Jie juda jo viduje, gali nurodyti net judėjimo kryptį. Jos yra konkrečios.

Bendro jutimo (propriorecepcinės) haliucinacijos

  • Jaučia perpjautą, sutrūkusį organą.

Refleksinės haliucinacijos

  • Kad jos atsirastų t.b. bet koks realus dirgiklis. Kitaip nei iliuzijų atvejais, dirgiklis suvokiamas neiškreiptai, tik dar prie to dirgiklio prisideda haliucinacijos. Jei refleksinės haliucinacijos siejasi tik su vienu analizatoriumi – funkcinės – jų metu visada išlieka ir jas išprovokavęs dirgiklis. Būdingos:
  • šizofrenijai, intoksikacinėms, organinėms psichozėms.

Pusiausvyros, barestezinės, atminties, rezidualinės haliucinacijos.

 

Mąstymas  – tai specifinė žmogaus psichikos savybė, apibendrintas tikrovės atspindėjimas tarrpininkaujant žodždžiui, pažinimas to, kas yra esminga. Mąstymas – supratimo formavimas, paremtas analize, sinteze, palyginimu, apibendrinimu, abstrahavimu.

  • Analizė – tai nagrinėjamo objekto ar reiškinio suskaidymas į jo sudedamasias dalis.
  • Sintezė – išskaidytų dalių sujungimas į visumą.
  • Palyginimas – nustatomi daiktų ar reiškinių panašumai ar skirtumai.
  • Apibendrinimas – tai kelių daiktų arba reiškinių jungimas pagal bendruosius arba esminius požymius.
  • Abstrahavimas –tai apibendrinimas, kai atitrūkstama nuo daiktų konkrečių jutiminių savybių.

 

Skiriamas abstraktus (remiasi loginiu mąstymu, būdingas apibendrinimas ir abbstrahavimas) ir konkretus (remiasi vaizdiniais, asociacijomis, kurios kyla iš daikto išorinio panašumo; mąstymas būdingas silpnaprotystei).

Mąstymo sutrikimai

 Mąstymo formos sutrikimai

     Mąstymo tempo sutrikimai

 Pagreitėjęs mąstymas – ligonio galvoje daug minčių, viena mintis veja kitą, ligonis nespėja žodžiais išsakyti norimos minties, nesugeba užbaigti pradėtos minties. Kadangi dėmesys yra nepastovus, ligoniai lengvai pereina nuo vienos neužbaigtos minties prie kitos. Gali pasitaikyti nesulaikomas šnekumas – logorėja (gr.logos-žodis; rheo-tekėti) ar minčių antplūdis – minčių fuga (fuga idearum: lot.idea-mintis, fuga-bėgimas). Mąstymui liguistai pagreitėjus, išvados būna paviršutiniškos, nepakankamai pagrįstos, todėl mąstymo produktyvumas yra sumažėjęs. Ligos įkarštyje mintis reiškia trumpais nenuosekliais ir nevientisais sakiniais, galiausiai nesugeba užbaigti nė vieno pradėto sakinio, asociacijos kyla lengvai. Sutrikimas būdingas:

  • maniakiniam sindromui, dipolinei psichozei, liguistai pakiliai nuotaikai

 Sulėtėjęs mąstymas – mintys formuojasi labai sunkaii (“lyg pro storą filtrą”, “labai lėtai lėtai plaukia galva”). Į paprastus klausimus atsako trumpai, su pauzėmis, atodūsiaism, tyliu balsu. Sudėtingų klausimų nesupranta.

  • Sutrikimas būdingas: depresijai.
  1. Mąstymo kryptingumo sutrikimai

Patologiškai smulkmeniškas – nesugeba išskirti, kas yra esmingiausia. Į paprastus klausimus negali trumpai atsakyti.

  • Būdingas: sergant epilepsija, išryškėjus epilepsinio charakterio bruožams.

Gali atsirasti mąstymo klampumas – įstringa vienoje vietoje, labai sunkiai pereina nuo vienos minties prie kitos. Sutrikimas būdingas:

  • reaktyvi deprasija, galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozė, trauma.

 Preservacija (lot.preservans-atkaklus, užsispyręs) – ligonis vis grįžta prie ankstesnės minties, nors jam užduodami vis kiti klausimai.

*Pvz., paklausus, kokia ligonio pavardė, į visus kitus klausimus ligonis atsako kartodamas savo pavardę.

  • Mąstymo sutrikimas būdingas: šizofrenijai.

Priverstinis mąstymas (mentizmas: lot.mens-protas) – ligoniui atrodo, kad prieš jo valią manipuliuojama jo mintimis. Mintys “įdedamos”, pagreitinama ar sulėtinama jų tėkmė.

Rezionieriškas mąstymas (pranc.resonainment-postringavimas) – tušti, nepagrįsti samprotavimai, polinkis iš paprastų dalykų sudaryti abstrakčias problemas. Vėliau, ligai įsisenėjus, ši „pseudosistema“ nyksta, mąstymas pasidaro padrikas.

*Pvz., paklaustas, kaip jaučiasi, jis atsako, kad šis klausimas labai sudėtingas ir jis nežinąs, kokiu aspektu norima išgirsti žinią apie jo sveikatą, nes gali būti keli jo sveikatos aspektai – biologinis, psichologinis, socialinis, medicininisir t.t. 

  • Mąstymo sutrikimas būdingas šizofrenijai, ypač paprastai jos formai.

Parologiškas mąstymas (gr.pralogs-priešingas protui) – sprendimai ir samprotavimai nepagrįsti logika,  svarbūs argumentai praleidžiami, dėstomi -paremiami  iškreipta logika, sprendimai neišplaukia vieni iš kitų.

*Pvz., ligonis pasakoja, kad šiuo metu mokosi medicinos pagal prancūzų mokyklos programą neakivaizdiniu būdu, nes tai tokia programa, kuriai nereikia praktikos darbų. Prancūzų kalbos jis nemoka, bet skaito mokslo populiarinimo žurnalus gimtąja kalba. kur rašoma apie mediciną Prancūzijoje.

– Mąstymo sutrikimas būdingas: šizofrenijai.

Autistiškas mąstymas (gr.autos-pats): autizmas – tai patologiškas žmogaus uždarumas (1911m. E.Bleuleris). Ligonis savo mintimis konstruoja tikrovę (tikrovė – tai – ką jis galvoja) ir visiškai nepaiso realių įvykių ir faktų. Todėl tokių ligonių elgesys neadekvatus situacijai.

Pvz., tvarkingas, padorus žmogus, kai kuriose srityse net subtilus estetas, gali visiškai nesivaržydamas aplinkinių pasakoti apie savo seksualinius išgyvenimus.

  • Dažniausia pasitaiko sergant šizofrenija.

Simboliškas s mąstymas (gr.symbolon-daiktinis, vaizdinis arba garsinis ženklas, turintis, kokią nors sutartinę reikšmę) – ligonis daiktams ar reiškiniams suteikia tik jam vienam suprantamą reikšmę. Raktą simboliams iššifruoti turi tik ligonis. Kartais ligonio kalboje pasitaiko naujadarų – neologizmų. Pvz., ligonis rašo, kad išgyveno “inkubaciniame periode” : “in – vokiškai reiškia kur, “cina” – latviškai kova,  “Kuba” – Laisvės sala.

Kartais neologizmais ligonis parašo ištisą knygą. Manoma, kad vartoti simbolius ir neologizmus ligonį skatina keisti išgyvenimai, kuriuos išsakyti  įprasta kalba jam trūksta žodžių.

  • Sutrikimas būdingas šizofrenijai.

Kasdieniame gyvenime  simboliai taip pat vartojami, tačiau jie būna sutartiniai ir visiems žmonėms daugiau ar mažiau suprantami (pvz. balandis – taikos simbolis).

  1. Mąstymo vientisumo sutrikimai

Stereotipija – tai mechaniškas vieno ar kelių žodžių kartojimas (nuo preseveracijos skiriasi tuo, kad čia kartojama neužduodant klausimų). Virbegracija – ligonis kartoja panašius pagal skambesį žoddžius.

  • Būdinga šizofrenijai, atrofiniams galvos smegenų žievės procesams.

Mąstymo nutrūkimas (vok.sperung-nutrūkimas, trūkis) – staiga nutrūksta mintis ir galvoje lieka visiška tuštuma, nutrūkus mąstymui, ligonis staiga nutyla, po pauzės vėl gali atsakinėti į klausimus.  Sveikam asmeniui, nutrūkus minčiai, tuštumos nebūna, priešingai – jis stengiasi kuo greičiau ją atsiminti.

  • Sutrikimas būdingas: schizofrenijai.

Padrikas mąstymas – nėra ryšio tarp sakinių, žodžių, bet sakinio gramatinė struktūra yra išlaikyta. Lengcos ligos atvejais, ligonis netikėtai ir nemotyvuotai pereina nuo vienos minties prie kitos, sunku suvokti jo minčių ryšį. Sunkesniais atvejais ryšys visai nutrūksta.

Savotiška padriko mąstymo forma yra šizofazija (gr.schizophasia: schizo-skaldyti, atskirti; phasis-kalba). E. Kraepelinas šiuo terminu pavadino sergančiųjų ankstyvąja silpnaprotyste, dementia praecox, sutrikusį mąstymą. Šio sutrikimo pavyzdys gali būti “žoddžių kratinys” (vok.wortsalat): ligonis greitai ir automatiškai jungia panašaus sąskambio logiškai nepagrįstus žodžius, neologizmus, keletą žodžių į vieną.

I.                                                              Mąstymo turinio sutrikimai

Kliedesys (kliedėjimo idėjos)

Pervertinimo ir įkyrios idėjos
Patologinis fantazavimas

Kliedesys  –  tai liguistos, neatitinkančios tikrovės mintys, kurios užvaldo ligonio psichiką, lemia jo elgesį ir nepasiduoda korekcijai. Ligonis esti nekritiškas: neatsisako idėjų net pateikus faktus, įrodančius idėjų klaidingumą (ginčas su kliedinčiu asmeniu yra beprasmiškas).

Tikrieji kliedesiai visada turi dinamiką – iš vieno kliedesio rutuliojasi kitas ir t.t. Tuo jie skiriasi nuo simuliantinių kliedesių, kurie būna statiniai.

Kliedesių grupės:

  1. Interpretavimo kliedesiai – realiai vykstančius įvykius ligonis kliedinčiai interpretuoja. Pradžioje būna pervertinimo idėja, kuri paskui perauga į kliedesį. Šis kliedesys formuojasi iš lėto, palaipsniui, turi sistemą. Progresuojant pereina į paranojinį sindromą.
  2. Vaizdiniai kliedesiai – kyla staiga ir labai greitai kinta: staiga pamatė kažką ir “viską suprato” (pvz., kad persekioja jį tas žmogus ir pan.). Šio kliedesio metu nėra jokio interpretavimo, tiesiog staigus visko “supratimas”.Dažniausiai iš pradžių būna kliedesinė nuojauta, kartu būna emocinis fonas: nerimas, baimė, depresija, paskui seka įtarinėjimai, galiausiai staigus “supratimas”.

Kliedesių turinys :

Kliedesių turinys priklauso nuo kliedinčiojo intelekto, afektinės būsenos.

  • Pavydo kliedesys – tipiška situacija: vyras girtuoklis įtarinėja žmoną neištikimybe. Gali savo žmoną persekioti ir pan.
  • Meilės kliedesys – dažniau pasitaiko moterims. Ligonė būna įsitikinusi, kad ją yra įsimylėjęs žymus žmogus.
  • Reformatorystės kliedesys – ligonis kovoja už “labai svarbias” savo idėjas.
  • Fizinio nepilnavertiškumo  ar  dismorfofobijos kliedesys – ligonis yra įsitikinęs, kad turi kūno defektų, pvz.: ilgą nosį.
  • Hipochondrinis kliedesys
  • Persekiojimo kliedesys
  • Nuostolio kliedesys
  • Poveikio kliedesys
  • Santykio kliedesys – ligonis yra įsitikinęs, kad aplinkiniai yra blogai nusiteikę.
  • Yypatingos reikšmės kliedesys – ligonis kliedi, kad yra ypatinagas-genijus.
  • Antagonistinis kliedesys
  • Ekspansyvus kliedesys – ligonis kliedi, kad vyksta pasaulinio mąsto įvykiai.
  • Dvynio kliedesys – kai būna teigiamo dvynio kliedesys, ligoniui atrodo esą pažįstami ar giminės, tik taip nusigrimavę ar persirengę, kad jis negali jų atpažinti. Neigiamo dvynio kliedesys pasireiškia tuo, kad ligonis nepažįsta savo artimųjų, laiko juos svetimais, norėdami jį suklaidinti ir atrodyti savais, persirengia ir nusigrimuoja.
  • Metamorfozės kliedesys – pats ligonis tampa kitu žmogumi.
  • Zooantropinis kliedesys
  • Inscenizavimo kliedesys – ligonis teigia, kad visa aplinka yra pakeista, suformuota dėl jo. Jam atrodo, kad norima jį išbandyti, kad paskui būtų galima paskirti jam svarbią užduotį.
  • Nuodijimo kliedesys – ligoniui atrodo, kad jį norima nunuodyti.
  • Užvaldymo kliedesys
  • Išradingumo kliedesys – ligonis yra įsitikinęs, kad padarė nepaprastą, pasaulinės reikšmės išradimą.

 Įkyrios mintys – prieš ligonio valią į galvą lenda įvairios mintys (pvz., įkyrūs skaičiavimai, prisiminimai). Ligonis būna kritiškas, t.y. supranta jų liguistumą, bet negali jų atsikratyti  Didelę dalį sudaro įvairios fobijos: aukščio baimė, sociofobija (vyrai negali pasišlapinti bendrame tualete; moterys dažniausiai lieka neištekėjusios), aštrių daiktų baimė (noras įsidurti ar kitam įdurti), ritualų baimė (užvaldo, trukdo profesijai).

Pervertinimo idėjos – realiai esančius įvykius ar faktus ligonis pervertina ir jiems suteikia perdidelę reikšmę (suabsoliutina).

Patologiškas fantazavimas  asmuo įgyvendina tai, ko negali įgyvendinti realiame pasaulyje, fantazijose gyvena dažniau nei realybėje. Fantazijos būna labai stereotipiškos,  neretai vėliau pereina į kliedesius. Patologiškas fantazavimas –     Sutrikimas būdingas: vaiko šizofrenijos pradžiai.

II.            Mąstymo sutrikimo sindromai

Kandinskio-Klerambo sindromas (s. psichinio automatizmo sindromas)

Jam būdinga:

  1. Pseudohaliucinacijos
  2. Persekiojimo ir poveikio kliedesiai
  3. Automatizmas

Pagal Klerambo šiam sindromui būdingas trijų rūšių automatizmas:

  1. Asociacinis – mąstymas nepriklauso nuo ligonio valios, jį užplūsta mintys, kurios yra svetimos, prievarta įdėtos (mentizmas). Ligonis jaučia, kad aplinkiniai “skaito” jo mintis, aplinkiniai viską žino, anot ligonio, persekiotojai manipuliuoja ligonio atmintimi – priverčia prisiminti nemalonius dalykus, sukelia nerimą, baimę. Šiam automatizmui būdingos Kandinskio aprašytos pseudohaliucinacijos:
  • šperungas – kažkas tyčia nutraukia mintis,
  • echo mintys – mintys skambančios galvoje,
  • tyčia sukeliami nemalonūs prisiminimai, vaizdiniai, tyčia rodomi sapnai,
  • mintys gali pereiti į vidinę kalbą, diskutuoja su savo persekiotojais.

Asociacinis automatizmas gali formuotis palaipsniui: iš pradžių nevaldomos mintys, paskui nereikalingos pašalinės mintys ir jausmas, kad aplinkiniai jas žino, vėliau mintys pradeda skambėti galvoje. Dėl poveikio iš šalies gali pasikeisti maisto skonis, kvapai (dažniausia būna nemalonūs).

  1. Senestopatinis – ligonis jaučia pašalinį poveikį, kuris sukelia labai nemalonius arba skausmingus įvairių kūno dalių jutimus.

*Pvz., kankinantys seksualiniai jutimai, ko pasekoje ligonis gali kastruotis; per kūną tekanti elektros srovė (“jie siunčia man jutimus spindulių, lazerių pagalba”), stiprūs galvos skausmai kt.

  1. Motorinis – fiziškai jaučiasi kaip distanciškai valdomas robotas: jo neklauso kūno dalys, neturi savo judesių. Dažnai paliečiamas kalbos aparatas, anot ligonio, jis taria ne savo žodžius (Pvz., “jie duoda man signalus, kurie sukelia tokius garsus, žodžius”). Atsiranda persekiojimo kliedesys.

Kandinskio-Klerambo sindromui būdinga automatizmo dinamika:

  • pradžioje būna asociacinis automatizmas
  • vėliau prisideda senestopatinis
  • galiausiai prisideda kinezinis automatizmas

Sindromas būdingas: šizofrenijai, potrauminei, reaktyviąjai, alkoholinės bei kraujagyslinės kilmės psichozėms.

Kotaro sindromas  (Aprašytas 1980m. prancūzų psichiatro J.Kotaro (Cotard)).

  1. Hipochondrinio turinio idėjos
  2. Visceralinės haliucinacijos (Pvz., “smegenyse šliaužioja gyvūnai”).
  3. Nihilistinis kliedesys: ligonis jaučia kaip nyksta jo vidaus organai, kartais tai liečia ir psichiką (Pvz., “išdžiūsta smegenys, išnyksta psichika”).

Be to, būdingi poveikio, nedidelės apimties kartais ir didelės apimties kliedesiai.

*Pvz., kaimynai nori ligonį nužudyti; pasaulyje išnyko visi žmonės, liko tik vienas ligonis ir jam dabar reikės kankintis dešimtmečiais, tokiu atveju, ligoniai dažnai būna apimti didelės depresijos, gali nusižudyti.

Sindromas būdingas: šizofrenijai (dažniau kai ja serga vyresnio amžiaus žmonės), vėlyvo amžiaus įvairios kilmės psichozėms

Kapgro sindromas  (Aprašytas 1923 m prancūzų psichiatro Capgras).

  1. Būdingas persekiojimo kliedesys ir idėjos.
  2. Kartu būna ir dvynio kliedesys. *Pvz.,matokaip prie ligonio artėja taip nusigrimavęs žmogus,jog atrodo kaip saviškis,artimasis,nors supranta,kad tai apgaulė.Ligonis galvoja,kad šis apsimetėlis yra nusikaltėlis,kuris tikriausiai nužudė jo artimąjį,dėlto būna priešišk šiam dvyniui

Fregoli  sindromas  Būdingas persekiojimo kliedesys

Pvz., pasak ligonio, persekiotojas sugeba artistiškai pakeisti savo išorę ir jam pasirodo kaip šeimos narys, draugas.

Paranojinis sindromas  Paranojiniam sindromui yra budingas sisteminis interpretavimo kliedesys. Šis kliedesys yra užvaldęs visą ligonio gyvenimą.

Paranojinis sindromas gali būti įvairaus turinio:

  • paranojinis hipochondrinis kliedesys – ligoniai būna įsitikinę sergą sunkia, nepagydoma liga, ir nuolat dėl to kvaršina galvą gydytojams (svarbu nepasimesti – siųsti pas psichiatrą).
  • paranojinis pavydo kliedesys – vienu žodžiu žmona yra neištikima ir t.t.
  • paranojinis nuostolio kliedesys – būdingas vyresniems žmonėms. Ligoniai tvirtina, kad kaimynai, giminės vagia, gadina maistą, dėl to slepia pinigus ir kitas vertybes.
  • santykio kliedesys – atrodo, kad aplinkiniai yra priešiškai nusiteikę.
  • teigiamo/neigiamo dvynio kliedesys
  • paranojinis išradingumo – išranda, kaip išgydyti vėžį.
  • reformatorystės, ypatingos reikšmės ir kt.

Parafreninis  sindromas        Parafreniniam sindromui būdingi sisteminiai:

  1. Persekiojimo kliedesys
  2. Fizinio poveikio kliedesys
  3. Fantastiškos didybės kliedesys
  4. Psichinio automatizmo reiškiniai

Skiriami 4 parafreninio sindromo variantai:

  1. Sisteminė parafrenija – formuojasi didybės, poveikio, persekiojimo kliedesiai. Šie kliedesiai būna su didybės atspalviu.
  2. Fantastinė (haliucinacinė) parafrenija – vyrauja: fantastinės didybės kliedesys, fantastinės klausos pseudohaliucinacijos.

* Pirmojo ir antrojo etapo metu ligoniai būna prislėgti, bet, atsiradus didybės kliedesiui, nuotaika pagerėja, būna net pakili.

  1. Didelės apimties (ekspansinė) parafrenija – būdingi ryškūs didybės kliedesiai, dažniausiai religinio ar erotinio pobūdžio, gausu haliucinacijų (ypač regos).
  2. Konfabuliacinė parafrenija – būdinga, kad ligonis pasakoja didybės kliedesius, bet kiekvieną kartą vis kitokius. Būna sergant šizofrenijos paranoidine forma.

Emocijos

Emocijos  – tai primityvūs jutimai būdingi ir gyvūnams, kuriuos sukelia fiziologinių poreikių patenkinimas arba nepatenkinimas. Jos susijusios su instinktais: alkiu, troškuliu, seksualiniais jutimais, skausmu.

Jausmai  – tai sudėtingos emocijos, būdingos tik žmogui jie yra etiniai ir estetiniai. Tai išgyvenimai susiję su dvasiniais kultūriniais poreikiais.  (Tačiau, nėra aišku ar  gyvūnai neturi jausmų).

Jausmai ir emocijos  – tai jausminis santykių su aplinka ir savimi išgyvenimas.

Pagal tai, ar patenkinami, ar nepatenkinami poreikiai bei visuomenės reikalavimai, kyla teigiami arba neigiami emociniai išgyvenimai. Jie gali būti:

  • Aktyvinančiais (steniškais): skatina organizmo gyvybinę veiklą, stiprina jėgas, skatina veikti (dažniausiai tai teigiamos emocijos, tačiau steniška gali būti ir emocinė įtampa mobilizuojanti visas žmogaus jėgas kovai, padedanti susikaupti, nereaguoti į nereikšmingus dirgiklius).
  • Asteniškais: silpnina žmogaus gyvybinę veiklą, jo energiją (nemalonūs išgyvenimai).

Emocijų  sutrikimai

Nuotaika – tai tam tikrą laiko tarpą trunkanti emocinė būseną (laiko tarpas individualus kiekvienam žmogui, gali tęstis mėnesiais, gali kisti valandų ar net minučių bėgyje)Ji tam tikrą laiką veikia žmogaus suvokimą, mąstymą, veiklumą, dėmesio koncentraciją,atmintį.Daugumai žmonių būdingas nuotaikos fonas:vieni būna optimistiškesni,kiti linkę į pesimizmą

Afektas (lot.affectus-susijaudinimas) – tai stiprus emocijų išsiveržimas (stiprus susijaudinimas), gali būti:

  1. Fiziologinis afektas: tam tikroje ypatingoje situacijoje didelio susijaudinimo būsena, visada išlieka savikontrolės galimybė. Atliekant teisminę ekspertizę svarbu nustatyti, ar šios būsenos metu asmuo sugebėjo suprasti savo veiksmus ir susivaldyti. Jei taip, už savo veiksmus turi atsakyti pagal BK.
  2. Patologinis afektas: didelio susijaudinimo būsena, kylanti tam tikroje – fenestruojančioje situacijoje. Skiriamos trys patologinio afekto fazės:

Pradinė stadija – konfliktas (kas nors trukdo jo siekių įgyvendinimu)i. Jos metu įtampa, konfliktas auga, sąmonė palaipsniui siaurėja, asmuo susidariusioje situacijoje neranda išeities.

Pasireiškia pyktis, baimė, agresija, neigiamas emocijas sukėlusio asmens ar nepriklausomų asmenų atžvilgiu→ proceso generalizacija. Šioje būsenoje gali būti įvykdyti labai žiaurūs nusikaltimai: sunkūs kūno sužalojamai, nužudymai. Nužudymai visiškai  beprasmiški.

Smegenų žievės slopinimas: sujaudinimas blėsta, prasideda išsekimo ir bejėgiškumo būsena. Po įvykio žmogus sėdi visiškai bejėgis šalia savo aukos, kartais net užmiega, visai neslepia, ką padarė. Slopinimas trumpalaikis ~5-20 min. ne ilgiau valandos, po patologinio afekto būna dalinė ar pilna amnezija, sąmonė grįžta iš lėto.

Fiziologinio ir patologinio afekto diferencinė diagnostika

Fiziologinis afektas
Patologinis afektas
¨                    Nėra sąmonės sutrikimo. ¨                    Sutrinka ligonio sąmonė.
¨                    Išlieka galimybė kontroliuoti save, susivaldyti, supranta ir gali teisingai vertinti situaciją. ¨                    Negali suprasti savo jausmų ir jų valdyti, nesugeba vertinti situacijos ar galimų pasekmių.
¨                    Praėjus būsenai, gali būti išsekimas, silpnumas. ¨                    Būsena baigiasi visišku bejėgiškumu, ligonis nusilpsta arba užmiega.
¨                    Praėjus būsenai amnezijos nėra. ¨                    Sugrįžus sąmonei ligonis tik dalinai atsimena, arba visiškai neatsimena, kas įvyko.

       * Kartais afektasgali pasireikšti– afazija, abazija.

Ekstazė (gr.ekstasis-žavėjimasis, svaigulys) – ypatinga susižavėjimo, pasitenkinimo būsena. Mąstymas pasidaro “klampus”,  vyrauja tik viena su ekstaze susijusi idėja. Tai gali ištikti religinių ritualų metu, taip pat kai esti epilepsinės kilmės psichikos sutrikimai.

   Nerimas laukimas, įvyksiančio kažko negero. Jo metu žmogui gali  drebėti rankos, pilti prakaitas, sutrikti miegas, apetitas, psichinė veikla būna susijusi tik su šiomis mintimis ir išgyvenimais. Dažnai būna asocijuotas su depresija.

   Baimė – tai bijojimas to, kas vyksta dabar, žmogus žino, ko bijo. Baimė yra susijusi su esamuoju, o nerimas- su būsimuoju laiku.

 Panika – didelė baimė su judesių sujaudinimu, veržimusi bėgti.

Euforija – tai pakili nuotaika, kurią lydi pasitenkinimo jausmas. Žmogus labai linksmas, jam atrodo, kad jis pilnas didelių sugebėjimų, yra stiprus fiziškai ir protiškai, tačiau  mąstymas sulėtėjęs, skurdus, “klampus”, smulkmeniškas. (diferencijuoti nuo manijos, kurios metu, kartu su liguistai pakilia nuotaika yra  pagreitėjęs mąstymas). Sutrikimas būdingas:

  • smegenų navikui, sveikam žmogui pavartojus psichoaktyvių medžiagų (alkoholio, narkotikų).

Disforija – niūri, liūdna,  prislėgta nuotaika, noras dvasinį diskomfortą išlieti žodžiais ir veiksmais:  dirglumas, pyktis, agresyvumas, konfliktiškumas aplinkinių atžvilgiu. Kartu būdinga: vidinė įtampa, santykio, hipochondrinės, pervertinimo idėjos. Disforija paprastai trunka vieną ar kelias dienas. Ji gali pasireikšti ir liguistai pakilia nuotaika, bet išlieka vidinė įtampa, nerimas.

  • Sutrikimas būdingas: epilepsijai, psichopatinės dekompensacijos, alkoholizmo ar narkomanijos abstinencijos būklėje.

Emocijų skurdumas – nėra emocinio spalvingumo.

  1. monotoniškumas – emocijos išblėsusios, vienodos, neišraiškingos.
  2. šaltumas abejingas artimiems, jų nelaimėms, nesugeba užjausti.
  3. bukumas abejingas ne tik aplinkiniams, bet ir sau: nemėgsta praustis, yra Tokia emocijų nuskurdimo dinamika būdinga sergant šizofrenija.

Emocijų neadekvatiškumas – emocinis išgyvenimas neatitinkantis aplinkos dirgiklio intensyvumo. Skiriama kiekybinis sutrikimas (į silpną dirgiklį – stiprus atsakas)  ir kokybinis (įstiprų dirgiklį – silpnas atsakas).

*Pvz., ligonis į artimojo mirtį reaguoja į grimasą panašia šypsena; į linksmas naujienas – ašaromis, ligonio mimika ir judesiai neatitinka žodžių.

  • Sutrikimas būdingas: šizofrenijai.

Emocijų ambivalentiškumas – vienu metu kylantys du priešingi jausmai. Sveikiems žmonėms būdinga jų kaita, ligoniams jos yra vienu metu, be motyvacijos. Tinka terminas “schisis” – skilimas.

  • Sutrikimas būdingas: schizofrenijai.

Emocijų labilumas – greita emocijų kaita, nedidelė nesėkmė ar pasisekimas staiga pakeičia nuotaiką.

  • Sutrikimas būdingas: neurozėms, asteninei psichopatijai.

Silpnadvasiškumas – ligonio nuotaika greitai kinta, jis nesugeba jos valdyti.

*Pvz., ligonis labai greitai ašaroja: tiek į blogą, tiek į gerą žinią reaguoja ašaromis.

  Kalbant apie tokius ligonius sakoma “galima žaisti ligonio emocijomis”.

  • Sutrikimas būdingas: CNS aterosklerozei, kitiems organiniams CNS pažeidimams.

Depresija (lot.depresio-prislėgtumas, slopinimas) – liguistai prislėgta nuotaika.

Klinika (triada)

  1. Liguistai prislėgta nuotaika
  • ligonis sako, jog gyvenime nebuvo, nėra ir nebus nieko gražaus;
  • negali kartu su artimaisiais džiaugtis, liūdėti;
  • negali adekvačiai reaguoti į susidariusias situacijas, negalėdamas adekvačiai reaguoti, ligonis labai kenčia, išgyvena dėl savo pasikeitimo –  skausmingoji psichinė nejautra (anaesthesia psychica dolorosa);
  • ligonis jaučiasi našta kitiems, didelė suicido rizika.
  1. Mąstymo tempo sulėtėjimas
  • “mąstymas tarsi užblokuotas”, “mintys tarsi per storą filtrą”, “galvoje tuštuma”;
  • mąstymo sulėtėjimą ypatingai jaučia kūrybinės krypties žmonės;
  • depresijai būdinga spalvų gama: juoda, tamsiai žalia, tamsiai mėlyna.
  1. Iniciatyvos stoka
  • “negaliu nieko padaryti”, “negaliu atsikelti”, “nėra ką pasakyti”;
  • kalba skurdi, fragmentška, kalba tyliu balsu, su giliais atodūsiais.

Dažnas kaltės, savęs kaltinimo kliedesiai: prisimena, viską, ką padarė blogo; ar ką galėjo padaryti gero, bet nepadarė.

Įvairūs somatiniai nusiskundimai:

  • miego sutrikimai: anksti pabunda, sunku užmigti,
  • apetito stoka iki visiškos anoreksijos,
  • svorio kritimas (svorio augimas – tai vienas iš pirmųjų depresijos gerėjimo požymių),
  • moterims sutrinka menstruacijų ciklas, kartais iki amenorėjos,
  • obstipacijos,
  • libido ir potencijos suamžėjimas (ypač vyrams),
  • sumažėjusi kūno temperatūra.

Rūšys

  • Egzogeninė – išsivysto dėl išorinių veiksnių poveikio: organinė (pvz., galvos smegenų pakenkimas), somatinė (pvz., onkologinės ligos).
  • Psichogeninė – išsivysto po labai stiprių psichinių išgyvenimų (pvz., artimųjų mirtys, darbo vietos praradimas ir t.t.). (Liūdesys ne ilgiau 12sav.).

K.Jaspersas (1913m.) psichogeninės depresijos požymių triada:

  1. psichotrauma
  2. psichiką traumavusi situacija atsispindi depresijoje
  3. laikas (kuo daugiau laiko praeina nuo psichotraumos, tuo silpniau išreikšti simptomai)

3)   Endogeninėatsiradimą lemia katecholaminų apykaitos sutrikimai: pirmiausia serotonino, noradrenalino,  kai kuriems ligoniams, depresijai pasiekus kliedėjimų lygį, įtraukiama ir dopaminerginė sistema. Provokuojantis faktorius gali būti psichinė trauma, tačiau dažniausiai endogeninė depresija prasideda be priežasties. Svarbu, ar depresijų nebuvo anksčiau, ar pasitaikė giminėje. Endogeninei depresijai dar būdinga:

  • svyravimai paros bėgyje: sunkiausia rytais, geriausia vakare.
  • sezoniškumas: blogiausia būna pavasarį arba rudenį.
  • endogeninės depresijos trunka ilgai: tęsiasi keletą mėnesių, pusmetį.

Endogeninė depresijos rūšys:

  • Klasikinė depresija: triada + kaltės jausmas.

¨                    Nerimastinga depresija: triada + nerimas.

¨                    Ažituota depresija: triada +  nerimas bei motorinis sujaudinimas (pikas -melancholijos protrūkis (raptus melancholicus): rauna plaukus nuo galvos, daužo galvą į sieną). Didelė siucido rizika.

¨                    Su stuporu: sustingimas, nejudrumas.

¨                    Adinaminė: bejėgiškumas.

  • Hipochondrinė: pirmame plane yra somatiniai nusiskundimai, 10-30% depresijos simptomatika yra užmaskuota. Dar vadinamos: slaptos depresijos, somatizuotos depresijos, depresijos ekvivalentas, depresija be depresijos (depresio sine depresione). Užmaskuotų depresijų diferenciniai kriterijai: skausmai, jutimai trunka ilgai (mėnesiais, metais), neefektyvus simptominis somatinis gydymas, ryšys tarp paros laiko ir ligonio savijautos, būdingas sezoniškumas, svarbus paveldimumas.

¨                    Besišypsanti depresija: ligonis depresiją slepia, bando ją hiperkompensuoti – ironiškai pasakoja apie savo išgyvenimus (“šypsnio kaukė”), nepatyrusį gydytoją lengva suklaidinti. Didelė suicido rizika.

  • Ašarojanti: norėtų verkti, bet nėra ašarų.
  • Niurzgli: viskuo nepatenkintas.

Manija – liguistai pakili nuotaika.

Maniakinei būsenai būdinga triada:

  1. Liguistai linksma nuotaika
  • ligonių savijauta puiki, jie viskuo patenkinti, jaučia fizinį ir dvasinį komfortą,
  • kvapai sustiprėję, maloniai aštrūs, aplinka ligoniui atrodo labai spalvinga, graži (hiperpatija),
  • veido išraiška linksma, lūpų kampučiai pakelti, akys blizga,
  • apranga ne pagal savo amžių.
  1. Pagreitėjusios asociacijos.
  • daug ir garsiai kalba, balsas užkimęs, viena mintis veja kitą, minčių nespėja išsakyti žodžiais, nepabaigę vienos minties pradeda kitą, nėra minčių nuoseklumo, būdinga “fuga idearum” (minčių antplūdis),
  • ligonis rašo didelė raidėm, labai spaudžia tušinuką ar pieštuką, tekste daug šauktukų, pabraukimų.
  1. Suaktyvėję judesiai.
  • jie visą laiką veikloje,
  • veikla yra tikslinga, neproduktyvi: vieno neužbaigęs, imasi kitos veiklos,
  • būdingi socialinės adaptacijos sutrikimai (skolinasi pinigus, kuriuos išleidžia kitų žmonių poreikių tenkinimui).

Kiti požymiai:

  • Atminties reprodukcijos savybė: gerai atgamina, bet sunkiai įsimenama naują informaciją.
  • Pervertinimo idėjos ar kliedesiai (didybės, religiniai): moterys labai gražios, vyrai – genijai.
  • Iliuzijos: dažniausiai regos, klausos.
  • Elementarios haliucinacijos: pasitaiko retai (pvz., linksmi balsai, malonūs kvapai).
  • Instinktų ir poreikių suintensyvėjimas: daug kalba erotine tema, nors anksčiau jiems tai nebuvo būdinga.
  • Miego sutrikimai: anksti keliasi, jaučiasi pailsėję, niekad nepavargsta.
  • Sutrinka takto jausmas: kišasi į kitų gyvenimus, aiškina ką kas turi daryti, kalbina nepažįstamus žmones, mažai pažįstamiems skambina naktį su patarimais

* Ligoniai nemotyvuoti, sunku hospitalizuoti.

Be šios psichopatologijos kartais pasitaiko ir kiti variantai:

  • Pikta manija: greta pakilios nuotaikos būna pyktis, dirglumas.
  • Neproduktyvi manija: ligoniai linksmi, bet pasyvūs, neenergingi, nėra mąstymo pagreitėjimo.
  • Manija su stuporu: būdingas tik vienas maniakinės būsenos triados komponentas – pakili nuotaika, mąstymas sulėtėjęs, judesiai ryškiai užslopinti.

TLK-10 klasifikacija

F30.0 Hipomanija

Lengvai pakili nuotaika, ligonis pilnas idėjų ir planų, kuriuos stengiasi įgyvendinti, tačiau realizuoja tik tuos planus kuriems nereikia kruopštaus darbo ir daug laiko. Socialinė adaptacija dažniausiai nesutrikusi.

F30.1 Manija be psichozės simptomų

Ligonis džiugus, viskuo patenkintas, neadekvatus, sutrikęs takto jausmas, mąstymas pagreitėjęs (Nuo katatoninio sujaudinimo skiriasi tuo, kad ligonio veikla išlieka kryptinga, sujaudinimo metu veikla chaotiška).

F30.2 Manija su psichozės simptomais: F30.1 + kiedesiai ar haliucinacijos.

Valia

Valia  –  tai sąmoningas (tikslingas) žmogaus aktyvumas, gebėjimas siekti tikslo ir jį įgyvendinti.

  • Išoriškai valia pasireiškia per veiksmus.
  • Veiksmaų klasifikacija:

Nevalingi veiksmai sužadina nesąlyginiai refleksai (pvz., nevalingas rankos atitraukimas nuo karšto pagrindo); taip pat priklauso mimikos lydinčios emocijas, ideomotoriniai judesiai (pvz., žmogui norint atlikti tam tikrą darbą įsijungia reikalinga raumenų grupė).

Valingi veiksmai veiksmai,kuriais sąmoningai siekiama užsibrėžtų tikslų,atsirado ir formavosi visuomeninio darbo procese

Valingo veiksmo etapai:

  1. Tikslo įsisąmoninimas (mintis, kas bus pasiekta; sutrikus šiai fazei – žmogus be iniciatyvos).
  2. Apsvarstymas (argumentai už ir prieš; sutrikus – neryžtingas žmogus).
  3. Apsisprendimas (numatomi būdai ir priemonės, kaip pasiekti tikslą).
  4. Įvykdymas (sutrikus – žmogui trūksta atkaklumo).

Tikslų, siekių mažuma gali būti individuali asmens savybė ar ligos požymis.

Valios   sutrikimai

Hipobulija (gr.bule-valia) – tai valios susilpnėjimas, ligonis būna neiniciatyvūs, neryžtingi, neatkaklūs. Būdingas pasyvumas (“reikia stumtelėti”, vadovauti), sulėtėję judesiai. Būdinga šizofrenijai.

Abulija – tai visiškas pasyvumas. Ligoniai pasyvūs, neturi jokių siekių, niekuo neužsiima, didžiąją laiko dalį praleidžia gulėdami lovoje, interesai apsiriboja fiziologinių poreikių tenkinimu. Būdinga šizofrenijai.

Hiperbulija – tai veiklos sustiprėjimas. Pasireiškia tuo, kad vyrauja ne iniciatyvumas, ryžtingumas, atkaklumas,  o tik judesių sujaudinimas (skuba viską daryti –  rezultato negauna). Būdinga maniakiniam, paranojiniam sindromui.

Katatoninis sindromas (gr.katateino – įtempti) – tai psichomotorinis sutrikimas, kuriam būdinga judesių sujaudinimas – chaotiška veikla  arba judesių nuslopinimas iki visiško sąstingio.

Simptomų esmę sudaro judesių sutrikimai.

  1. Stuporas – savotiška psichomotorinio nuslopinimo būsena. Ligonis nereaguoja į aplinkinius, dėl padidėjusio raumenų tonuso būna sustingęs.
  2. Embrioninė poza – ligonis sėdi lovoje ar palatos kampe sulenkęs kojas ir prispaudęs jas prie krūtinės.
  3. “Oro pagalvės” simptomas – įtempti kaklo raumenys: galva pakelta virš pagalvės (pagalvės gali ir nebūti), smakras prispaustas prie krūtinės.
  1. Pavlovo simptomas – ligoniai nereaguoja, kuomet klausiam įprastu balsu, tačiau atsako ir vykdo paliepimus, kuomet kalbama tyliai.
  2. Katalepsijasustingimo (raumenų įtampos) būsena. Variantas – vaškinis lankstumas (flexibilitas cerea) – ligonis ilgesnį laiką sustingsta jam suteiktoje pozoje (pvz., pakeltą ranką gali išlaikyti keletą valandų, net iki trofikos sutrikimų). Vaškinis lankstumas susidaro lėtai: pradžioje ligonis sunkiau nei įprastai nuleidžia pakeltą ranką.
  3. Negatyvizmas (lot.negatyvus-neigiamas)aktyvus (ligonis priešinasi ir elgiasi priešingai tam, kas jam yra sakoma; Sarmos simptomas – ligonis į klausimus neatsako, bet gydytojams atsitraukus, pradėjus kalbėti trapusavyje, pradeda kalbėti), pasyvus (ligonis neatsako į klausimus, nevykdo prašymų, nurodymų).
  4. Stereotipijos (gr.stereos-tvirtas,typos-atvaizdas) – monotoniškas daugkartinis to paties judesio kartojimas (pvz., sėdėdamas linguoja pirmyn atgal, galvos trynimas ranka net iki žaizdų). Gali pasireikšti ligonio kalboje (pasireiškia tų pačių žodžių kartojimu), mimikoje.
  5. Mutizmas (lot.mutus-nebylys) – nebylumas, tačiau praėjus katatoninio stuporo būsenai, ligoniai pasakoja, jog viską girdėjo ir suprato, bet lūpos ir liežuvis buvo kaip švininiai dėl to negalėjo nieko pasakyti.
  6. Paramimijos (gr.para-greta, mimos-pamėgdžiojimas) – įvairios nevalingos grimasos (nesugeba suderinti mimikos raumenų veiklos):  veido išraiška negyva, keista, neadekvati, “ligonis be emocinio atsako” (ligonio džiaugsmas ar liūdesys kitų neveikia); keistas frazių sudarymas, nesuprantamas žodžių akcentavimas.
  7. Parapraksijos – keistos pozos, įmantrūs judesiai.
  8. Ambidentiškumas (lot.ambi-dvilypumas)– ligoniui vienu metu kyla du priešingi norai, neturintys jokios motyvacijos. Tai skilusios asmenybės būsena.
  9. Echolalija (gr.echo-aidas, lalia-kalba) – aplinkinių žodžių kartojimas
  10. Echopraksija (gr.praxis-veikla) – aplinkinių judesių kartojimas.
  11. Atomatinis paklusnumas – ligonis vykdo nemalonius, skausmingus veiksmus.

Katatoninis stuporas

  • Prasideda staiga, be priežasties.
  • Sustingimas apima viršutinę kūno dalį, po to leidžiasi žemyn.
  • Vyrauja “oro pagalvės” simptomas, vaškinis lankstumas, mutizmo simptomai.
  • Sąmonė gali būti sutikusi (oneiroidinė-sapninė- katatonija) arba nesutrikusi (liucidinė katatonija).
  • Psichiatrinėje praktikoje pasitaikanti stuporų kilmė:
  • Psichogeninis – po psichotraumos, ypač iškylus pavojui gyvybei, trunka keletą valandų, vėliau būna dalinė amnezija (veide atsispindi siaubas).
  • Isterinis – pasireiškia asmenims turintiems isterinių bruožų (veidas sustingęs, liūdnas, akyse ašaros).
  • Depresinis – depresijos metu dažnai būna substuporas (veidas liūdnas, sustingęs – “liūdesio, kančios kaukė”).
  • Apatinis – abejingumas savo būsenai, tolesniam gyvenimui, aplinkai.
  • Epilepsinis – pasitaiko sergant epilepsija (veidas bejausmis, kartais atsispindi ekstazė).

Katatoninis sujaudinimas

  • Vyrauja stereotipijos, paramimijos, parapraksijos, echosimptomai, chaotiška veikla.
  • Psichiatrinėje praktikoje sutinkama sujaudinimų kilmė:
  • Psichogeninis – psichinio sujaudinimo, pavojaus metu.
  • Maniakinis – būna su išreikšta hiperbulija.
  • Epilepsinis – būna beprasmiškas, chaotiškas sujaudinimas, dažnai su polinkiu į agresiją.

Potraukiai

Potraukiai –  tai funkcijos gyvybei išlaikyti, giminei pratęsti. Potraukis – afektinis procesas; instiktas – kelias, kuriuo realizuojamas potraukis.

   Mitybos potraukis

Susilpnėjus – pasišlykštėjimas maistu, nenoras valgyti  – anoreksija.

Sustiprėjus – nepasotinamas alkio jausmas – bulimija.

Iškrypus – valgo neįprastus dalykus: smėlį, išmatas (koprofagija), kreidą, lapus ir kt.  Toks sutrikimas vaikų amžiuje vadinamas “pika”(pr.piquant – pikantiškas, aštrus).

Savisaugos potraukis

Susilpnėjus – ligoniai netausoja savo sveikatos, nesirūpina savimi.

Sustiprėjus – perdėtai baiminasi dėl sveikatos, perdėtai bijo, kad nenumirtų, neatsitiktų kas bloga.

Iškrypus – žaloja save, drasko gyjančias žaizdas, atkakliai ieško būdų nusižudyti.

Lytinis potraukis

Susilpnėjus – lytinis šaltumas (♀ – “frigidiškumas”, ♂ – “impotencija”).

Sustiprėjus –  hiperseksualumas (♀- “nimfomanija”, ♂ – “satyriazė”).

Iškrypus  (perversija) –  sadizmas (sujaudinimas pasiekiamas kankinant partnerį), vampyrizmas (seksualinis pasitenkinimas pasiekiamas sudarkant lavoną), mazochizmas (seksualinis pasitenkinimas pasiekiamas žalojant savo kūną fiziškai ar dvasiškai), flageliacija (pasitenkinimas pasiekiamas mušant botagu partnerį), ekshibicionizmas (demonstruojant savo lytinius organus priešingos lyties asmenims), fetišizmas (matant ar liečiant priešingos lyties rūbus ar kitus daiktus), pedofilija (lytinis potraukis prie vaikų), gerontofilija (lytinis potraukis prie senų žmonių), zoofilija (lytinis potraukis prie gyvulių), transvestizmas (lytinis iškrypimas, pasireiškiantis noru dėvėti priešingos lyties rūbus), transeksualumas (noras gyventi kaip priešingos lyties asmeniui ir būti juo laikomam), incestas (lytinis potraukis prie artimų giminių), nekrofilija (lytinis potraukis prie lavonų), frotažas (lytinis susijaudinimas trinant lyties organus į moters kūna, drabužius), urofilija (seksualinis fantazijos ir susijaudinimas atsirandantis šlapinantis, geriant savo ar kitų šlapimą, kišant į šlapimo kanalą svetimkūnius), visionizmas (seksualinis susijaudinimas pasiekiams žiūrint į nuogą priešiongos lyties atstovą), pigmalionizmas (seksualinis potraukis prie moterų skulptūrų), narcicizmas (savo paties kūnas tampa seksualinkiu objektu)

* Homoseksualizmas – lytinė orientacija (pederastija-vyrų, lesbianizmas-moterų).

* Preversijomis nelaikomi vadinamieji seksualiniai žaidimai (felacija: vyro lytinių organų čiulpimas; kunilinkcija: moters klitorio dirginimas liežuviu; digitacija: lytinių organų dirginimas pirštais), kurių tikslas sustiprinti erotinius įspūdžius.

* Onanizmas(masturbacija) – mechaninis savo lytinių organų dirginimas, dažnai pasitaiko paauglystėje, priverstinės seksualinės abstinencijos metu. Pervesrsija vadinama tuomet, kai tampa vienintele lytinio pasitenkinimo forma.

Potraukių sutrikimamas priskiriami impulsyvūs potraukai (nebūdinga motyvų kova, jie kyla staiga, neturi nieko bendro su asmenybe, neišplaukia iš jos pomėgių ar ydų)

Suicidomanija (lot.sui-savęs,caedo-žudyti) – nenugalimas, nemotyvuotas potraukis nusižudyti. Neišplaukia iš situiacijos, potraukis nusižudyti kyla staiga, bet kokiomis aplinkybėmis, jis nėra brandinamas ir nėra depresijos padarinys.

Homicidomanija (lothomo-žmogus) – potraukis žudyti žmones. Aukos dažniausiai pasirenkamos pagal kokius nosr požymius (lytis, amžius, rūbų spalva ir t.t.). Prieš nužudymą dauguma homicidų jaučia dvasinį virpulį, nerimą, kuriuos lydi vegetacinės reakcijos.  Nužudymo būdas dažniausiai vienas ir tas pats., žudymo veiksmą lydi ryškios afektinės reakcijos. Po nužudymo seka atsipalaidavimo būsena.

Trichotilomanija (gr.tryx-plaukas,fillo-ištraukti)potrauk rauti plauku.Prieš išrovimądidėja įtampa,po išrovimpalengvėjim

Kleptomanija (gr.klepto-vogti) – liguistas, impulsyvus potraukis savintis svetimus daiktus. Pastebėtas daiktas užvaldo ligonio psichiką, sukelia vidinį virpulį, tačiau materialinio suinteresuotumo tuo daiktu nėra, pasisavinus daiktą virpulys praeina, atsiranda abejingumo, pasyvumo, visiško nusiraminimo  būsena. Kleptomanija – tai ne savarankiška liga, sindromas būdingas šizofrenijai, CNS pažeidimo, asmenybės sutrikimų atvejais.

Piromanija (gr.pyr-ugnis) – liguistas potraukis padeginėti. Piromanas neturi pagrindo sunaikinti kito asmenis materialinį turtą, jie tik jaučia nenugalimą norą pamatyti liepsną, vėliau  – dažniausiai gailisi tai padarę.

Dromomanija (gr.dromos-bėgimas) – tai impulsyvus potraukis išvykti iš namų, keisti gyvenamąją vietą, valkatauti. Asmuo išvažiuoja nežinodamas kur, neturėdamas tikslo, pinigų, dokumentų. Dromomanijai nebūdinga sutrikusi sąmonė, ligoniai viską prisimena (automatizmo atveju – sąmonė sutrikusi).

Dipsomanija (gr.dipsa-troškulys) – tai periodinis girtavimas. Ligoniui staiga užeina nenumaldomas noras gerti alkoholinius gėrimus. Tuomet ligonis nieko nesirūpina, neina į darbą, neegzistuoja įsipareigojimai nei šeimai, nei visuomenei. Dipsomanijai nebūdinga alkoholizmo anamnezė, dažniau pasitaiko po organinių galvos smegenų pažeidimų.

Ludomanija (Lot.ludus-žaidimas,lošimas) – patologinis potraukis prie azartinių lošimų (kortos, automatai ir kiti kazino siūlomi žaidimai). Šis potraukis taip užvaldo asmenį, jog nebelieka jokių įsipareigojimų – nei socialinių, nei materialinių, nei darbinių. Asmenys pralošia visus pinigus, skolinasi iš pažįstamų, artimųjų, užstato nekilnojamąjį turtą ir t.t.

Oniomanija (gr.onios-perkalamas) – tai nenugalimas, nekontroliuojams potraukis ką nors pirkti. Dažniausiai neatižvelgiant į materialines galimybes, perkami nereikalingi, turintys mažą pritaikomąją vertę daiktai.

Savimonė

Savimonė –  tai savo esmė, vaidmens, savybių supratimas.

Depersonalizacija (lot.de-nuo, persona-asmenybė) – tai asmenybės (savojo “aš”) jausmo netekimas. Depersonalizacijos išgyvenimus ligoniai noriai pasakoja, perteikia raštu, linkę save analizuoti.

  • Fizinė depersonalizacija– ligonis jaučia, jog pasikeitė kūnas (rankos, kojos, akys, veidas), balsas atrodo girdimas iš šalies, veiksmai ir poelgiai – ne jo.
  • Psichinė depersonalizacija – ligoniai jaučia, jog pasikeitė jų emocijos, mąstymas, praranda gebėjimą užjausti, liūdėti ir džiaugtis kartu su kitais.

Jei požymiai atsiranda staiga kartu stebima ir didelė baimė. Jeigu depersonalizacija pasireiškai labai intensyviai – ligoniai nustoja save jausti. (protu suvokia, kad dirba, valgo, bet fiziškai ir psichiškai yra tapęs kitu žmogumi). Pasitaiko skilimo atvejų – žmogus tarsi sudarytas iš dviejų “aš”, kurie gali tarpusavyje nesutarti, ginčytis.

Būdinga psichinio automatizmo sindromui (ligonis visiškai netenka savojo “aš”, veiksmai ir psichiniai procesai yra diktuojami iš šalies, jis jaučiasi lyg būtų robotas).

Derealizacija (lotrealis-tikrovinis) – tai nerealus tikrovės suvokimas. Aplinka atrodo nereali, negyva, lyg tyčia padaryta. Ligonis aplinką suvokia kaip scenos dekoraciją – viską mato vienoje plokštumoje. Daiktų formos, kontūrai pasiekeitę. Būdingas simptomas  – “jau matyta” (pr deja vu) – ligoniui atsidūrusiam naujoje aplinkoje, atrodo, jog tai jau matyta, nes jis čia jau buvęs, “jau girdėta” (pr.deja entendu), “jau patirta” (pr.deja eprouve), “jau galvota” (pr.deja pense), “jau išgyventa” (pr.deja vecu). Derealizacijai priskiriams ir kitas terminas – “niekad nematyta” (pr.jamais vu) būsena, kuomet gerai pažįstama aplinka ir situacija atrodo visiškai nauja, niekad nepatirta.

Derealizacijos elementų pasitaiko sveikiems žmonėms: pervargus, sapnuojant smegenų fazinių bnūsenų metu. Pasitaiko sergant epilepsija, endogeninėmis psichozėmis, po organinių CNS pažeidimų, intoksikacijų, infekcijų. Derealizacija atiranda sergant šizofrenija, dipoliais afektiniais sutrikimais, stebima depresinio sindromo struktūroje.

Suglumimias  – nuostabos afektas, pasitaiko formuojantis psichozei. Tokie ligoniai atrodo bejėgiai, veiduose atsispindi nuostaba, abejonės, žvilgsnis klaidžiojantis, ieškantis, būdingos suglumimo hipermetamorfozės (ligonio dėmesį atitraukia vis nauji įvykai). Kalba tokių asmenų nenuosekli, neaiški, padrika. Į klausimus atsakinėja netvirtasi, patys ieško neaiškių dalykų paaiškinimų,yra tokių, kurie prašo padėti  suvokti, kas jiems atsitiko ar iš tiesų pasikeitė aplinka.

Sąmonė

Sąmonė– tai labiausiai organizuotos materijos smegenų savybė,aukščiausia aplinkos atspindėjimo forma būdinga tik žmogu

  1. Jasperas (1913m.) sąmonės sutrikimo kriterijai
  2. Atitrūkimas nuo realaus pasaulio
  3. Dezorientacija (lengviausiu atveju – laike; sunkiausiu – savyje).
  4. Mąstymo sutrikimai (analizė, sintezė, apibendrinimas, palyginimas).
  5. Atminties sutrikimai (dalinė ar pilna amnezija).

* 1-3 kriterijai nustatomi esant sąmonės sutrikimui. 4 – nustatomas tik pasibaigus  sutrikimui.

Kiekybiniai sąmonės sutrikimai

Apkvaitimas  Būdingas paaukštėjęs visų išorės dirgiklių keliamų pojūčių slenkstis (tik labai stiprūs dirgikliai veikia ligonį); išlikęs žodinis kontaktas

  • Obnubilacija – laikinas, trumpai trunkantis apkvaitimas;
  • Somnolencija – gilesnis apkvaitimas, bet išlikę refleksai.

Soporas

  • Nėra žodinio kontakto
  • Išlieka refleksinės reakcijos (į skausmą ir t.t.)
  • Gali būti patologiniai refleksai

Koma

  1. Išnyksta apsauginis mirksėjimo refleksas
  2. Išnyksta vyzdžių reakcija į šviesą
  3. Išnyksta ragenos refleksas

* 1®3  – komos sunkėjimas

Kokybiniai sąmonės sutrikimai

 Delyras (lot.delirus-pamišęs, beprotis) – yra dažna sąmonės sutrikimo būsena. Delyras gali būti ne tik alkoholinės kilmės, bet ir somatinis, infekcinis, intoksikacinis

   Požymiai

  1. Dezorientacija laike ir vietoje, bet išlieka orientacija savyje;
  2. Gausios regos iliuzijos ir haliucinacijos. Kartu dažnai būna klausos, lietimo, uoslės, ir skonio iliuzijos ir haliucinacijos
  3. Ūmus vaizdinis kliedesys (jam “norima pakenkti, nužudyti jį”)
  4. Psichomotorinis sujaudinimas
  5. Afektų nepastovumas
  6. Miego sutrikimai
  7. Ryškios vegetacinės reakcijos
  8. Praėjus delyrui – dalinė amnezija (tačiau prisimena kliedesius, haliucinacijas)

Stadijos

I stadija
¨                    daug vaizdinių¨                    daug kalba (padrikai)¨                    nuotaika labili – linksmumas arba tuoj pat nerimas, didelė baimė

¨                    miego sutrikimai, košmariški sapnai

II stadija
¨                    regos iliuzijos, pareidolijos¨                    stadijos pabaigoje atsiranda hipnagoginės ir hipnopompinės haliucinacijos
 III stadija
¨                    ryškios regos haliucinacijos¨                    vaizdinis kliedesys¨                    afektai, psichomotorinis sujaudinimas

¨                    “liucidiniai langai” – sąmonės prašviesėjimai

IV stadija
¨                    vystosi labai sunkių delyrų atvejais, yra blogas prognostinis požymis¨                    šnabždėjimo delyras¨                    profesinis delyras (atlieka profesinius judesius)

¨                    trukmė priklauso nuo gydymo.

Amencija  (lot.amentia-beprotybė) – tai sunkesnė negu delyras sąmonės sutrikimo forma, kuomet ligoniai visiškai nesiorientuoja vietoje, laike ir savyje.

Etiologija

Labai sunkios somatinės intoksikacijos (navikai), sunkios infekcinės ligos, sepsis, po apsinuodijimo, po insulto.

Požymiai

  1. Dezorientacija laike, vietoje ir
  2. Mąstymo nerišlumas, suglumimas (neproduktyvus pokalbis).
  3. Psichomotorinis sujaudinimas “lovos ribose” (lyg chorėjiniai judesiai, mažiau išreikšti nei delyro metu).
  4. Naktį gali būti regos haliucinacijos, kliedesiai .
  5. Nėra “liucidinių langų”.
  6. Trukmė ilgesnė (kelios savaitės).
  7. Praėjus amencijai – pilna amnezija.

Amnezijos ir delyro diferencinė diagnostika

Delyras Amencija
Regos haliucinacijos Labai  ryškios Neryškios
Dezorientacija Laike+vietoje Laike+vietoje+ savyje
Psichomotorinis sujaudinimas Ryškus Neryškus
Liucidinis langas +
Amnezija Dalinė Pilna
Trukmė Kelios dienos Kelios savaitės

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  • Oneiroidas (gr. oneiros – sapnas)

Etapai

  1. Afektų sutrikimai, įtarumas.
  2. Kliedesinė depersonalizacija ir derealizacija (“aš jau ne aš, o kitas žmogus”), inscenizavimas, poveikio kliedesiai, psichinis automatizmas (“bendrauju su kitais mintimis”).
  3. Iliuzinė – fantastinė depersonalizacija ir derealizacija (žmogus yra kosmose, pasakų pasaulyje); antagonistinis, poveikio, didybės kliedesys; visos 3 automatizmo rūšys.
  4. Dezorientacija laike, vietoje ir savyje.
  • Ligonis gali būti visai pasyvus – guli, žiūri į vieną tašką, veide visai neatsispindi jo haliucinacijos, kliedesiai; g.b. klajojimas, vaikščiojimas.
  • Trukmė – kelios valandos-dienos.
  • Praėjus prisimins tik psichopatologinius išgyvenimus.
  • Gali vystytis intoksikacijų, infekcijų, organinių CNS pakenkimų atvejais.

Prieblandinė būsena

Požymiai

  1. Staigi pradžia, sutrinka sąmonė, dezorientacija laike ir vietoje, savyje – tik pusiau.
  2. Afektinė įtampa, pyktis, agresyvumas.
  3. Regos haliucinacijos, vaizdiniai kliedesiai (persekiojimo, poveikio).
  4. Būsena – lyg eitų prieblandoje su prožektoriumi (mato tik tiek, kiek aprėpia prožektorius)
  5. Išlieka automatiški judesiai (eina, bėga, mušasi ir t.t.)
  6. Trukmė – kelios valandos, labai retai iki paros
  7. Po šios būsenos – pilna amnezija. Trumpai keletą minučių rečiau valandų gali būti retarduota amnezija (blyškiai prisimena,kas įvyko).
  • Gali būti “šalta agresija” – prieš šią būseną nebūna konflikto. Agresyvumas yra nukreiptas į bet ką. Sužalojimai gali būti ypatingi žiaurūs (pvz., 50 dūrių į krūtinę). Po to žmogus nieko neatsimena, lieka snūduriuoti prie savo aukos.
  • Prieblandines būsenas gali sukelti: galvos smegenų traumos, epilepsija, organiniai CNS pakenkimai.
  • Prieblandinės būsenos variantas, kai nebūna psichozių (haliucinacijų, kliedesių, emocinės įtampos, žmogus ramus) vadinamas ambulatoriniu automatizmu. Jam būdinga:
  • nėra haliucinacijų, kliedesių, emocinės įtampos,
  • vyrauja automatiška veikla,
  • trumpai trunkanti būsena vadinama transu, jei būna veržimasis bėgti – fuga,
  • praėjus patologinei būsenai – pilna amnezija.
  • Naktinis ambulatorinis automatizmas yra vadinamas lunatizmu (somnambulizmu).Kartais epilepsija gali prasidėti lunatizmu (užrašius EEG matytųsi epilepsinis aktyvumas).Lunatizmas dažn būna vaikams,kurie dieną patyrė l.daug įspūdžių

Atmintis

Atmintis  – tai  gebėjimas įsiminti, saugoti ir atkurti informaciją.

Etapai
  1. Įsiminimas (fiksacija)
  • Nevalingas – informacija yra atsitiktinė, specialiai nefiksuojama (įsiminimas priklauso nuo informacijos emocinio spalvingumo, kontrastiškumo, netikėtumo).
  • Valingas – visas dėmesys sukaupiamas reikšmingos informacijos įsiminimui

* Įsiminimas priklauso nuo nuovargio, suinteresuotumo, emocinės būsenos.

  1. Išsaugojimas

Atmintyje išsaugojama tai, kas svarbu, dažnai kartojama. Informacijos nekartojant ji blėsta.

  1. Atkūrimas
  • Nevalingas – spontaniškas, kyla iš panašių ar kontrastingų asociacijų (informacija atkuriama panašioje ar priešingoje situacijoje, kur ji buvo įsiminta ).
  • Valingas – kyla stengiantis ką nors prisiminti.

KLasifikacija

  1. Loginė – geriau prisimena tai, kas buvo išprotauta, suprasta, esminius dalykus; Vaizdinė – geriau prisimena tai, ką mato, vaizdus, įvykius.
  2. Trumpalaikė – nėra suinteresuotumo gautą informaciją išsaugoti, būna užplūdus dideliam informacijos srautui. Ji yra labili, priklauso nuo aplinkos sąlygų;

Ilgalaikė – informacija saugoma kelias valandas,  dienas ar  visą gyvenimą. Priklauso nuo RNR – informacija koduojama jų molekulėse ir saugoma.

  1. Regimoji (ryškus regimosios atminties pasireiškimas – eidetizmas (gr.eidos- vaizdas)– sugeba su smulkiausiom detalėm papasakoti, ką matė. Eidetikai džniausiai būna vaikai);

Girdimoji; Uodžiamoji; Skoninė (degustacinė); Lytimoji (taktilinė).

*Dažniausiai būna mišri atmintis.

*Atmintis kinta gyvenimo bėgyje: vaikams dominuoja vaizdinė, suagusiems – loginė, vyresniems silpnėja gebėjimas užfiksuoti naują informaciją, tačiau ilgą laiką ją laiką ją gali kaupti remdamiesi asociacijomis, turimomis žiniomis.

I. Kiekybiniai atminties sutrikimai

 Amnezija – tai įsiminimo, saugojimo ar atkūrimo procesų sutrikimas, pasireiškiantis atminties netekimu.

Rūšys:

  • Retrogradinė – neprisimena iki ligos buvusių įvykių, sunkiais atvejais neprisimena ilgo gyvenimo tarpsnio iki ligos. Sutrikimo trukmė įvairi: gali tęstis minutėmis – savaitėmis. Pasitaiko po CNS traumos, intoksikacijų, asfiksijos.
  • Anterogradinė – neprisimena po ligos buvusių įvykių.

Pvz., praėjus ūmiam periodui dėl sunkios galvos smeg. traumos su sąmonės praradimu, ligonis neprisimena, kas jį lankė ūmaus periodo metu,apie ką kalbėjo.

  • Retroanterogradinė – neprisimena prieš ligą ir po jos buvusių įvykių. Trunka kelias valandas, rečiau savaites.
  • Fiksacinė – būdingas įsiminimo sutrikimas, ko pasėkoje ligoniai nesiorientuoja laike, vietoje. Ši dezorientacija neturi nieko bendro su sąmonės sutrikimais. Dažniausiai būna po sunkių CNS traumų, esant įvairios etiologijos organiniams CNS pažeidimams. Tai viena iš pagrindinių Korsakovo sindromo dalių.

Pvz.,neprisimena ką valgė,gėrė,daug kartų matydami palatoje gydytoją kiekvieną kartą sveikinasi lyg jį matytų pirmą kartą

  • Retardinė – ligonis iš pradžių prisimena savo psichozinius išgyvenimus, bet vėliau jie išblėsta (pvz., delyro metu).
  • Afektogeninė – neprisimena, kas įvyko stipraus sujaudinimo metu.
  • Isterinė – ligonis neprisimena nemalonių įvykių, tarsi nesąmoningai juos pašalina. Būdinga isterinio tipo asmenybei.
  • Progresuojanti – laipsniškai silpnėja galimybės naujai įsiminti. Atminties sutrikimai pagal Ribo dėsnį – pradžioje neprisimena paskutinių dienų, savaičių, mėnesių, metų, o progresuodama apima vis tolesnius gyvenimo etapus. Vėliausiai sutrinka kalba ir elgesys. Būdinga – senatvinės ar aterosklerozinės silpnaprotystės metu.
  • Anefektorija – prisimena įvykį tik tada, kai jam primenama.
  • Elektyvi – kai neprisimena konkrečių įvykių ar tam tikro gyvenimo tarpsnio.

Pvz., savo profesijos ar kur gyveno, kas jis toks.

  • Dalinė – prisimena ne viską.

Pvz., kai kurios delyro epizodus prisimena gerai, o kai ko visai ne.

  • Hipomnezijasilpna atmintis, ji gali būti kaip fiziologinis reiškinys pavargus. Gali būti asteninio, depresinio sindomo fone.
  • Disamnezija – sutrinka tik viena atminties proceso dalis – įsiminimas, saugojimas ar atgaminimas.
  • Hipermnezija – liguistas atminties sustiprėjimas, džniausiai vienos atminties grandies.

Pvz., Depresijos apimtas prisimena viską, su smulkmenomis, ką blogo padarė.

* Gali būti hipnozės metu – ankstyvos vaikystės prisiminimai. Hipermnezija nepraturtina žmogaus, tik sustiprina sindromo psichopatologiją.

II. Kokybiniai atminties sutrikimai

Pseudoreminiscencijos – atminties sutrikimai, kurie užpildo jos spragas. Dėl to ligonis negali papasakoti tiksliai, kada, kas įvyko ir nurodo klaidingą datą, pasakoja apie tikrus įvykius, tik nesilaiko chronologijos.

Konfabuliacijos – atminties spragas užpildo išsigalvojimais. Sunkesnis sutrikimas nei pseudoreminescencijos. Ligonis tai daro netyčia – pats tuo tiki. Pasižymi nenuoseklumu, greitai keičiasi – kitą dieną į klausimus atsako kitaip.

Kaip konfabuliacijos pasireiškimą kai kas skiria – ekmneziją – ligonis gyvena praeityje. Senatvinė ekmnezija – sergant senatvine silpnaprotyste.

Pvz., ligonei atrodo kad ji gyvena jaunystėje ir ligoninės personalas yra jos artimieji.

Konfabuliacijos gali būti ir be atminties sutrikimų. Paprastai fantastinio turinio– konfabuliozė. Būna parafreninio sindromo, potrauminių psichozių metu.

Kriptomnezijosligonis negali atskirti, kas yra jo paties sugalvota, o kas skaityta, girdėta, matyta. Ką nors sužinojęs perteikia kaip savo mintis ar sako, kad jam tai buvo. Tai daro nesąmoningai, nenorėdamas ko nors apgauti.

Asmenybė

Asmenybė – tai žmogaus psichikos struktūra, susiformuojanti gyvenimo bėgyje, esant paveldimam pagrindui. Tai visuma įpročių, nusistatymų, sugebėjimų, išgyvenimų, besireiškiančių žmogaus veikloje ir bendravime.

 

                                                                            Asmenybės struktūra

 

 

 

 

 

  1. Kryptingumas: interesai, idealai, vertinimai, poreikiai.

Kryptingumo lygiai pagal Lazurskį:

  • Žemas: savų poreikių tenkinimas.
  • Vidutinis: + visuomeniniai ir socialiniai interesai.
  • Aukštas: aukštesnieji idealai – gyvenimo tikslas (apie tokius žmones sakoma “patys degdami – šviečia kitiems”).
  1. Gabumai

Gabumai: inteletas ir specialūs gabūmai (muzika, šokiai ir kt.). Intelektas – tai žinios + sugebėjimas jas kūrybiškai, optimaliai pritaikyti (“greičiausias uždavinio sprendimas per trumpiausią laiką”). IQ skaičiuojamas pagal Vekslerio, Raveno pasiūlytą metodiką, vertinimas:  > 90 – norma; 70-90 – ribinis; < 70 – protinis atsilikimas.

  1. Temperamentas

Temperamentas – tai įgimtų nervinių (psichinių) procesų stiprumas, pusiausvyra, kaita. Temperamentas – paveldimas (charakteris formuojasi ir kinta amžiaus bėgyje).

  • Temperamento tipai (Hipokratas): sangvinikas (kraujas), flegmatikas (gleivės), cholerikas (geltonoji tulžis), melancholikas (juodoji tulžis).
  • Ekstravertas: sangvinikas, cholerikas; Intravertas: flegmatikas, melancholikas.
  1. Charakteris– tai susiformavęs žmogaus psichinis individualumas, pasireiškiantis jo santykyje su aplinka ir kitais žmonėmis.

Charakterio pasireiškimas: punktualumas, uždarumas, pavydumas, taupumas, drovumas, kerštingumas, svajingumas, įtarumas, švelnumas, neryžtingumas, sentimentalumas, abejingumas, santūrumas, paslaugumas, pedantiškumas, principingumas, ryžtingumas, gėdingumas, kantrumas, ramumas, darbštumas, egoistiškumas ir t.t.

Charakteris pradeda formuotis pirmosiomis gyvenimo dienomis, baigia – 18-25m.(~20m.). Vėliau charakterio pokyčius gali išprovokuoti liga ar psichotrauma.

Charakterio formavimuisi svarbiausi pereinamieji periodai: 2-4m., 6-7m., 16-19m.

2-4 m.: pradeda išskirti save iš aplinkos
¨                    kaprizingumas¨                    verksnumas¨                    pykčio reakcija
6-7 m.(mokyklinio amžiaus pradžia): susiformuoja abstraktus  mąstymas
¨                    lunatizmas¨                    naktinis šlapimo nelaikymas¨                    tikas (atskyrimo būsena)
16-19 m. (pubertalinis amžius): endokrininės sistemos aktyvacija
¨                    seksualinių liaukų aktyvacija¨                    nauji jutimai¨                    endogeninės depresijos pirmieji epizodai

¨                    patocharakteriologinės reakcijos (kartojantis – asmenybės sutrikimas)

1.                                 Emancipacijos reakcija  – grupavimasis su bendraamžiais, savarankiškumas, hobiai, neveiksmingos pastabos). Pastaruoju metu dėl fizinės ir intelektualinės akceleracijos, stebima ankstyva fizinės ir endokrininės raidos branda, tačiau emocinis brendimas nekinta, to pasėkoje dažnos emancipacijos reakcijos (veikloje ir sprendimuose daug impulsyvumo).

2.                                 Opozicijos (protesto) reakcija  – elgimasis priešingai nei prašo artimieji, parasuicidai (“jei su manimi taip elgsitės, tai manęs neteksite”).

3.                                 Hiperkompensacijos reakcija  – ypatingai geras mokymasis – fizinio silpnumo kompensacija, ir atvikščiai protinių gabumų trūkumus kompensuoja ypatingai geru fiziniu pasiruošimu. Dažniausiai turi teigiamą pobūdį, retai asocialus elgiasys – muštynės.

* Imitacijos r-jos – mėgdžioja mamą, tėvą, filmo herojų, kiemo draugus ir t.t.

Noras pasielgti taip, kaip kažkur matė (6k.konspektas).

Charakterio akcentuacija  – tai laikas nuo laiko tam tikromis aplinkybėmis pasireiškiantys psichopatiniai bruožai, netotalūs, nenukenčia asmens socialinė adaptacija. Dar vadinama locus resistentiae minoris. Savita asmenybė, kuriai būdingas uždarumas, drovumas. Yra teigiamas koreliacinis ryšys tarp asmenybės akcentuacijos ir intelekto (kuo aukštesnis intelektas, tuo daugiau akcentuacijų).

Akcentuacijų tipai (TLK – Z73.1)

Asmenybės sutrikimas (Psichopatija)

Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos sąlygodami socialinės, darbinės elgsenos sutrikimus arba subjektyvų distresą.

K. Šneiderio asmenybės sutrikimų kriterijai

 Totališkumas –  susiformavę patologiški charakterio bruožai yra totališki, pasireiškia visur: namuose, darbe, atostogų metu, troleibuse ir t.t.

‚  Stabilumas – susiformavus charakteriui, bruožai išlieka visą gyvenimą, tačiau  dėl tam tikrų psichoveiksnių galima dekompensacija.

ƒ   Social adaptacijos susilpnėjim(sutrikimas)–nesugeba dirbti pilno darbo krūvio, dekompensacijos metu visiškai sutrinka

Priežastys

1.Biologinės

  • paveldimumas
  • infekcijos
  • gimdymo traumos, traumos iki 3m.
  • motinos ligos nėštumo metu, kurios pakenkia embriono, vaisiaus smegenis

*Biologiniai veiksniai sudaro labai gerą pagrindą atsirasti asmenybės sutrikimams.

2.Socialinės – psichologinės

Mikroaplinka, kurioje vaikas auga: šeima, mokykla, laisvalaikis.

Auklėjimo klaidos

  • Užguiti vaikai – tėvai nepakantūs vaiko norams, svajonėms, neišklauso ar šaiposi iš jų, taiko fizines bausmes –  „vaikai – pelenės, užkulisių vaikai“. Jie niekada nedrįsta pareikšti savo nuomonės, neprieštarauja, būdingas nepilnavertiškumo jausmas.
  • Vaikas – šeimos pasididžiavimas, visada dėmesio centre, menkos vaiko pastangos yra lydimos aplodismentais – „vaikas – princas“. Vaikas visada trokšta būti dėmesio centre, kad juo džiaugtųsi, vykdytų jo norus, taip nesant t vaikams ryškėja isteriniai-psichopatiniai bruožai.
  • Hipogloba – asocialios šeimos arba labai intelektualios šeimos, kurie skiria per mažai dėmesio savo vaikų auklėjimui. Susidariusią tuštumą užpildo draugai. Paskatinamas ankstyvas alkoholio vartojimas, seksualinis gyvenimas.
  • Hipergloba – viską atiduoda savo atžalai („mūsų gyvenimas buvo sunkus, tegul vaikai viską turi“). Tėvams viską darant už vaiką nebelieka vietos vaiko savarankiškumo raiškai, tokie vaikai nemoka užsidirbti, nemoka savarankiškai gyventi.

Mokykla: bendra atmosfera, klasiokai, auklėtojos vaidmuo.

Laisvalaikis: organizuotas, hobiai labai įvairūs, turi atitikti vaiko psichologinius tyrimus (psichologo k-ja).

Klasifikacija (TLK-10)
  1. Paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas
  • Karingas (kovoja už savo idėjas), atkaklus.
  • Jo idėja yra vienintelė teisinga. Nepakenčia kitų korektūrų, prieštaravimų, tylėjimų.
  • Visur mato nusiteikusius prieš jį žmones, įtarus.
  • Perdėtas jautrumas nesėkmėms ir trukdymams.
  • Nei prie vieno žmogaus neprisiriša.
  • Fanatikai – “tikslas pateisina priemones”. Indukuoja kitus.
  • Polinkis jaustis perdėtai svarbiu, pasireiškiantis nuolatine nuostata viską sieti su savimi.
  • Polinkis įvykius, susijusius tiesiogiai su pacientu ar platesniu pasauliu, aiškinti remiantis neesminėmis, nerealiomis, paslėptomis priežastimis.
  • Tai gali būti fanatikai, kverulentai, sensytivaus paranoidinio tipo asmenybės.

Šizoidinio tipo asmenybės sutrikimas

  • Būdinga didžiulė intraversija – nelinkę savęs atskleisti kitiems, labai užsisklendęs savyje.
  • Emociškai abejingas, šaltas, nėra emocinio rezonanso.
  • Ribotas sugebėjimas išreikšti kitiems šiltus, švelnius jausmus ar pyktį.
  • Jų vidinis dvasinis pasaulis gali būti labai turtingas.
  • Krečmeris apie juos yra pasakęs: tai senovės romėnų pilys, kurių langinės uždarytos, o viduje vyksta pokyliai.
  • Jiems kitų nuomonės yra nesvarbios.
  • Abejingas pagiroms, kritikai.
  • Gyvena fantazijose ir vienatvėje.
  • Neturi daug artimų draugų.
  • Pirmenybę teikia veiklai, nerūko, negeria, sumažintas susidomėjimas lytiniais santykiais.
  • Kai jį įstumia į tokią situaciją, kai daug ryšių, draugų, kontaktų, gali pulti į depresiją.

Asocialaus tipo asmenybės sutrikimas

  • Aiškiausiai apibūdina – didžiulis elgesio neatitikimas vyraujančioms socialinėms normoms.
  • Didžiulis abejingumas kitų žmonių jausmams.
  • Ryškus nuolatinis neatsakingumas bei socialinių normų, taisyklių ir įsipareigojimų nepaisymas.
  • Nesugeba palaikyti ilgalaikių santykių, nors neturi problemų juos užmezgant.
  • Labai silpnas frustracijos toleravimas ir greitas reagavimas agresija, taip pat ir smurtu (ekstrapunityvinės reakcijos)
  • Nesugebėjimas jausti kaltės ir mokytis iš patyrimo, ypač iš bausmės.
  • Ryšk polink kaltinti aplinkinius arba įtikinamai racionaliai paaiškinti savo elgesį, sukėlusį paciento konfliktą su visuomene
  • Gali pasireikšti nuolatinis irzlumas.

Emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (Impulsyvus; Ribinis)

  • Emocinis nestabilumas
  • Nepakankama impulsų kontrolė
  • Neaiškus savęs suvokimas
  • Vidinių vertybių pasirinkimo stoka
  • Nuolatinis tuštumos jausmas
  • Polinkis į emocines krizes
  • Žalojimosi ir savižudybės tendnencijos

Histrioninio tipo asmenybės sutrikimas

  • Savų pergyvenimų dramatizavimas, teatrališkumas, perdėtos emocijų išraiškos.
  • Įtaigumas, polinkis lengvai pasiduoti kitų asmenų ar aplinkybių įtakai.
  • Paviršutiniškumas ir labilios emocijos.
  • Nuolatinis kitų asmenų sujaudinimo, įvertinimo ir veiklos, kurioje pacientas yra dėmesio centre, siekimas.
  • Netinkamas polinkis koketuoti, atsispindintis išvaizdoje ir elgesyje.
  • Perdėtas susirūpinimas fiziniu patrauklumu.
  • Egocentriškumas, nuolatinis troškimas , kad jį kiti pripažintų.
  • Nuolaidžiavimas sau.
  • Greitai įsižeidžia.
  • Nuolatinis manipuliuojantis elgesys, siekiant patenkinti savo poreikius.

Anankastinio tipo asmenybės sutrikimas

  • Ryškūs abejojimo ir perdėto atsargumo jausmai.
  • Susirūpinimas detalėmis, taisyklėmis, sąrašais, tvarka, struktūra ar grafiku.
  • Perfekcionizmas – noras būti tobulu, kuris trukdo užbaigti užduotis.
  • Perdėtas sąžiningumas, skrupulingumas, neadekvatus pasišventimas darbo našumui, atsisakant malonumų ir tarpasmeninių santykių.
  • Perdėtas pedantiškumas ir griežtas socialinių normų paisymas.
  • Rigidiškumas
  • Užsispyrimas
  • Svarstymai ilgi ir vis tiek kitam žmogui dalį problemų užkrauna.

Nerimastingo tipo asmenybės sutrikimas

  • Pastovūs ir visur pasireiškiantys įtampos, būgštavimo jausmai.
  • Įsitikinimas, kad socialiniu požiūriu yra niekam tikęs, nepatrauklus ar blogesnis už kitus.
  • Perdėtas susirūpinimas tuo, kad bus kritikuojamas ar atmestas socialinėse situacijose.
  • Nenoras įsitraukti į santykius su kitais žmonėmis, nesant garantijos, kad esi kitų mėgiamas.

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas

  • Skatina, kad kiti asmenys priimtų svarbiausius gyvenimo sprendimus arba leidimas kitiems tai daryti už juos.
  • Konformiškumas – prisitaikėlis visur.
  • Savo poreikių atsisakymas vardan kitų asmenų.
  • Priklauso nuo kitų, nori su kitais susilieti.

Kiti specifiniai asmenybės sutrikimai

Nepatikslintas asmenybės sutrikimas

Profilaktika: vaiko charakterį žalojančių socialinių – psichologinių veiksnių eliminacija.

Gydymas: psichoterapija (individuali ar grupinė), psichonalatiko pagalba, hipnoterapija.