Schemų terapija

Esu tarptautinės schemų terapijos draugijos tikrasis narys ir sertifikuotas schemų psichoterapeutas (http://www.schematherapysociety.org/Sys/PublicProfile/27846052/3699748).

Tai integruota psichoterapija apimanti psichodinamines, geštalto ir patyrimines, bei KET (kognityvinės elgesio terapijos) technikas.

Mūsų mokytojai apei Schemų terapiją:

http://www.schematherapyassociates.com/

Tarptautinės schemų terapijos draugijos svetainė:

http://www.schematherapysociety.org/

Schemų terapija

Sprendžiant asmenybės sutrikimų psichoterapijos iššūkius nei viena teorija ar terapinis požiūris nėra pakankama ssudėtingoms asmeninės sutrikimų problemoms spręsti. Optimalią gydymo strategiją pasirinkti padeda integruotas požiūris ir praktika, derinanti įvairių psichoterapijos mokyklų bei skirtingų terapinių paradigmų intervencijų kombinacijas.

Schemų terapija (ST) ( Dr. Jeffrey E. Young 1990, 1999) – tokio integruoto asmenybės sutrikimų gydymo metodo pavyzdys. Čia svarbi egzistencinė humanistinė kryptis, pagrįsta psichodinaminiais elementais, taip pat naudojamos modifikuotos intervencijų technikos iš geštalt terapijos, tranzakcinės analizės, psichodramos. Derinamos patyriminės ir tarpasmeninės technikos su kognityvinės elgesio terapijos (KET) modeliu,  remiamasi  idėjomis iš  objektų ryšių teorijos.

Ši terapija, siekia išsiaiškinti kliento vaikystės, paauglystės patirtis, traktuojant jas kaip bazinių poreikių netinkamą patenkinimą ir iš to kylančių psichologinių problemų priežastis. Tuo pačiu siekiama išspręsti nepatenkintus frustruojančius poreikius sveikais būdais. Pozityvūs pokyčiai vyksta pertvarkant kognityvines struktūras,  terapija atliekama per emocines patirtis, validizuojant (pripažįstant) patyrimą, klientą priimant ir palaikant bei keičiant disfunkcinius elgesio modelius sveikais.

Schemos apibrėžimas. ST naudojasi „schemos“, kaip apjungiančiu  elementu, koncepcija. Schemos – netinkamai tenkinamų bazinių poreikių elgesio modeliai, apimantys mąstymą, informacijos apdorojimą, elgesį ir emocijas. „Schema“ – tai automatine biografinių prisiminimų,  vaikystės trauminio patyrimo ir su tuo susijusio išmokto disfunkcinio tvarkymosi būdo aktyvacija.  Tai visuma ne tik kognityvinių iškraipymų, bet ir sankaupa kūno pojūčių, emocijų, ar psichosomatinių disfunkcinių kūno reakcijų. Schemos susideda iš prisiminimų, frustruojančių nepatenkintų poreikių interpretacijų, įsitikinimų apie save, kitus žmones ir supantį pasaulį.

Schemos kyla iš emocinės implicitinės (lot. implicitus — supainiotas, neišreikštas, neišplėtotas, numanomas) atminties apie reikšmingus įvykius vaikystėje,  pasireiškia kaip individui jautrios ir pažeidžiamos vietos. Su tuo susiję afektai, emocijų proveržiai įvyksta tarpasmeniniuose santykiuose, ypač jei tie santykiai atkartoja pirminę  schemos atsiradimo situaciją.

Schemą lemia vaiko įgimtas temperamentas ir ankstyvosios patirtys, sustiprintos neigiamų interakcijų su kitais.  Pagal Young‘ą, šios teorijos kūrėją,  pagrindinė schemos funkcija – gynybinė. Tai gynybinis modelis, saugantis nuo patirtos traumos ar frustracijos pasikartojimo nepatenkinus poreikio bei kartu su išmoktu ydingu tvarkymosi būdu užtikrinantis disfunkcinį, tačiau individui priimtiną funkcionavimą.

Schemos aktyvuojasi tam tikru stiprumu, afektų ryškumu, ilgai besitęsiančiu distresu. Kai kurie nors įvykiai tampa mūsų schemas sužadinančiais faktoriais (trigeriais), mūsų mintys ir jausmai yra tokie, kaip suaktyvintos schemos. Pagal šį modelį, schemos  gali būtu skirtingo stprumo lygio: kuo labiau išreikšta schema, tuo didesnis situacijų, kuriose jos aktyvuojamos, skaičius,  tuo didesnis negatyvių afektų intensyvumas, tuo ilgiau tai veikia.

2. Nepatenkinti poreikiai ir schemos

Schemos formuojasi nepatenkinant ar netinkamai tenkinant vaikystėje bazinius emocinius  poreikius. Pradžioje jos tarnauja kaip apsauga nuo nepatenkintų poreikių keliamo distreso, o vėliau ir pačios schemos trukdo tuos poreikius tenkinti.

Šiuo metu yra išskirta ir empiriškai patvirtinta 18 ankstyvųjų disfunkcinių schemų,  kurių kiekviena gali būti aktyvuota tiek vidinių pergyvenimų, taip pat ir išorinių faktorių (dažniausiai  socialinių situacijų).

Pagrindiniai vaiko emociniai poreikiai: prisirišimo, saugumo, autonomijos, pastovios savivertės, malonumo (žaidimai, linksmumas), identiteto, sveikų ribų. Pagrindinį poreikį patenkinus, pasiekiama vidinė darna, pusiausvyra, laisvė  nuo vidinių prieštaravimų.

18 skirtingų schemų, sugrupuotos į  sritis, grupes (Domenus) pagal  svarbius nepatenkintus poreikius.

Schemos		Sritys (Domenai)	Nepatenkinti poreikiai
1.	Palikimas/nestabilumas (Abandonment/Instability)	I.Patikimo prisirišimo nebuvimas ir atmetimasTrauminės  patirtys, nuoskaudos vaikystėje; nestabilus šeimos gyvenimas; atmetimas ir žeminimas; jautimasis kitokiu. Jausmas, tarsi kažko trūktų; ilgas nesaugumo ir nepakankamo rūpesčio laikotarpis.	Prisirišimo, saugumo, stabilumo artimų ryšių
2.	Emocinė deprivacija (Emotional Deprivation)
3.	Nepasitikėjimas/išnaudojimas (Mistrust/Abuse)
4.	Socialinė izoliacija/Susvetimėjimas (Social Isolation/Alienation)
5.	Defektyvumas/gėda (Defectivness/Shame)
6.	Priklausomybė /nekompetencija (Dependence/Incompetence)	II.Sutrikusi autonomija ir veikla Kai buvome vaikai, dažnai perdėtai saugojo ir kontroliavo. Arba nesirūpino ir ignoravo, palikdavo vienus, nesidomėjo interesais.Taip susiformavo nekompetetingumo jausmas, arba buvo pastiprinta priklausomybė nuo kitų.	Autonomijos,tinkamo savęs priėmimo
7.	Jautrumas/pažeidžiamumas (Vulnerability)
8.	Susiliejusi/ neišsivysčiusi  sąvastis (Enmeshment/Undeveloped Self)
9.	Nesėkmės schema (Failure)
10.	Grandioziškumas/ypatingumas (Entitlement/ Grandiosity)	III.Pažeistos ribosNeišsivystęs vidinis kontrolės, ribų jausmas; sunku gerbti kitų teises; vaikai neturėjo apribojimų. Šeimos – be rėmų, lepinant vaikus.	Struktūros, ribų, rėmų
11.	Nepakankama savikontrolė (Insufficent Self-Control/ Self-Discipline)
12.	Paklusimas/nuolankumas  (Subjugation)	IV.Dėmesys kitų poreikiams, savo poreikių saskaita  Patirta meilė su sąlygomis, pripažinimas, kai vaikas nuslopina normalius poreikius,  emocijas, kad gautų dėmesio, pritarimo ir meilės.  Šeima labai rūpinosi išorine prezentacija, tėvai susikoncentravę į savo poreikius.	Savęs įtvirtinimo,pripažinimomeilės ir priėmimo
13.	Pasiaukojimas (Self-Sacrifice)
14.	Pripažinimo siekimas (Approval-Seeking/Recognition-Seeking)
15.	Negatyvvumas/ pesimizmas (Negativity/ Pessimism)	V. Per didelis  budrumas ir slopinimas Per didelis tėvų dėmesys emocijų ir spontaniškų jausmų kontroliavimui, slopinimui ir ignoravimui, siekimui nepadaryti klaidų ir laikytis taisyklių.Griežta tėvų kontrolė, pirmenybė veiklos standartams, reikalavimai įtikti; visą laiką tikimąsi, kad nutiks kas blogiausia; gąsdinta baudimu už jausmų rodymą.	Spontaniškumo, žaismingumo, malonumų ir stimuliacijos
16.	Emocinis susikaustymas (Emotional Inhibition)
17.	Per aukšti standartai/ perdėtas kritiškumas (Unrelenting Standarts)
18.	Baudimo (tt ir savęs baudimo) schema (Punitiveness)

Schemas grupuojant, laikoma, kad I-III domenų schemos yra pirminės, vystėsi asmenybei formuojant savęs suvokimą, jos yra pamatinės asmenybės dalys. IV-V domenų schemos  yra labiau kompensacinės kilmės, antrinės, susiformavusios siekiant išvengti I-III domeno suaktyvintų schemų. Ir ypač antrinės schemos  su amžiumi tampa rigidiškos.

3.Tvarkymosi su schemomis būdai

Neadaptyvių schemų aktyvacija lemia negatyvias emocines būsenas ir, suaktyvinus schemą, pradeda veikti ir ydingas (disfunkcinis)  tvarkymosi su schema būdas (individualus kelias įveikti aktyvuotą schemą) . Toks tvarkymosi su schema būdas (angl. schema coping style), yra gynybinis tvarkymosi su nepatenkinto poreikio frustracija mechanizmas, dažniausiai pasitaikanti schemą turinčio individo elgesio strategija, įprastai naudojama įvairiose gyvenimo situacijose. Būdingos tokios elgesio kryptys:

• Hiperkompensacija („puolimas“). Aktyviai „tvarkomasi“ su schema, kuomet mąstoma, jaučiama ir elgiamasi taip, tarsi tiesa būtų priešinga schemai.
• Vengimas, pabėgimas. Stengiamasi išvengti bet kokių schemą provokuojančių situacijų ir taip susitvarkyti gyvenimą, kad schema niekada nebūtų aktyvuojama.
• Pasidavimas, paklusimas. Susitaikoma su schema. Laikoma, kad schema yra teisinga ir kenčiamas jos keliamas emocinis skausmas bei elgiamasi tokiais būdais, kurie patvirtina schemos teisingumą.

Hiperkompensacijos strategijos – tai aktyvios kovos su suaktyvinta scehema būdai. Gali pasireikšti konstruktyviomis pastangomis ir argumentacija,  taip pat  ir agresyvumo išraiškomis. Vyraujanti pagrindinė emocija – pyktis, kuris gali būti  ir paslėptas. Hiperkompensacijos atveju žmogus elgiasi priešingai, negu diktuoja pati schema, reaguoja pastiprintai save įtvirtindamas, kovodamas prieš ar rodydamas pyktį. Pavydžiui, „Palikimo/nestabilumo“ schemos atveju,  suaktyvinus schemą, atitinkama reakcija yra palikimo baimė. Šiuo atveju hiperkompensacija pasireikštų  kaip partnerio kontrolė, nuolatinis noras nepaleisti ryšio ar būti kartu, kraštutiniais atvejais -net persekiojimu.  Kita hiperkompensacijos forma yra idealizavimas ir labai didelis pasitikėjimas. Žmogus, aukodamasis ir visokeriopai remdamas partnerį neleidžia sau suabejoti, pagalvoti apie palikimo galimybę.

Kai naudojamos  kitos,  „Pasidavimo“ tvarkymosi strategijos,  schemai aktyvuojantis  žmogų užplūsta schemą atitinkančios neigiamos emocijos, kūno pojūčiai, fantazijos, vidiniai išgyvenimai arba vaizdiniai, bet jis nesiima jokių aktyvių veiksmų. Tos pačios „Palikimo/nestabilumo“ schemos atveju žmogus pasineria į stiprius jausmus, tokius kaip baimė, liūdesys, beviltiškumas. Žmogus jaučiasi nusivylęs, vienišas, nemylimas, laiko save nevertingu ir nenusipelniusiu būti mylimu. Įkrenta į depresyvią būseną ir jaučiasi pasmerktas būti toks.

Kitas hiperkompensacijos ir pasidavimo tvarkymosi būdų pavydys, kai aktyvuojasi schema „Jautrumas/pažeidžiamumas“ (Vulnerability). Schemai suaktyvėjus, žmogus susijaudina ir jį apima didžiulės baimės apie savo sveikatą, nerimas dėl ateities. Hiperkompensacijos atveju jis atlieka eilę profilaktinių tyrimų (tame tarpe brangių ir sudėtingų), pradeda lankytis pas įvairius gydytojus ir tikrintis sveikatą. Pasidavimo atveju – krenta į ligą ir galvoja, kad tuoj ištiks insultas ar infarktas ir kad tuoj uždus ar numirs (panikos ataka).

Nereikėtų maišyti Pasidavimo, kaip schemos įvekimo būdo, kuris labiau yra vidinė, asmenybinė charakteristika nuo „Pasidavimo/paklusimo“ schemos. Paklusimas (Subjugation) – yra viena iš 18 schemų, kuri pasireiškia dažnu susitaikymu ir pasidavimu. Tai schema, kai  poreikiai  ir emocijos užgniaužiamos dėl kito žmogaus, taip pat ir perdėtai orientuojamasi  į kitų spaudimą ir lūkesčius. „Paklusimo“ schema, kaip ir schemos „Pasiaukojimas“(Self-sacrifice), „Pritarimo siekimas „(Approval- Seeking) –priskiriamos sričiai (domenui) „Dėmesys kitų poreikiams savo poreikių sąskaita“. Pasidavimo, kaip schemos įveikimo būdo atveju vyrauja beviltiškumas ir kapituliacija prieš esamą schemą, kai tuo tarpu „Paklusimo“ schemoje, pasidavimas ir paklusnumas tarnauja kaip įsiteikimo kitiems ir „tinkamo pritikimo aplinkiniams“  taktika.

Vengimas – tai atsitraukimo nuo schemų keliamų frustracijų, nuo probleminių situacijų ir žmonių strategija. Šiuo atveju vengiama netgi įsisąmoninti su šia schema asocijuojamas emocijas, prisiminimus ir kognityvinius procesus. Pavyzdys su ta pačia „Palikimo/nestabilumo“ schema: kai ji aktyvuojasi, žmogus gali vengti bet kokių santykių, užsidaryti mėgstamoje veikloje, darbe, knygose ar fantazijose. Jis taip pat gali vengti skausmo, vartodamas alkoholį, narkotikus, užsiimti  ilgalaikiu žaidimu internete.

Kai naudojama vengimo tvarkymosi stratgija, žmogus pasyviai arba aktyviai vengia schemos aktyvavimosi. Aktyvus elgesys gali būti intensyvi darbinė veikla (darboholizmas), rizikingas elgesys (ekstremalus sportas, hobi), reiškiasi aktyvia intensyvia veikla pabėgant nuo schemos problematikos. Pasyvus elgesys pasireiškia  kaip socialinė izoliacija, atsiribojimas, nieko neveikimas. Buvimas atsiribojusiame gynybiniame režime schemų terapijoje vadinamas Atsiskyrusio gynėjo režimu (angl. Detached Protector mode). Viena iš pabėgimo formų  gali būti savęs guodimas, kaip aukščiau paminėtas guodimas malonumais (alkoholiu, internetu, seesu) ar, pavyzdžiui, – perdėtu maisto vartojimu.  Toks savęs guodimo režimas schemų terapijoje vadinamas Atsiskyrusio savęs guodėjo režimu (angl. Detached self-soother mode).

4. Schemų funkcionavimo režimai

Automatiškai suaktyvinta schema lemia (iššaukia) individo konkrečią tvarkymosi su stresu strategiją. Vienos ar kelių schemų aktyvacija ir įveikos strategija  padeda stabilizuoti emocinę asmenybės būseną. Tokia stabili būsena Schemų terapijoje vadinama schemos funkcionavimo režimu, schemos būsena (Schema Mode), schemos režimu arba paprasčiausiai režimu.

Schemų režimas –  kažkuriuo laikotarpiu pastovi emocinė žmogaus būsena ir su ja susijęs elgesys. Režimas atsiranda kai aktyvuojama viena ar kelios schemos ir naudojama kažkuris dominuojantis įveikos būdas/tvarkymosi strategija.

Režimai gali pasireikšti psichologiniais arba psichofiziologiniais simptomais. Psichologiniai simptomai dažnai yra išraiška disfunkcinio tvarkymosi su schema būdo arba vaikystėje pažeistos vaiko būsenos atspindys. Persijungimai į schemų režimus yra stipresnio laipsnio schemos (ar kelių schemų) pasireiškimas. Stiprios emocijos, staigus elgesio pasikeitimas, perdėta neproporcinga reakcija  – tai įvyksta individui jautriose vietose ir emociškai svarbiuose įvykiuose (trigeriai, kaip aktyvuojantys faktoriai).   Dažna nepadedančių prisitaikyti režimų aktyvacija lemia liguistų simptomų užtvirtinimą, asmenybės pažeidimus, sunkumus tarpasmeniniame bendravime.

Kitais žodžiais tariant, režimai – kaip  vaikystės patyrimų žinutės  iš praeities, tai – tarsi langai į praeitį. Šių dienų emocinė įtampa aktyvuoja praeityje susiformavusių schemų režimus, su jomis susijusiu elgesiu bei kognityvinėmis nuostatomis. Jų turinys – kaip  aidas, ką sakė tėvai (ar tėvinės figūros), tai lyg tėvų balsai galvoje. Emocinis reagavimas santykiuose tam tikrose situacijose, kurioms esame ypač jautrūs, dažnai susijęs ne su kitu žmogumi, aplinka, o  su schemomis iš vidaus.

Priklausomai nuo kilmės ir funkcijos išskiriami 10 ir daugiau schemų režimų, kurie dalijami į keturias kategorijas:

– vaikiškieji režimai,

– disfunkciniai įveikos režimai, pasireiškiantys elgesiu ir  socialinėm emocijom;

– disfunkciniai tėviškieji režimai (internalizuoti suaugusiųjų ar tėvų/tėvinių figūrų suformuoti įsitikinimai, įvertinimai, taisyklės);

– sveiko elgesio režimai, tai sveiko suaugusiojo ir sveiko vaiko režimai, kuriuos siekiama stiprinti terapijoje.

Vaikiškeji režimai – ankstyvųjų išgyvenimų paremti atsakai. Jų atsiradimas rodo nepatenkintus bazinius emocinius poreikius, iš to kilusią frustraciją.  Bazinės emocijos artimos kūno pojūčiams  (pyktis, pasišlykštėjimas, praradimo jausmas), todėl kūno pojūčių išsiaiškinimas gali padėti įsisąmoninti režimus.

Pažeidžiamo vaiko režimas. Žmogus šioje  būsenoje jaučiasi mažu, bejėgiu, nesaugiu.Toks režimas formuojasi preverbalinėje (ikižodinio laikotarpio) vaiko raidos stadijoje (atspindi smegenų migdolinio kūno ir aukštesniųjų smegenų žievės funkcijas).

Pikto vaiko režimas. Žmogus šioje  būsenoje jaučiasi įžeistas, nepatenkintas, dažnai būna supykęs, įsiutęs, įniršęs. Elgesyje vyrauja neigimas ar maištavimas, prieštaravimai ar kova. Kartais nuolatos skundžiamasi savo bėdomis ir neteisybe. Taip reiškiasi  nuoskaudos ir pyktis. Dar vadinamas –Supykusio ir įsižeidusio vaiko režimu Terapijoje svarbu parodyti tokio režimo nekonstruktyvumą ir ieškoti sveikų poreikio tenkinimo būdų.

Impulsyvus/nedisciplinuotas vaikas. Norėdamas pasiekti savo tikslus,  jis elgiasi vadovaudamasis impulsais,  nekontroliuojamai. Dažnai patiria sunkumų atidedant trumpalaikį pasitenkinimą. Jaučiasi frustruotas, nekantrus, kad šie potraukiai ar impulsai negali būti patenkinti. Vadinama Sugadintu/išlepintu vaiku (tokio vaiko režimas būdingas „Grandioziškumo“ bei „Nepakankamos savikontrolės“ schemoms, Narcistinio bei Ribinio tipo asmenybių sutrikimams).

Laimingas vaikas. Tai sveiko vaiko režimas. Jaučiasi mylimas, patenkintas, jaučia ryšį su kitais, yra saugus, priimtas, vertinamas, vertingas, jaučiasi, kad yra vedamas, juo rūpinamasi. Jis -suprastas, pripažintas, savimi pasitikintis, kompetetingas, tinkamai savarankiškas. Pasitikintis savo jėgomis, atsparus, stiprus, kontroliuojantis, adaptavęsis, priimtas į grupę, optimistiškas, spontaniškas.

Visi disfunkciniai įveikos režimai schemų terapijoje yra traktuojami kaip neadaptyvūs,  jie palieka ir net aštrina problemas. Jų ištakose esamos laikui bėgant nesikeičia  net jei  išgyvenami pozityvūs patyrimai gyvenime. Atvirkščiai, tai įsitvirtina ir lieka nepakitę. Adaptyvus tvarkymosi būdas galimas tik  esant Sveiko suaugusio režime.

Sveiko  suaugusio režime žmogus, siekdamas ilgalaikių tikslų, įsisąmonina ir testuoja realybę, kontroliuoja impulsus, toleruoja frustracijas, kontroliuoja savo elgesį. Tuo pačiu metu jis gali užjausti kito žmogaus dvasinę būseną, su kitais ryšius formuoja lygiavertiškumo ir abipusiškumo pagrindu.

Disfunkciniai schemų režimai
Vengimo režimai
Atsitraukęs gynėjas (Detached Protector)	Savo skausmingus jausmus saugo emociškai atsiribojęs. Žmogus pasineria į save ir ilgą laiką būna tokioje svetimumo  būsenoje. Emocijų tuo metu tarsi nėra, bandoma viską paaiškinti racionaliai, intelektualizuojant. Nesupranta jausmų, sako “nieko nejaučiu”, atrodo emociškai atsitraukęs, vengia suartėti su kitais žmonėmis.
Atsitraukęs savęs guodėjas (Detached self soother)	Galintys  lemti priklausomybę,   savęs stimuliavimo arba nuraminimo  būdai. Žmogus gali mėgti malonumą keliančias ar sužavinčias veiklas, tuo pačiu pabėgant nuo savo jausmų.
Pasidavimo, paklusimo režimai
Paklusnus pasiduodantysis(Compliant Surrender)	Svarbesniais negu savo laiko kitų reikalavimus; bando  vengti skausmingų patyrimų netenkinant poreikių. Šalia kitų elgiasi pasyviai, nuolankiai, ieško pritarimo. Bijo konfrontacijos ar atstūmimo.
Besiskundžiantis pasiduodantysis(Complaining Surrender)	Paklūsta ir pasiduoda, tačiau jaučiasi pastoviai nelaimingas ir įžeistas. Jaučiasi auka ir kaltina dėl to aplinkinius bei gyvenimą. Nuolatos skundžiasi ir nemato išeities.
Hiperkompensuojantys režimai
Grandioziškumas (Self Aggrandizer)	Jaučiasi viršesnis, ypatingas, galingas, žiūri į kitus iš aukšto; tarsi pasaulis  susideda iš vertesnių ir niekingų. Savo svarbą parodo veiksmais, manieromis, susikoncentravęs į išvaizdą daugiau, negu į jausmus arba į realius kontaktus su kitais.
Puolantis, atakuojantis	Norėdamas gauti tai, ko siekia, elgiasi agresyviai. Išlaiko dominuojančią poziciją, jaučia savotišką malonumą puldamas kitus.
Manipuliatorius	Siekiant tikslų, išvengti baudimo, meluoja, išsisukinėja, kaltina kitus.
Hiperkontroliuojantis	Fokusuoja dėmesį, ruminuoja ir veikia,  kad kraštutinai kontroliuotų ir apsaugoų  save nuo menamų ar tikrų pavojų. Įtariai bando lokalizuoti paslėptas grėsmes, naudoja tvarką, kartojimą arba ritualus.

 

Disfunkciniai tėviniai režimai pasižymi reikšmingų tėvinių figūrų – dažniausiai artimųjų internalizuotais (kitų žmonių požiūrių, nuomonių, standartų, vertinimų perėmimas)  įsitikinimais. Jie tampa kertiniais įsitikinimais, lemiančiais neigiamas automatines mintis. Tai tarsi toksinės tėvų introversijos, “neigiami balsai galvoje’. Tai tėviški paliepimai, kuriuos vyresnieji perduoda vaikui žodžiu, per elgesį ar gestus.

Baudžiančio tėvo režimas. Baudžiantis tėvas dažniausiai nuvertina,  įžeidžia, pastiprina žmogaus Pažeidžiamą vaiką. Dalinai tai giliai įsisavintos, baudžiančios ir nuvertinančios reikšmingų žmonių, tėvų, mokytojų, trenerių ir kitų autoritetingų figūrų replikos.

Reikalajaunčio tėvo režimas. Reikalaujantis tėvas pasireiškia kaip pasiekimų, veiklos rezultatų, sėkmės reikalavimai („tu turi būti geresnis, daugiau stengtis!”).

5. Režimų saveika ir dinamika

Režimų susidūrimas  gali  įvykti ir paties žmogaus viduje,  ir tarp skirtingų žmonių. Su kitais dažniausiai tai įvyksta socialiniame kontakte (pastebima ir terapiniame santykyje su terapeutu arba  esant problemoms poroje). Tarpasmeniniuose santykiuose režimų dominavimas blokuoja galimybę gauti teigiamą patyrimą, suvokiama kaip padėtis be išeities, o tai, savo ruožtu,  ir palaiko sutrikimą.

Interpersonalinis schemų aktyvavimas tarp individų dar vadinamas schemų chemija (angl. Schema chemistry). Tai procesas, kai vieno žmogauis schemos papildomos kito žmogaus schemomis, individas elgiasi tarsi įpuldamas į pažįstamą interakcijos modelį. Žmogus su  „Palikimo/nestabilumo“ (angl. Abandonment/Instability) schema pasirenka partnerį, kuris negali įsipareigoti ilgalaikiams santykiams,  tuo pačiu pastiprindamas jau egzistuojančią schemą. Kai ją papildo kita – „Defektyvumo /gėdos“ ( angl. Defectiveness/Shame) schema, yra tikima, kad kažkas ne taip yra su juo ir netikima, kad kitas jį gali priimti ir mylėti. Manoma, kad jei kitas žmogus priartės, tai jį atstums. Todėl  pasirenkamas toks partneris, kuris yra labai kritiškas. Tai dar labiau patvirtina, kad pacientas yra“defektyvus” ir todėl yra atstumiamas.

Schemų dinamika vyksta ir žmogaus viduje. Pavyzdžiui – emocijų  dinamiką lemia įtampa, tarp Baudžiančio tėvo ir tarp to paties žmogaus  Pažeidžiamo vaiko. Ji pasireiškia vidiniu konfliktu ir galimu kompensaciniu disfunkciniu elgesiu:
– nerimaujančio Pažeidžiamo vaiko ir į save nukreipto Baudžiančio tėvo režimai gali lemti pasidavimą, depresines ar savižalos reakcijas;
– Pažeistas vaikas gali pasireikšti Pikto vaiko režimu ir į kitus nukreiptu agresyviu elgesiu (hipekompensacija);
– Pažeistas vaikas, blokuojamas Baudžiančio tėvo, gali pasireikšti vengiančiu elgesiu.

Priešiškas  Baudžiančio tėvo santykis į Pažeidžiamą vaiką  sukuria didelę įtampą,  kuri mobilizuoja įveikos režimą įtemptai būsenai sureguliuoti. Centrinė vidinė neurotinio sutrikimo dinamika atlieka gynybinę funkciją, kuri yra reguliuojama vienu iš pasirinktu įveikos režimu.

Kai mes reaguojame į schemas sukeliančius trigerius, automatiškai įsijungia pirminės – bazinės emocijos: pyktis, liūdesys, baimė – kurios yra artimiausios su schema susijusiems nerealizuotiems poreikiams. Jos arti fizinių kūno pojūčių. Kartais, kai būna sunku įvardinti ką jaučiu, jausmus labiau įsisąmoniname per kūno pojūčius. Parodydamas pyktį, pasišlykštėjimą,  mažas vaikas išreiškia  savęs įtvirtinimo grėsmę.  Baimė, liūdesys – tai skausminga pažeisto vaiko režimo aktyvacija prisirišimo sistemoje.

Antrinės emocijos  yra socialiai modifikuotos internalizuojant tėvų režimus.  Socialinės emocijos labiau susijusios su tvarkymosi būdais, jos – arčiau kognicijų,  tai daugiau internalizuoti artimų reikšmingų žmonių įsitikinimai. Socialinės emocijos – gėda, kaltė, jautimasis pranašesniu,  drovumas (atsakant į paraudimą),  gėda (po kritikos), kaltė į atmetimą. Tvarkymosi elgesio reakcijos varijuoja  nuo paklusnumo iki dominavimo.

Schemų terapijoje, dirbant su vidiniu kritiku, stengiamasi išskirti „tėvų balsus“. Tai tarsi  „toksiški“ įsitikinimai, nekritiškai įsigalėję paciento vertybių sistemoje, kurie verčia kentėti. Schemų terapijoje siekiama sumažinti kertinių toksinių įsitikinimų  jėgą, paskatinti suabejoti jais. Siekiama aplenkti ydingas tvarkymosi strategijas, pasiekti nepatenkintus poreikius sveikais būdais.

Terapijoje klientas bando išlaikyti distanciją nuo emocinių trigerių ir stebėti situaciją iš šono, tarsi  būtų  trečias asmuo, suprantantis ydingą veikimo ratą. Tam yra naudojami psichodramos elementai: situacijos pavaizdavimas lėlėmis, rolių žaidimai, darbas su kėdėmis, vidiniai dialogai, schemų ir režimų žemėlapiai.

6. Gydymas

Įvertinimo ir psichoedukacijos fazėje terapeutas padeda pacientui atpažinti savo schemas ir suprasti jų šaknis vaikystėje bei paauglystėje. Taip pat šiame etape terapeutas supažindina klientą pacientą su schemų terapijos modeliu.

Trys pagrindiniai žingsniai arba lygiai: 1.Surenkama pagrindinė informacija apie kliento einamąsias problemas, istoriją ir funkcionavimą šiandien, apibūdinant schemų ir režimų terminais. 2. Detali analizė, kas trigeriuoja schemas ir  režimus, kaip pasireiškia schemų tvarkymosi būdai,  koks būdingas režimų nuoseklumas ir kaip tai lemia problemas. 3. Sisteminis planuojamų intervencijų taikymas. Šio etapo pabaigoje klientas ir terapeutas kartu parengia atvejo formulavimą.

Atvejo konceptualizacija – kaip žemėlapis teritorijoje. Praktiškai yra sudaromas kliento esamų schemų ir dažniausiai pasitaikančių įveikos režimų žemėlapis, konceptualus atvaizdavimas. Toks paaiškinimas  padeda žmogui susiorientuoti savo problemose, suprantant savo schemas ir jų ištakas vaikystėje bei paauglystėje. Jis išmoksta atpažinti savo disfunkcinius tvarkymosi su schemomis būdus ir suprasti, kaip jie palaiko problemas.

Toliau terapijos procesas vyksta formuojantis sveikam prisirišimui prie terapeuto, keičiant disfunkcines  schemas į sveikus elgesio modelius, patenkinant  nepatenkintus poreikius sveikais būdais, vedama iki kliento autonomiškumo stiprinimo ir sveiko funkcionavimo užtikrinimo.

Schemų terapijoje naudojamos ir specifinės terapinės technikos („schemų perrašymas“ (angl. Rescripting) ir modifikavimas, dalinė tėvystė (angl. Limited Reparenting), empatinė konfrontacija).

             Schemų modifikavimas ir „perrašymas“. Schemų terapijoje laikoma, kad žmogaus elgesys nėra schemos dalis. Tai – atsakas į schemą.  Ir pagrindinis  terapijos uždavinys – suprasti kokie pagrindinai poreikiai yra nepatenkinti. Siekiama tuos poreikius realizuoti,  betarpiškai arba simboliškai, pavyzdžiui per ypatingą dėmesį, paguodžiant, vaizduotės pratimus,  atmintine su  naudingomis frazėmis. Svarbu, kad ir žmogus suprastų  pagrindinius poreikius ir mokytųsi juos tenkinti bendraujant su kitais žmonėmis. Vaizduotės pratimų pagalba vykdomas skausmingų vaikystės prisiminimų ir traumų perkūrimas arba vaikystės patirčių išgyvenimas su skirtinga scenarijaus pabaiga (angl. Schema Rescripting). Nukeliaujama į schemą sukėlusių vaikystės patyrimų situacijas ir, panaudojant terapeuto ar kito reikšnigo asmens figūrą, schemos yra „perrašomos“ sveiku būdu. Žmogus įgauna galimybę vizualizacijos būsenoje iš naujo patirti jau kitą įvykusio įvykio alternatyvą. Žinoma, vienos vizualizacijos metu schema nėra pilnai „perrašoma“. Tam reikia eilės vizualizacijų keliose svarbiose paciento vaikystėje patirtose situacijose. Lygiagrečiau yra dirbama su šiandieninio schemos sukelto elgesio modifikavimu. Kaip ir  KET, terapeutas tyrineja einamąsias situacijas ir sunkumus su kuriais susidūriama, naudojami dabartinių problemų sprendimo modeliai, vaidmenų žaidimai, ekspozicija.

Schemų terapijoje mažiau teikiama dėmesio įžvalgoms ar interpretacijoms. Pokyčio pamatu laikomas terapinis santykis ir daugiau dėmesio skiria emocinėms patirtims, naudojamos geštalto ir psichosintezės technikos. Terapinė situacija – palaikanti aplinka,  saugi vieta, kur žmogus yra priimamas ir drąsinamas išreikšti poreikius, troškimus, jausmus. Schema įveikiama, kai įvyksta pasikeitimai ne tik kognityviniame,  bet ir emociniame lygmenyje.

Svarbus terapinio santykio aspektas yra dalinė tėvystė (angl. Limited Reparenting). Tai reiškia apsaugą,  užtikrinimą, validizaciją,komfortiškai pažeidžiamam vaikiškam režimui, galimybę išreikšti pyktį  ir būti išgirstam Piktam vaikui, ribų apsibrėžimą Impulsyviam vaikiškajam režimui. Dalinė tėvystė pasireiškia didesniu nei yprastai psichoterapijoje rūpesčiu pacientu (kontaktais tarp sesijų), tranzicinių objektų (pacientui duodami terapiniai objektai – apyranke, simbolinis akmenėlis, knygutės, kortelės, žaislai) panaudojimu, didesnio nei yprasta kontakto (apklojimai, žaislų apkabinimai, prisilietimai, apkabinimai su paciento sutikimu) būdai. Pagrindinis dalinės tėvystės tikslas – suteikti pacientui sveikos tėvystės, kurios jis negavo vaikystėje patyrimą, sustiprinti sveiką prisirišimą bei išmokyti spręsti savo poreikių patenkinimą sveikais būdais.

Daugelyje kliento sunkumų terapeutas mato grėsmingą patirtį (ir saugumo trūkumą) specifinėse srityse. Terapeuto vaidmuo yra vesti klientą į ir per patirtį, kurios jis bijo, kuri jam kelia distresą ar iššaukia (sutrikimą palaikančių) saugumo elgesio naudojimą. Tam naudojama atviri klausimai skatinantys klientą atvirai kalbėti apie emocijas, tiek patyriminės technikos (vizualizacijos, psichodramos scenos) tiek elgesio eksperimentai.  Įvertinanama, kad  pasikeitimo perspektyva gali įtraukti riziką (pvz. santykiams), savęs identito pokyčių, kontrolės praradimo baimes ar kitas neigiamas reakcijas.

Vystant Sveiką suaugusį, klientas  įgalinamas:

– pasirūpinti Pažeidžiamu vaikiškuoju režimu (kai jam liūdna, baisu, vieniša, tai yra, kai susiaktyvina nepatenkinti vaikiškieji poreikiai);

– pakeisti mažai adaptyvius tvarkymosi stilius sveikais (leisti  patirti emocijas, kai jos atsiranda, bendraujant su  kitais, išreikšti poreikius nevengiant);

– pakeisti Pikto ar Impulsyvaus vaiko režimo elgesį į  konstruktyvų elgesį, sveikai kaip suaugusio. Tam yra dažnai naudojama terapinė technika – empatiška konfrontacija (pasistengiama neutraliai pažiūrėti iš šalies, konfrontuojama su  ydingu elgesiu,  ieškomos adaptyvaus elgesio alternatyvos);

– sustabdyti Baudžiantį tėvą. Atsisakyti internalizuoto kritiko, pakeisti jį savęs motyvavimu  pozityviai, priimant kitų  klaidas. Moderuoti su  reikalaujančiu tėvu labiau  realistinius lūkesčius ir standartus.

Gydymo tikslai schemų terapijoje pasiekiami:

– kuriant ribas ir  mokant emocinio reguliavimo (Pažeidžiamo vaiko gydymas; aplenkiami mažai adaptyvūs tvarkymosi būdai;  siekiama afektų reguliacijos);

– schemų režimų keitimu (įveikinėjami Baudžiantis ir Reikalaujantys tėviškieji režimai; „iškraunamas“ Piktas ir impulsyvus vaikas, užsibrėžiamos ribos), mokomasi suvaldyti krizes, mokomasi adekvačių bazinių poreikių tenkinimo būdų;

– autonomiškumo įtvirtinimu (individuacija, sekant natūralius polinkius, ėjimas link sąvasties);  sveikų santykių vystymu;  palaipsniu ryšio su terapeutu nutraukimu (sesijų dažnumo retinimas, palaikomasis konsultavimas).

Priklausomai nuo schemos pobūdžio yra taikomas skirtingos terapinio darbo kryptys, kurios apibendrintai pateiktos žemiau esančioje lentelėje.

5. Terapinio darbo kryptys atskirose schemose

Palikimo/nestabilaus prisirišimo schema. Aplinkiniai suvokiami kaip nepatikimi, bijomasi, kad jie neužtikrins  saugumo ir emocinės paramos. Arba,  kad jie gali mirti ar palikti dėl kito, vertingesnio žmogaus.

Suprasti tiek psichologines (netektys, apleistumas), tiek biologines priežastis (padidintas emocinis labilumas). Šiandieniniai artimi  santykiai – trigeriai, kas sužadina apleistumo jausmą.  Jausmų monitoringas, kada sunku būti vienam. Mokymasis būti su savimi. Pasitikėjimas partneriu. Savęs raminimo technikos, meditacija, atsipalaidvimas.Siekiamybė – suvaldyti kylančius nesaugumo jausmus, ugdyti stabilaus prisirišimo būdus.

Emocinės deprivacijos schema. Netikima, kad pavyks gauti reikiamos emocinės paramos.

Stebėti savo deprivacijos (lot. Deprivatio-netekimas) jausmus dabar. Prisiliesti prie savo poreikių: dėmesio, šilumos, supratingumo, jausmų priėmimo, stiprybės, kryptingumo ir užtikrintumo jausmo.Išanalizuoti buvusius santykius, kas kartojasi  (nesvarbu kiek tau žmonės duoda, tau vis tiek tai yra per mažai).Parodyti savo jautrumą partneriui, pasidalinti, ko nori. Nekaltinti parnerio ir nekelti reikalavimų, kaip jis turi elgtis. Siekiamybė – emocinė poreikių išreiškimas ir jų tenkinimas.

Nepasitikejimo kitais/pažeidimo ir išnaudojimo schema. Tikima, kad aplinkiniai skaudins, išnaudos, žeis, žemins, apgaudinės, meluos, manipuliuos ar naudosis pranašumu.

Praeities nuoskaudų, trauminės patirties perkūrimas (angl. Rescripting). Leisti išreikšti ir skausmą, ir pyktį. Kūrimas santykių su kitais mokantis pasitikėjimo, atsipalaidavimo, pasitikrinant ar mūsų matomos grėsmės nėra perdėtos.Siekiamybė – didesnis pasitikėjimas.

Socialinės izoliacijos/atsiribojimo schema. Žmogus jaučiasi esąs vienas, atskirtas nuo likusio pasaulio, kitoks, nepriklausantis jokiai grupei.

Mokytis pastebėti situacijas, kai jaučiamas nerimas, vengiama dalyvauti.Paanalizuoti, kokiose aplinkose, kompanijose jautėsi/čiasi kitoks. Įsivardinti, kokie faktoriai lemia svetimumą, pažeidžiamumą. Kiek jie yra įsivaizduojami, padidinti ar realūs?Suprasti, ką galima ir ko ne pakeisti.  Susidaryti hierarchiją situacijų kurių vengiama ir palaipsniui jas įveikinėti. Siekiamybė – socialiniai ryšiai, priklausymas.

Defektyvumo/gėdos schema. Asmuo jaučiasi blogas, nepageidaujamas, su trūkumais, ir mano, kad jeigu pasirodys reikšmingiems asmenims toks, koks yra, bus paliktas.

Defektyvumo kilmės ir pagrįstumo įvertinimas – kokie trūkumai, ko gėdijamas vaikystėje, paauglystėje, šiame laikotarpyje. Įvertinus objektyviai, pasirenkama, ką galima pakeisti ir kaip tai daryti. Laiško rašymas savo kritiškiems tėvams.  Gėdos ar kaltės jausmų perdirbimas.Siekiamybė – savęs priėmimas ir tikėjimas, kad gali būti mylimas.

Priklausomumo/nepakankamos kompetencijos schema. Įsitikinimas, kad žmogus nėra pajėgus susitvarkyti su kasdieninėmis situacijomis (pasirūpinti savimi, spręsti problemas, priimti gerus sprendimus), negaudamas svarbios pagalbos iš kitų. Dažnai pasireiškia kaip bejėgiškumas.

Priklausomo elgesio alternatyvos ir keitimas: situacijos, atsakomybėes, sprendimai, kuriuose pacientas jaučiasi priklausomas, kurių iššūkių, pokyčių, baimių vengiama ir ko bijoma. Elgesio eksperimentai: daryti užduotis ir veiksmus,  neprašant kito pagalbos.  Pradedant nuo lengvesnių dalykų. Darbas us šalia esančiu nerimu ir baimėmis. Pasiekimų pastiprinimasSiekiamybė – sveikas pasitikėjimas savimi ir kompetencija.

Jautrumo/pažeidžiamumo schema. Perdėta baimė, kad bet kuriuo momentu gali įvykti katastrofa ir kad žmogus nebus pajėgus su ja susitvarkyti. Bijoma susirgti, išprotėti, būti užpultam, patirti lėktuvo katastrofą ir pan

Analizė, kiek padidinto jautrumo perimame iš tėvų, kurie taip pat buvo labai nerimąstingi ir perdėtai saugojo nuo menamų pavojų. Jaučiamų baimių pagrįstumo, objektyvumo įvertinimas. Naudojimas įveikos kortelių kiekvienai baimei.Siekiamybė – pasitikėjimas ir saugumas.

Susiliejusios/neišsivysčiusios savasties schema. Perdėtas emocinis įsitraukimas bendraujant su vienu ar keliais reikšmingais žmonėmis, tai neleidžia normaliai plėtotis sąvasčiai. Dažnai už to slypi įsitikinimas, kad negali gyventi ir gerai jaustis be kito.

Analizuojama kokie privalumai /trūkumai, įsisąmonintant save kaip atskirą. Įvardijami panašumai ir skirtumai nuo reikšmingų figūrų. Globos atsisakymas ir autonomiškų santykių kūrimas.Siekiamybė – sveikos ribos ir išvystyta sąvastis.

Nesėkmės schema. Įsitikinimas, kad žmogus patyrė arba neišvengiamai patirs nesėkmę ir kad yra atsilikęs nuo savo bendraamžių pasiekimų prasme (pvz. išsilavinimo, karjeros, sporto ir pan. ). Dažnai kartu pasireiškia įsitikinimas, kad esi  kvailas, netikęs, užimi žemesnę padėtį, esi mažiau sėkmingas negu kiti.

Darbas su vidiniu kritiku. Planas, kaip vystyti savo stipriąsias puses, gebėjimus, įgūdžius, privalumus.Siekiamybė – tikėjimas sėkme.

Grandioziškumo/ypatingmo schema. Įsitikinimas, kad asmuo yra pranašesnis už kitus žmones ir nusipelno specialių teisių bei privilegijų, kad privalo gauti viską, ko nori, net jeigu tai nėra realu. Neatsižvelgiama į kitų žmonių poreikius ir pan. Gali būti būdingas perdėtas polinkis į pranašumo siekimą (noras būti tarp sėkmingiausiu, turtingiausiu ir pan.), siekiant įgauti galios arba kontroliuoti.

Būdingo elgesio privalumų ir trūkumų įvertinimas, akcentuojant nutrūkstantį ryšį su aplinkiniais. Mokymasis atnaujinti ryšius. Svarbu, kad grandioziškumą turintis pacientas motyvuotų save keistis. Darbas su kitų ribų gerbimu ir laikymusi. Nuolatinis grįžtamojo ryšio, kaip kiti jus vertina, -reflektavimas. Empatinis konfrontavimas su grandiozine pasaulėžiūra ir iškraipytų savęs sureikšminimo nuostatų įveikimas. Darbas su impulsyvumu ir savidisciplinos trūkumais kasdieninėse situacijose. Stengimasis labiau suprasti žmones, esančius aplinkui, empatijos jausmo lavinimas. Jeigu sunkiai kontroliuojamos emocijos, naudojamos reakcijos atidėjimo laike technikos.Siekiamybė – empatijos ir atsižvelgimo į kitus ugdymas. Iškraipytos pasaulėžiūros keitimas.

Nepakankamos savikontrolės schema. Nuolatiniai sunkumai ar atsisakymas save kontroliuoti, apriboti savo emocijas bei impulsus, toleruoti frustraciją. Jeigu ši schema pasireiškia švelnesne forma, įvairiai vengiama diskomforto: skausmo, konfliktų, konfrontacijų, atsakomybės, taip aukojant savo integralumą, įsipareigojimus.

Mokytis sulaikyti impulsyvumą: prieš veikiant- sustoti ir pagalvoti. Išmokti kontroliuoti emocijas (meditacija, atsipalaidvimas). Organizuojant veiklas,siekinat tikslų,  mokytis išbūti frustracijoje, neigiamose emocijose. Pradėti nuo paprastų užduočių.Siekiamybė – sveika savidisciplina ir savikontrolė.

Paklusimo ir prisitaikymo schema. Siekiant išvengti pykčio ar būti paliktam, pasidavimas kitų kontrolei. Dažniausiai tokiu būdu atsisakoma savo poreikių arba emocijų (pvz. užgniaužiamas pyktis). Paprastai manoma, kad savi norai, nuomonė bei jausmai nėra adekvatūs bei svarbūs kitiems.

Pastebėti kasdienines situacijas, kai paklūstama ir savo poreikiai aukojami dėl kitų. Kiek tokio elgesio yra, galvojant apie savo interesus? Stengtis formuoti savo nuomonę, prioritetus įvairiais gyvenimo aspektais (veikla, maistas, laisvalaikis). Pastebėti pasyvų agresyvumą, neįsisąmonintą priešiškumą. Bandyti išreikšti savo nuomonę.  Praktikuoti paprašyti kitų  pagalbos sau. Nagrinėti savo problemas. Vengti vienpusiškų ryšių, egocentriškų žmonių, . kurie trigeriuoja, įjungia schemų chemiją – verčia įsiteikinėti. Nesistengti pruisitaikyti,mokytis konfrontuoti. Išreikšti pyktį, kai jis kyla. Mokytis „priimti“,  kad kažkas liūdi ar pyksta ir „neįkristi“ į kartu kenčiančio vaidmenį.Siekiamybė – mokėjimas išreikšti save ir savo poreikius.

Pasiaukojimo schema. Perdėtas fokusavimasis į savanorišką kitų poreikių tenkinimą kasdieninėse situacijose, aukojant savo paties pasitenkinimą. Siekiama nesukelti skausmo kitiems, išvengti kaltės jausmo arba palaikyti ryšius su žmonėmis, kurie daug reikalauja. Dažnai kyla iš didelio jautrumo kitų skausmui.

Kai neigiami savo poreikiai, apeinant save, -ar nekyla priešiškumas tam, kam aukojamasi? Kiek aukotis verčia padidintas jautrumas skausmui? Ar empatija yra stiprybė ar spąstai? Svarbu identifikuoti savo poreikius. Kaip suderinti saikingą savęs aukojimą (esamų vertybių struktūroje) su visapusišku savo poreikių patenkinimu?Siekiamybė – savi interesai ir rūpinimasis savimi.

Pripažinimo siekimo schema. Perdėtos pastangos gauti pritarimą, pripažinimą ir dėmesį iš kitų žmonių, noras pritapti, taip aukojant galimybę turėti stabilų ir tikrą tapatybės jausmą. Žmogaus vertė priklauso pirmiausiai nuo kitų žmonių reakcijų, o ne nuo jo paties vertingumo jausmo, polinkių. Kartais per daug akcentuojama  išvaizdos, užimamos padėties, pinigų ar pasiekimų svarba, manant, kad taip bus galima gauti pritarimo, žavėjimosi ir dėmesio.

Suprasti, kodėl taip svarbu, būti įvertintam kitų, sulaukti pripažinimo. Kas slypi po perdėtu pripažinimo poreikiu? Kaip tai patenkinti sveikais būdais?Kokia pripažinimo siekimo kaina? Darbas su savo vertės priėmimu be išorinio pripažinimo.Siekiamybė – adekvatus savęs priėmimas ir autonomija.

Negatyvumo/pesimizmo schema. Polinkis daugiau dėmesio kreipti į neigiamus gyvenimo aspektus (skausmą, mirtį, praradimus, nusivylimus, konfliktus, neišspręstas problemas), sumažinant arba ignoruojant teigiamus ar optimistiskus aspektus. Dažnai stipriai tikima, kad galiausiai viskas baigsis blogai.

Pastebėjimas, ar priimant kas vyksta ir dalinantis sunkumais, daugiau skundžiamasi ar ieškoma sprendimų. Stengtis vertinti objektyviai, pasitikrinti, pesimistiniai numatymai nėra padidintai akcentuojami, hiperbolizuojami. Darbas su negatyviomis nuostatomis. Kasdieninių situacijų analizė ir pozityvių sprendimų ieškojimas. Mokymasis atsipalaiduoti, ilsėtis, mėgautis, leisti sau būti „čia  ir dabar“, negalvoti,“kas bus, jeigu bus“.Siekiamybė – teigiamų pusių ižvelgimas įvairiose situacijose, pozityvumo stiprinimas.

Emocinio susikaustymo schema. Perdėtas spontaniškų veiksmų, jausmų ar bendravimo slopinimas, taip vengiant kitų nepritarimo, gėdos jausmo ar impulsų kontrolės praradimo. Dažniausiai slopinamas a) pyktis, b) pozityvios emocijos (džiaugsmas, žaismingumas, seksualinis susijaudinimas). Tokiems žmonėms sunku parodyti silpnumą bei laisvai kalbėti apie savo jausmus,  būdinga perdėtas racionalizavimas kalbant apie emocijas.

Pastebėjimas (per savistabos žurnalo pildymą), kuriose situacijose elgiamasi save varžant, susikausčius. Vengiančio elgesio, polinkio racionalizuoti, „pasislėpti“ už paaiškinimų, teoretinių išvedžiojimų analizė. Darbas su įsitikinimais apie jausmų rodymą/nerodymą.Emocinio atsiribojimo kaina – nebuvimas artimumo, intymumo santykiuose. Darbas su emocijų išlaisvinimu, jų parodymu saugioje aplinkoje.Siekiamybė – emocinis atvirumas ir spontaniškumas.

Nerealistiškų standartų schema. Įsitikinęs, kad žmogus turi atitikti labai aukštus reikalavimus, nes tik taip išvengs kritikos. Kritiškas sau ir kitiems. Jaučia įtampą, neleidžia stabtelėti, pailseti.

Ne tik „viskas arba nieko“, svarbu suprasti spektrą nuo „paprasto“ iki „tobulo“, kontinume yra daug gradacijų.  Naudos/ kainos analizė, jeigu darome truputį mažiau. Kokie privalumai, pažeminant standartus ir, atvirkščiai, – kiek įtampos/nepasitenkinimo patiriama su paaukštintais standartais, kiek nuo to kenčia santykiai? Ką reiškia suklysti –  ar iš tikro sulaukiama labai skaudžių pasekmių? Elgesio eksperimentai: kas keičiasi, kai daroma ne taip tobulai?Siekiamybė – adekvatūs lūkesčiai ir realistiški standartai.

Baudimo schema. Įsitikinimas, kad žmonės turi buti griežtai baudžiami, jeigu padaro klaidų. Jaučiamas pyktis, nekantrumas žmonėms, kurie neatitinka lūkesčių ar reikalavimų (įskaitant save). Sunku atleisti, nes nenorima pripažinti žmogaus netobulumo, atsižvelgti į aplinkybes ar jausmus.

Įvertinimas griežtumo kitiems ir sau analizuojant situacijas kai jaučiamasi vertinanamu, nekantriu, netolerantišku. Įsisąmonimas savo pykčio, jo kilmės analizė. Darbas su internalizuotu kritišku/baudžiančiu tėvu (negatyvių baudžiančių žinučių atsisakymas bei modifikacija į pozityvias). Baudimo – kaip savisaugos mechanizmo suvokimas ir keitimas sveiku.Siekiamybė – realus kitų  ir savęs priėmimas ir vertinimas, baudimo atsisakymas.

Terapia schematów – łącząca elementy terapii poznawczo-behawioralnej, psychodynamicznej, Gestalt i teorii przywiązania – cieszy się coraz większą popularnością dzięki potwierdzonej empirycznie skuteczności.

Terapia schematów pomaga pacjentom z różnymi zaburzeniami osobowości, z zaburzeniami nastroju, z depresją, z zaburzeniami lękowymi czy obsesyjno-kompulsywnymi.