Intelektas

Įgimtas ar įgytas?

Kaip intelektas keičiasi gyvenimo bėgyje?

Intelektas (lot.: intelligentia = “įžvalga, gebėjimas pažinti”, intellegere = “suprasti”) arba Protas – ypatinga subjekto ir objektų sąveikos forma, specifinė veikla, kilusi iš išorinių veiksmų, pasireiškiančių kaip visuma interiorizuotų operacijų, kurios koordinuojasi tarpusavyje ir sudaro grįžtamąsias, pastovias ir paslankias psichikos struktūras. Tai ir gebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių sąsają Kitaip – atpažinti sąryšius ir rasti optimalų problemos sprendimą. intelektas. Pasireiškia kaip individo gebėjimas spręsti klausimus remiantis abstrakcijomis ir bendrosiomis žiniomis, įgytomis neformaliai bendraujant su aplinka. Intelekto pagalba greitai ir veiksmingai sprendžiami uždaviniai, orientuojamasi neįprastose situacijose. Akcentuojama sąlygiškai tarpusavyje nepriklausomos kompetencijos kaip verbalinis suvokimas, erdvinis mąstymas, atmintis ir matematiniai, loginiai gebėjimai. Intelekto lygis (intelekto koeficientas) nustatomas intelekto testais (IQ testas).

Intelektų rūšys

Kalbinis intelektas – sugebėjimas suvokti žodžių reikšmes, pavartoti žodžius, suprasti ir įsiminti kalbinę informaciją bei metaforas;

Erdvinis intelektas – sugebėjimas suvokti erdvės figūras ir santykius, susidaryti suvokiamos erdvės visumos vaizdą, vaizduotės turtingumas, sugebėjimas techniškai konstruoti;

Loginis matematinis intelektas – lankstus mąstymas, sugebėjimas grupuoti mintyse, pamatyti dėsningumus, juos apibendrinti;

Muzikinis intelektas – užkoduota ritminė informacija – ritmo proporcijų jutimas, ryškūs girdėjimo vaizdiniai;

Kūniškasis sinestezinis intelektas – labai tikslus savo kūno suvokimas ir valdymas;

Vidinis asmeniškasis intelektas – nepertraukiamas žinių kaupimas apie save, sugebėjimas įsisąmoninti savo mintis, jausmus, kūno pojūčius, visą savo individualų patyrimą, valdyti kūno funkcijas ir elgesį;

Tarpasmeninis (socialinis) intelektas – sugebėjimas bendrauti ir suprasti kitą žmogų.

Pastaruoju metu vadybos teorijoje išpopuliarintas Emocinis intelektas.

Emocinis intelektas – sugebėjimas susitvardyti, įkvėpti žmones (motyvacija), įsijausti į kito žmogaus jausmus (empatija), įsisąmoninti savo jausmus bei rasti savo gilumines emocijų priežastis, iššaukti teigiamas emocines būsenas kituose. Jausmų pažabojimo bei atsispindėjimo – sugebėjimas atkartoti greta esančio žmogaus laikyseną, balso skambesį, veido išraišką, nuotaiką, mąstyseną – tai daugiau išlavintas įgūdis.

Ar intelektas keičiasi gyvenimo bėgyje?

Taip, nežymiai keičiasi. Ryškesni pasikeitimai būna psichinių ir neurologinių susirgimų pasekoje

Įgimtas ar įgytas?

Žmogaus gabumai (sin. ‘sugebėjimai’) – individualios psichologinės žmogaus savybės (asmenybės charakteristikos), lemiančios tam tikros veiklos sėkmę.

Individo gabumai atsiskleidžia mokantis veiklos ir nustatomi pagal tai, kaip greitai, lengvai ir tvirtai individas palyginti su kitais tose pačiose sąlygose esančiais žmonėmis išmoksta ją atlikti.  Manoma, kad gabumai formuojasi duomenų (įgymio) pagrindu. Tam teorinį pagrindimą suteikė anglų antropologas F. Galtonas, kuris eksperimentiškai ir statistiškai tyrė žmonių skirtumus.

Gabumų ryškumas nustatomas kiekybiniais matavimais (testais). Labiausiai paplitę yra intelekto testai, rezultatų testai. Itin didelį gabumų lygį nusako talento ir genialumo sąvokos. Talentingumas ir genialumas atskiriami pagal veiklos rezultatus ir jų charakteristikas.

Genų įtaka

Kaip ir visoms žmogaus savybėms, taip ir intelektui formuotis yra labai svarbi genų ir aplinkos sąveika. 2009 metais Didžios Britanijos Karališkojo Londono koledžo psichologas Robertas Plominas su kolegomis vertino 8791 dvynių porų intelektą visą vaikystės laikotarpį. Ankstyvoje vaikystėje monozigotinių dvynių intelektas beveik nesiskyrė. Nors dvyniams augant radosi šiek tiek skirtumų, tačiau net ir sulaukusių dešimties, jų intelektas buvo beveik toks pat. Heterozigotiniai dvyniai nuo pat gimimo buvo gana skirtingi, o jiems augant skirtumai tik ryškėjo. Faktai rodo ne tik tai, kad genai atlieka svarbų vaidmenį, bet ir tai, kad jų reikšmė intelektui didėja žmogui augant. Kiti tyrimai rodo, kad bendrasis intelektas gerokai – 50–75 proc. – priklauso nuo genų, tačiau ryšys tarp jų yra sudėtingas. Jei vaikas, kurio genetinis kodas rodo, kad ateityje jis bus intelektualus, nebus ugdomas ir jam nebus sudaroma galimybių plėtoti savo gabumus, atlikęs intelekto testą jis surinks mažai taškų, kaip ir bet kuris tokioje pačioje aplinkoje augęs vaikas – taigi tokiu atveju genai neturi daug reikšmės.

Aplinka padeda atsiskleisti intelektui

Aplinkoje, kurioje vaikas yra ugdomas ir kurioje sudaromos galimybės vystytis jo protinėms savybėms, vaikas naudosis ir visais savo genetiniais ištekliais. Taigi ir vaiko intelekto savybes bus galima grįsti jo genais.

Intelektas ir charakteris

Daugybė tyrimų įrodė, kad genai gali būti atsakingi už šiek tiek daugiau nei 50 proc. visų charakterio skirtumų, o likusią dalį nulemia aplinka.  2010 m. gegužę Ispanijoje atliktas tyrimas parodė, kad nusikaltėliams būdingas agresyvus ir asocialus elgesys glaudžiai susijęs su geno 5–HTT mutacijomis, o jis reguliuoja serotonino kiekį smegenyse. Serotoninas stabdo mūsų norą vadovautis instinktais ir impulsyviai reaguoti į aplinką.