Atmintis. Potraukiai

Kiekybiniai ir kokybiniai atminties sutrikimai, amnezinis (Korsakovo) sindromas

Atmintis-tai gebėjimas įsiminti, saugoti ir atkurti informaciją. Sergant psichikos ligomis , būna įvairių atminties sutrikimų. Jie skirstomi į kiekybinius ir kokybinius.

Kiekybiniai atminties sutrikimai. Svarbiausią jos dalį sudaro amnezijos(gr. mneia, mneme-atmintis, lot.-mnesis-prisiminimai).Amnezija-tai įsiminimo, saugojimo arba atkūrimo procesų sutrikimas, pasireiškiantis atminties netekimu. Skiriamos kelios jos rūšys:

1. Retrogradinė(lot. Retrogradus-einantis atgal)-kai neprisimenami iki ligos buvę įvykiai(dėl galvos smeg. traumas, intoksikacijos, asfiksijos). Šio sutrikimo trukmė nuo kelių minučių iki kelių dienų ar savaičių.
2. anterogradinė amnezija-kai neprisimenami po ligos buvę įvykiai.
3. retroanterogradinė amnezija-kai neprisimenami iki ligos ir po jos buvę įvykiai. Trunka kelias valandas, dienas, rečiau savaites.
4. Fiksacinei amnezijai būdingas įsiminimo sutrikimas, neužfiksuoja nieko naujo, neprisimena ką valgė, su kuo kalbėjo. Dėl fiksacijos sutrikimo ligonis nesiorientuoja laike, kartais-vietoje. Ji neturi nieko bendra su sąmonės sutrikimais. Ji dažniausiai būna po sunkių galvos smegenų traumų arba kt. etiologijos CNS pažeidimų. Tai- viena iš pagrindinių  Korsakovo sindr.dalių.
5. retardinė amnezija(lot. retardacio-atsilikimas, sulėtėjimas), būna po sąmonės sutrikimo , pvz.:delyro. Ligonis iš pradžių prisimena savo išgyvenimus, bet jie greitai išblėsta iš atminties.
6. Afektogeninė amnezija-neprisimena įvykių, kurie buvo stipraus susijaudinimo, afekto metu.
7. Isterinė amnezija panaši į afektogeninę, pasireiškia isterinio tipo asmenybei. Neprisimena nemalonių įvykių.
8. Progresuojanti amnezija-palaipsniui silpnėjantis sugebėjimas įsiminti naują informaciją. Visa, kas buvo seniau( vaikystėje, jaunystėje), ligonis prisimena, bet yra bejėgis įsiminti dabartį. Prasidėjusi nuo paskutinių dienų ji apima vis tolesnius gyvenimo tarpsnius. Tokią amnezijos dinamiką aprašė prancūzas Ribot, todėl sakoma, kad atmintis sutrikusi pagal Ribot dėsnį. Ligai progresuojant ligonis užmiršta profesinius įgūdžius, ilgai išlieka tai, ko išmoko vaikystėje-apsirengti, pavalgyti, nes tai tapo automatiška veikla. Vėliausiai sutrinka kalba ir elgesys. Ši amnezija pasitaiko atrofinių galvos smegenų sutrikimų arba aterosklerozinės silpnaprotystės metu.
9. Anekforija- kai prisimena kokį nors įvykį ar faktą, kai jam primenama.
10. Elekcinė-kai neprisimenama kokių nors konkrečių įvykių ar net tam tikro gyvenimo tarpsnio.
11. Dalinė amnezija- kai gerai prisimena tam tikrus ligos epizodus(pvz.: delyro metu), o kitų visai nepamena.

Be amnezijų prie kiekybinių atminties sutrikimų priklauso hipo- ir hipermnezija.

Hipomnezija-silpna atmintis. Tai gali būti fiziologinis reiškinys, pervargus, dažniau asteninio sindromo fone. Dismnezija- kai sutrikusi viena atminties proceso dalis(įsiminimas, saugojimas arba atkūrimas).

Hipermnezija-liguistas atminties sustiprėjimas. Pvz., depresijos metu ligonis smulkiai prisimena visa, kas bloga, ką gyvenime yra padaręs kitiems. Ji sustiprina to sindromo, kuriame yra, psichopatologiją.

Kokybiniai atminties sutrikimai vadinami paramnezijomis( atminties apgaulėmis). Jiems priklauso:

1. Pseudoreminiscencijos (lot. reminiscencija-prisiminimas)-tai atminties sutrikimai, užpildantys jos spragas. Ligonis pasakoja tikrus įvykius, tik neprisimena jų sekos.
2. Konfabuliacijos-( konfabulari- plepėti, pasakoti)-tai sunkesnė paramnezijos forma, kai atminties spragos užpildomos prasimanymais, nebūtais įvykiais. Ligonis tai daro netyčia, pats tuo pilnai tiki. Konfabuliacijos pasižymi nenuoseklumu, kitą dieną į tuos pačius klausimus atsakoma kitaip. Kai kurie autoriai išskiria ekmneziją(gr. ek-už ribų), savotišką konfabuliacijos raiškos formą, jos metu ligonis gyvena praeityje. Pvz.: silpnaprotyste serganti ligonė jaučiasi lyg gyventų jaunystėje, ligoninės personalą ji suvokia lyg savo artimuosius.

1  ir 2 dažniausiai pasireiškia Korsakovo sindr. metu.

3. Kriptomnezijos metu ligonis nesugeba atskirti, kas yra jo paties sugalvota, o kas išgirsta, skaityta, matyta. Tai ne plagiatas, nes ligonis tai daro nesąmoningai, nenorėdamas ko nors apgauti.

Korsakovo sindromas

Rusų psichiatras Korsakovas 1887 m. paskelbė monografiją apie alkoholinį paralyžių,

visi išskirti į tam tikrą grupę ligoniai sirgo lėtiniu alkoholizmu ir polineuritu, kuriam buvo būdingos parezės ar paralyžiai bei psichikos pokyčiai(amnezinis sindr.).Pats amnezinis sindromas, jeigu nėra polineurito, yra nespecifiškas. Specifiškas jis tampa tik tada, kai esti alkoholinės kilmės polineuritas. Korsakovo sindromas galimas daugelio org. CNS pažeidimų metu. Šiam sindromui būdinga fiksacinė amnezija, dėl to atsiranda dezorientacija laike bei vietoje ir paramnezijos. Dėl įsiminimo  sutrikimo pacientas jau po kelių minučių užmiršta apie ką buvo kalbėta, kas vyko aplinkui, ką jis veikė. Daug kartų pasakoja tą patį įvykį, užduoda tuos pačius klausimus. Dėl įsiminimo sutrikimų negali orientuotis laike ir vietoje, neranda savo palatos, lovos,tualeto durų. Nors ir būdamas bejėgis, jis gali teisingai papasakoti apie tai, kas buvo prieš keletą metų, vaikystėje. Dėl įsiminimo problemų atsiradusias spragas, ligoniai užpildo paramnezijomis(pseudoreminiscencijomis ir konfabuliacijomis).

Sindromui praėjus dažniausiai lieka organinio pobūdžio asmenybės sutrikimai., o sunkesniais atvejais- demencija.

Kritikos nėra arba sumažėjusi, daugelis supranta , kad prasta atmintis.

11.Dėmesys ir jo sutrikimai

Dėmesys-psichinės veiklos susitelkimas į tam tikrą objektą, atitrūkstant nuo viso kito. Dėmesys būna valingas ir nevalingas.

Nevalingas dėmesys esti toks, kurį nesąmoningai tiesiogiai patraukia patys daiktai ar reiškiniai. Pirmiausiai jį patraukia stiprūs, kontrastingi, nauji dirgikliai( šviesa, spalva, garsas).

Valingas –sąmoningas, žmogaus reguliuojamas ir turi tikslą.Jį galima valingai nukreipti į tam tikrą objektą ir išlaikyti net ir trukdant triukšmui, skausmui, blogam apšvietimui.

Dėmesys apibūdinamas šiomis savybėmis: koncentracija, apimtis, perkėlimas , paskirstymas.

Koncentracija(sutelkimas)- tai išskyrimas kelių objektų į kurious dėmesys yra nukreiptas. Sutrikus gebėjimui susikaupti, žmogus į nieką nesugeba susitelkti, jį nuolat atitraukia pašaliniai dirgikliai.  Taip gali būti maniakinio sindromo metu-dėmesį atitraukia naujigarsai gatvėje, išgirsta kalba, muzika. Ties naujais dirgikliais tik trumpam sukaupia dėmesį ir tuoj pat vėl jį perkelia į naują dirgiklį. Toks dėmesio sutrikimas vadinamas hipermetamorfoze. Būsena, kai ligonis nesugeba ilgiau išlaikyti sutelkto dėmesio, vadinama susitelkimo išsekimu. Jis būdingas asteniniam sindromui. Pokalbio pradžioje ligonis gali tiksliai atsakinėti į klausimus, bet paskui jam darosi vis sunkiau galvoti ir kalbėti, jis pradeda daryti pauzes, klysti.

Apimtis-tai kiekis objektų į kuriuos nukreipiamas dėmesys. Dėmesio koncentracijai sutrikus ligonis nesugeba jo sutelkti iš karto į kelis objektus. Jeigu jis susitelkia į vieną iš jų, tai pamiršta kitus. Pvz.: sveikas žmogus vienu metu gali kalbėti telefonu, užsirašinėti, vartyti kalendorių, ženklais ką nors parodyti. Dėmesio apimčiai susiaurėjus, jis sutelkiamas tik į vieną iš minėtų dalykų. Taip dažnai būna esant galvos smegenų aterosklerozei ar kt. org. CNS sutrikimams.

Perkėlimas-sugebėjimas nukreipti dėmesį į kitą veiklą. Sergant psichikos ligomis, dažnas dėmesio perkėlimo sutrikimas yra klampumas. Labai sunkiai persijungiama nuo vienos minties ar veiklos prie kitos. Kalbėdami jie linkę viską detalizuoti, pasakoti apie įvykius su visai nereikšmingomis smulkmenomis. Dėmesio klampumas būna sergant epilepsija, taip pat būdingas paranojiniam sindromui.

Paskirstymas- gebėjimas vienu metu atlikti keletą veiksmų, didžiausią laiko dalį skiriant svarbiausiam, o kitą dalį antraeiliams dalykams. Būna, kad dėmesio nesugebama paskirstyti: jis nukreipiamas į vieną objektą, o kitiems jo nelieka. Tai būdinga depresijai ( kai ligonis visą dėmesį sutelkia į kaltės jausmą).

Savotiškų dėmesio sutrikimų pasitaiko sergant šizofrenija, ligoniai lyg paskirsto dėmesį į viską, kas vyksta aplinkui, pastebi mažiausius niuansus, tačiau atkreipti jų dėmesį į užduodamus klausimus nepavyksta.

Tiriant ligonius kliniškai, nustatyti ir įvertinti dėmesio patologiją būna sunku. Padeda psichologo pagalba, kurios metu pacientas ištiriamas psichologiniais tyrimo metodais.

12.Savimonė ir jos  sutrikimai

Savimonė-tai savo esmės, savybių ir vaidmens supratimas. Kiekvienas sveikas žmogus jaučia savo psichiką ir kūną, jų vienovę, t. y. “savąjį aš”. Jis gali suprasti save atskirai nuo aplinkinio pasaulio, spręsti apie savo būvimą laike, erdvėje. Sveikas žmogus sugeba suvokti tuos pokyčius, kurie atsiranda jame. Susirgus psichikos liga, savimonė gali sutrikti. Tuomet ligonis jaučia, kad pasikeitė jo psichinis ar fizinis aš. Pasikeitė jo mintys, jausmai ir suvokimas, arba rankos, kojos, visas kūnas tapo tarsi ne jo. Prie savimonės sutrikimų priklauso depersonalizacija, derealizacija, suglumimas.

Depersonalizacija( lot. de-nuo, persona- asmenybė)-tai asmenybės (“savojo aš”)jausmo netektis. Prasidėjus psichinei depersonalizacijai, ligoniai jaučia, kad pasikeitė jų emocijos ir mąstymas, tarsi jie būtų svetimi. Skundžiasi praradę gebėjimą džiaugtis, liūdėti su kitais, užjausti. Tai ypač bryšku sergant sunkiomis depresijomis. Atsiradus fizinei depersonalizacijai, ligoniai jaučia, kad pasikeitė kūnas. Atrodo, kad balsas girdimas iš šalies, kad veiksmai ir poelgiai -ne jo. Jei minėti požymiai atsiranda staiga, kartu būna ir didelė baimė. Jei depersonalizacija pasireiškia labai intensyviai , ligonis visiškai netenka savojo “aš”, tai yra nustoja save jausti. Protu jis suvokia, kad skaito, valgo, bet psichiškai ir fiziškai yra tapęs kitu žmogumi.

Pasitaiko asmenybės skilimo atvejų. Tuomet žmogus jaučiasi, kad sudarytas iš dviejų ar daugiau “aš”, kurie tarpusavyje gali nesutarti, ginčytis. Ypač ryškiai depersonalizacija pasireiškia psichinio automatizmo sindr. atveju. Tuomet ligonis jaučiasi visiškai netekęs savojo “aš”.Visi psichiniai procesai ir veiksmai jam diktuojami iš šalies, jis jaučiasi lyg būtų robotas, kuriam specialiais aparatais “įdedami”  įvairūs jausmai, mintys, norai, “atliekami“ judesiai. Depersonalizacijos išgyvenimus ligoniai noriai pasakoja, jie linkę save analizuoti.

Derealizacija-nerealus tikrovės suvokimas. Atrodo, kad aplinka tapo nereali, lyg “tyčia padaryta”, kažkokia negyva. Jis aplinką suvokia lyg scenos dekoraciją, viską mato vienoje plokštumoje. Daiktų formos, kontūrai nebūna pasikeitę, bet jie atrodo kažkokie “kitokie, svetimi”. Ligoniui sustoja laikas, “viskas yra sustingę”.

Prie derealizacijos priklauso”jau matyta” simptomas( pranc. déjà vu), atrodo. Kad naujoje aplinkoje ligonis jau yra buvęs. Kai kurie autoriai šį terminą vartoja platesne prasme, apibūdina juo ir “ jau girdėta” (deja entendu), “jau patirta”(deja eprouve), “jau išgyventa”(deja vecu) simptomus. Dereal. priskirtina ir “niekad nematyta” būsena(jamais vu) būsena, kai gerai pažįstama aplinka ir situacija atrodo visiškai nauja, niekad nematyta ir nepatirta. Depersonalizacija ir derealizacija dažnai sutampa. Derealizacija atsiranda sergant šizofrenija, dvipoliais afektiniais sutrikimais, reaktyviosiomis psichozėmis. Ji dažnai būna įv. etiologijos depresinio sindromo struktūroje. Derealizacijos elementų atsiranda ir sveikiems žmonėms, ypač pervargus, smegenų fazinių būsenų metu, dažnai ji išgyvenama sapnuose. Ji būdinga sergant epilepsija, endogeninėmis psichozėmis, kai esti org. CNS pažeidimų, po intoksikacijų ir infekcijų.

Suglumimas-(nuostabos afektas)atsiranda formuojantis psichozei. Jai būnant vaizdinio kliedesio pradinėje stadijoje, ligonis esti nustebęs, kas gi darosi su juo ir aplink. Kadangi jis nesupranta nei normalių, nei atsiradusių patologiškų išgyvenimų, jam būna sunku orientuotis situacijoje, prie jos prisitaikyti. Tokie ligoniai atrodo bejėgiai, jų veiduose atsispindi nuostaba, abejonės, žvilgsnis klaidžiojantis, ieškantis. Į klausimus jie atsakinėja netvirtai, patys ieško neaiškių dalykų paaiškinimo. Jų kalba būna nenuosekli, kartais neaiški, padrika. Yra ligonių, kurie prašo padėti susivokti, ar jiems kas atsitiko, ar iš tikrųjų pasikeitė aplinka. Iš pradžių tokie ligoniai ieško pagalbos, klausinėja, bet vėliau, suglumimui gilėjant, ryšys su išoriniu pasauliu silpnėja.

Suglumimo metu dažnai būna hipermetamorfozė-ligonio dėmesį atitraukia vis nauji įvykiai ar daiktai ir jis į nieką nebegali ilgiau susikoncentruoti.

Potraukiai ir jų sutrikimai

Potraukiai-filogeneziškai senos funkcijos, būdingos ir gyvūnams. Jie svarbūs gyvybei išlaikyti ir rūšiai pratęsti. Jie verčia ieškoti maisto, saugotis pavojų, apginti vaikus. Žmogaus potraukiai daug sudėtingesni, nes darbas ir socialinė veikla suformavo naujus poreikius(protiniai ir estetiniai interesai, bendravimas su kitais žmonėmis, ir kt.).Žmogus turi ir primityvių potraukių, tik jie priklauso nuo sąmoningų f-jų, valios. Žmogaus valia gali slopinti potraukius, o jai nusilpus potraukiai “atsipalaiduoja”. Potraukiai dažnai tapatinami su instinktais. J. Blažio nuomone, potraukiu teisingiau vadinti patį afektinį procesą, o instinktu-veikimo kelią, kuriuo pasireiškia potraukis. Pvz.: dauginimosi potraukis realizuojamas lytiniu aktu, mitybos-valgymu, savisaugos-bėgimu nuo pavojaus.

Sergant psichikos, o kartais ir kitomis ligomis(nervų, endokrininėmis), gali sutrikti pagrindiniai potraukiai-mitybos, savisaugos, lytinis. Kartais jie susilpnėja ar sustiprėja, o kartais –iškrypsta.

Mitybos potraukis. Jam susilpnėjus, ligoniai netenka apetito, valgo vis mažiau, vėliau atsiranda pasišlykštėjimas maistu, pykinimas, vėmimas. Jei mitybos potraukis susilpnėja ilgesnį laiką, gali atsirasti ir visiškas nenoras valgyti-anoreksija(gr. An-ne, orexis- noras valgyti, apetitas), tuomet ligoniai labai sunyksta, gali net išsekti(kacheksija).Nevalgymas ne visada mitybos potraukio sutrikimo požymis. Neretai sąmoningai atsisakoma valgyti, norint suliesėti. Ypač tai būdinga paauglėms mergaitėms. Mitybos potraukiui sustiprėjus, atsiranda nepasotinamas alkio jausmas- rajumas, vilko apetitas. Nors valgoma labai daug, sotumo nejaučiama, tai vadinamoji bulimija (gr. bus-jautis, limos-alkis).Mitybos potraukiai iškrypus, ligonis valgo visa, kas nevalgoma: žemę, smėlį, kreidą, lapus, ryja daiktų detales. Tai-vadinamoji pika(pr. piquant-aštrus, pikantiškas), jei valgo išmatas-koprofagija, pasitaiko esant org. CNS sutrikimams.

Savisaugos potraukis. Jam susilpnėjus, ligoniai netaupo savo sveikatos, nesirūpina savimi. Būna depresijos metu. Savisaugos potr. sustiprėjus,  pradeda baimintis dėl savo sveikatos, ypač rūpinasi virškinamuoju traktu. Jiems būdingas hipochondriškumas ir fobijos-kancero-, infarktofobija. Savisaugos potraukiui iškrypus, ligoniai žalojasi, drąsko žaizdas, ieško būdų kaip nusižudyti.

Lytinis potraukis. Susilpnėjus-lyt. šaltumas. Moterų-frigidiškumas, vyrų-impotencija. Tokie žmonės nejaučia potraukio kt. lyties asmeniui. Lyt. potraukis gali susilpnėti arba išnykti, kai žmogus išsenka, jam būna depresija arba po seksualinio pobūdžio psichotraumų. Kartais priežastimi gali būti labai griežtas auklėjimas, kai formuojama neigiama nuostata į lyt. santykius. Lytiniam potraukiui sustiprėjus, atsiranda nuolatinis seksualinis sujaudinimas, kurio nenuslopina ir lytinis bendravimas. Tai hiperseksualumas, moterų-nimfomanija, vyrų-satyriazė. Epizodiškai potraukis gali sustiprėti po ilgos lytinės abstinencijos, medaus mėnesio metu. Šis reikinys liguistas tampa tada, kaižmogų tai vargina, kai tai tampa svarbiausiu gyvenimo tikslu. Sustiprėjęs lytinis potraukis būdingas maniakiniam sindr. ,po org. galvos smegenų pažeidimų, sergantepilepsija, šizofrenija.

Lytiniam  potraukiui iškrypus, priešingos lyties asmuo pakeičiamas kt. objektu, arba lytinis aktas realizuojamas kitu būdu. Lytinis iškrypimas vadinamas perversija (parafilija). Dažnesnės jų formos:

• Sadizmas pasireiškia tuo, kad lytinis sujaudinimas ir pasitenkinimas pasiekiamas kankinant partnerį. Jis gali būti dvasinis ( pasitenkinimas kyla įžeidinėjant žmogų)ir fizinis( sukeliant kitam žmogui skausmą). Kai seksualinis pasitenkinimas pasiekiamas sudarkant, sukapojant, supjaustant lavoną, vadinama vampyrizmu(nekrosadizmu).
• Mazochizmas-kai pasitenkinimas būna tada, kai jį kas nors kankina, gnaibo, muša. Daugiau būdinga moterims. Mazochistas gali turėti io sadistinių potraukių, tada kalbama apie sadomazochizmą.
• Seksualinis sujaudinimas pasiekiamasmušant, botagu plakant partnerį. Gali būti ir atvirkščiai, kai pats asmuo mušamas, jam sukeliamas skausmas.
• Ekshibicionizmas-tai seksualin pasitenkinim demonstruojant savo lyt.organus prieši lyties žmonėms Kartu gb.masturbac
• Fetišizmas-matant ir liečiant priešingos lyties asmens rūbus ar kitus jam priklausančius daiktus.
• Pedofilija- potraukis prie vaikų. Žiūrint ir liečiant vaikų lyt. org.
• Gerontofilija- potraukis prie senų žmonių. Gali būti silpnapročiams, degradavusiems alkoholikams, ar esant asmenybės sutrikimams( psichopatijai).
• Zoofilija- potraukis prie gyvulių. Ji pasireiškia prievartinės seksualinės abstinencijos metu.
• Transvestizmas-pasireiškia noru dėvėti priešingos lyties drabužius.
• Transseksualumas-noras gyventi kaip priešingos lyties asmeniui ar būti juo laikomam.
• Incestas- potraukis prie artimų giminių. Gali būti silpnapročiams, šizofrenikams ar esant asmenybės sutrikimams.
• Nekrofilija-potraukis prie lavonų.
• Frotažas-Tai seksualinis sujaudinimas iki orgazmo trinant lyt. org. į moterų kūną, drabužius. Būna transporto priemonėse, būdinga vyrams.
• Vizionizmas, vojerizmas-sujaudinimas pasiekiamas, žiūrint į nuogą ar nusirengiantį priešingos lyties žmogų.
• Narcisizmas-pasitenkinimas pasiekiamas grožintis savo kūnu, ypač lyt. org.
• Onanizmas- (masturbacija)-tai yra mechaninis savo lyt. org. dirginimas, ji mretai pasireiškia kaip perversija, pasitaiko paauglystėje ar tada, kai būna prievartinė seksualinė abstinencija. Jei trunka trumpai(daugelis paauglių epizodiškai masturbuojasi) , nevadinama perversija. Ja tampa tada, kai onanizmas yra vienintelė lyt. pasitenkinimo forma ir nėra potraukio atlikti lytinį aktą.
• Homoseksualizmas-vyrų homoseksualizmas dar vadinamas pederastija, moterų-lesbianizmas.anksčiau jis buvo priskiriamas prie perversijų, tačiau šiuo metu psichiatrinėje, teisinėje, psichologinėje literatūroje jis apibrėžiamas kaip kita seksualinė orientacija. Tai nėra diagnozė. Labiau paplitęs pavadinimas gėjai (angl. –nedoras, ištvirkęs, linksmas).
• Biseksualumas- potraukis tiek prie savo, tiek prie kitos lyties asmenų. Jam formuotis turi ankstyvos vaikystės ir brendimo laikotarpis, kuomet įsitvirtina seksualinė identifikacija.

Žinomi ir kiti potraukių sutrikimai  bei impulsyvūs potraukiai (jų metu nebūna motyvų kovos, jie kyla staiga, neturi nieko bendro su asmenybe, neišplaukia iš jos pomėgių ir ydų).

Savižudybės manija( suicidomanija)-nenugalimas, nemotyvuotas potraukis  žudytis.Tai neišplaukia iš situacijos, nebūna depresijos padarinys. Nenugalimas noras nusižudyti kyla staiga, bet kokiomis aplinkybėmis. Jis nėra brandinamas-anksčiau tokių norųnėra buvę.

Žudymo manija(homicidomanija)-potraukis žudyti žmones. Nužudymo būdas būna vienodas, auka pasirenkama pagal kokius nors požymius, pvz.: amžių, lytį, drabužių spalvą ir kt. Prieš žudymą jaučia nerimą, dvasinį virpulį, lydi vegetacinės reakcijos. Žudymo veiksmą lydi ryškios afektinės reakcijos. Po nužudymo būna atsipalaidavimo būsena. Psichoanalitikai nužudymo veiksmą prilygina didelio sujaudinimo ar orgazmo būsenai.

Trichotilomanija- nesugebėjimas atsispirti plaukų rovimo potraukiui. Prieš plauko rovimą didėja įtampa, o po to išgyvenamas palengvėjimo ir pasitenkinimo jausmas.

Kleptomanija-tai liguistas, impulsyvus potraukis savintis svetimus daiktus. Jis kyla staiga, pamačius tam tikrą daiktą, kuris užvaldo ligonio psichiką, sukelia vidinį virpulį. Ligonis nenusiramina tol, kol daikto nepasisavina. Tada atsiranda abejingumo, pasyvumo, visiško nusiraminimo būsena. Kitaip negu vagiant, nebūna materialinio suinteresuotumo tuo daiktu, ligoniui jis visai nereikalingas arba jį gali įsigyti leistinu būdu. Neretai daiktas grąžinamas arba išmetamas .Tai tik sindromas , galintis apsireikšti šizofrenijos, org. smegenų sutrikimų, asmenybės sutrikimų metu.

Piromanija-tai liguistas potraukis padeginėti. Jaučia nenugalimą norą pamatyti liepsną, jaučia didelį pasitenkinimą, o visai neturi tikslo sunaikinti turtą. Po to gailisi taip padarę.

Dromomanija-impulsyvus potraukis išvykti iš namų, keisti gyvenamąją vietą, valkatauti. Ligonis, visai nesvarstydamas, staiga eina į stotį ir važiuoja, nežinodamas nei kur, nei kam. Neretai išvyksta, neturėdamas pinigų, dokumentų. Dažnai juos sulaiko policija arba į namus grįžta patys, kais taiga atsiranda palengvėjimo jausmas, išnyksta disforija. Nebūdinga sutrikusi sąmonė, kaip ambulatorinio automatizmo metu, ligoniai prisimena visus įvykius.

Dipsomanija-tai periodinis girtavimas. Ligoniui staiga užeina nenumaldomas noras gerti svaiginamuosius gėrimus. Tuomet jis daugiau niekuo nesirūpina, bet kokiom priemonėm stengiasi gauti alkoholio. Geria vienas nepaiso jokių pareigų, nei šeimai, nei visuomenei. Po kelių dienų ar net savaičių “priepuolis” praeina, ligonis jaučia pasišlykštėjimą alkoholiu. Po to keletą metų ar net visą gyvenimą jis gali saikingai vartoti alkoholį arba  net būti blaivininkas. Dipsomanijai nebūdinga alkoholizmo anamnezė.Pasitaiko po org. galvos smeg. pažeidimų.

Ludomanija-patologinis potraukis prie azartinių lošimų. Tai azrtinis lošimas kortomis, lošimo automatais ir visa kita, ką siūlo kazino. Pagr. požymis-dažnai pasikartojantys potraukio prie azartinių lošimų epizodai. Atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių vertybių bei įsipareigojimų.Pralošia visus savo pinigus, skolinasi iš artimųjų ar pažįstamų,užstato savo butą i kt.

Oniomanija-nenugalimas noras ką nors pirkti. Perkami dažniausiai nereikalingi daiktai.  Dažniau pasitaiko moterims.

Impulsyvūs potraukiai-yra malonumo siekimas. G.b. motyvų kova.

Įkyrūs –sukuria nerimą ir distresą. Motyvų kova.

Abiems būdingas seratonino apykaitos sutrikimas.

Impulsyvių potraukių kriterijai:

• Veiksmai neplanuoti, pasikartojantys,
• Realizuojami esant aiškiai sąmonei ar susiaurėjusiai,
• Be pasipriešinimo(nėra motyvų kovos, pradžioje-yra).
• Sukelia malonumą.
• Be aiškios motyvacijos,
• Prieš tai kyla įtampa,
• Realizavus-palengvėjimas.
• Daliai- porealizacinė depresija, atgailavimo periodas.

14.Sąmonė ir jos kiekybiniai sutrikimai

Sąmonė yra labiausiai organizuotos materijos-smegenų savybė. Tai aukščiausia aplinkos atspuindėjimo forma, būdinga tik žmogui. Ji atspindi išorinį pasaulį bei aplinkoje vykstančius procesus.

Sergant psichikos liga , savotiškai pasikeičia ir sąmonė. Kokiu laipsniu ir kaip reikšmingai ji pasikeičia , kai kyla kliedesiai, maniakinis sindr. ir kt. ,šiandien dar sunku nustatyti. Todėl, kalbant apie kliedesius ir kt. sindromus, nekalbama apie sąmonės patologiją, o kartais sakoma”praktiškai aiškios sąmonės “ligonis. Tačiau psichiatrijoje skiriami ir specialūs sąmonės sutrikimai-kiekybiniai: obnubiliacija, apkvaitimas, somnolencija,  soporas, koma.(Tokia dinamika būna sunkėjant intoksikacijai.)  Jiems nustatyti vartojami 4 K. Jasperso kriterijai.

1. Atitrūkimas nuo realaus pasaulio. Nutrūksta ligonio ryšys su aplinka, ligonis pasineria į save, savo haliucinacijas ir kliedesius. Aplinka suvokiama fragmentiškai, iškreiptai, o įvykiai neatkreipia ligonio dėmesio.
2. Ligonis nesiorientuoja laike, vietoje, savyje. Lengvesniais atvejais būna tik dezorientacija laike. Sunkesniais prisideda ir dezorientacija vietoje. Rečiau, tik sunkiais atvejais, sutrinka saviorientacija. Save vadina ne vairuotoju, o mokytoju ir pan.
3. Mąstymo sutrikimai.Ligonio mąstymas pasidaro nenuoseklus, fragmentiškas, paviršutiniškas. Jis nesugeba analizuoti, sintetinti.
4. Atminties sutrikimai. Sutrikus sąmonei, ligonis negali fiksuoti dėmesio, negali įsiminti. Sąmonės sutrikimui praėjus jis iš dalies ar visai neprisimena liguistų išgyvenimų. Kad ligonio sąmonė buvo sutrikusi, galima tvirtinti tik tada, kai nustatomi visi šie kriterijai. Jeigu ligonio sąmonė yra sutrikusi, suprantama, pakanka ir pirmų trijų kriterijų, nes ketvirtas išryškės praėjus sąmonės sutrikimo būsenai.

Apkvaitimas trunka apie 24 val. Jo esmė ta, kad būna paaukštėjęs visų išorės dirgiklių slenkstis, todėl ligonį veikia tik stiprūs dirgikliai. Uždavus klausimą tyliai , jis visai nereaguos, o paklausus garsiai, jis pamatys gydytoją. Ligonio veido išraiška būna abejinga, bejausmė, jis esti pasyvus, nejudrus, dažniausiai ramiai guli, afektinių reakcijų nepavyksta sukelti. Ligonis sunkiai supranta, kas jam sakoma, jo sprendimai ir samprotavimai būna paviršutiniški, mąstymas sulėtėjęs. Į paprastus buitinius klausimus atsako, o sudėtingesnių nesupranta, į juos nereaguoja. Sunkiai ir nevisiškai orientuojasi aplinkoje, nesugeba susieti įvykių, faktų, negali įvertinti situacijos. Apkvaitimas atsiranda po insultų, sunkių intoksikacijų, kai esti navikas.

Lengva apkvaitimo forma vadinama obnubiliacija. (lot. nubes-debesis, rūkas, migla). Ligonio sąmonę tarsi gaubia rūkas. Visos jo reakcijos būna sulėtėję, psichikos veikla neproduktyvi. Ligoniai į klausimus ir aplinkos įvykius reaguoja daug gyviau negu apkvaitimo metu , tačiau atrodo išsiblaškę, ne iš karto sup[ranta ko jų klausiama, mąstymas būna sulėtėjęs, klampus. Ligoniai gali kritiškai vertinti savo būseną, t.y. suprasti, kad jų protiniai  gebėjimai nusilpo. Obnubiliacijos būsena dažnai esti trumpesnė, neguapkvaitimo, nebūna ir gilios amnezijos.

 Apkvaitimui gilėjant, ligonis gali pereiti į somnolencijos, patologinio mieguistumo, būseną

(lot. somnus- miegas, snaudulys): būna ne tik mieguistas, bet ir nesiorientuoja laike, vietoje, visi psichiniai procesai labai sulėtėja. Gili somnolencija pereina į soporo būseną(abejingumo, nejautrumo). Toks ligonis daro miegančio įspūdį, žodinio kontakto su juo neįmanoma palaikyti. Tačiau jo refleksinės reakcijos išlieka. Normalūs refleksai taip pat išlieka, bet atsiranda patologinių. Gilus soporas pereina į komos būseną, tuomet nebelieka jokios reakcijos į išorės dirgiklius, išnyksta net apsauginiai refleksai.Suprantama, soporui ir komai praėjus, ligonis visai neatsimena buvusios būsenos.

Opalinis sindr. – coma vilič(koma nemiegant), budrumo koma. Tarp gilaus soporo ir lengvos komos. Vystosi: staiga-encefalitai, hipoksijos, intoksikacijos, smeg. edema. Lėtai-net per kelis metus-senilinė smegenų atrofija, demielininės CNS ligos. Daugybiniai žievės pakenkimai, o kamienas nepakenktas. Nėra aktyvių judesių, kalbos. Išnyksta emocijos, atmintis, padidėja raumenų tonusas, neryja, spontaniškai ir įsakius atsimerkia, bet obuolių judesiai nekoordinuoti, dėmesio nefiksuoja. Sutrikęs miego ritmas, o kvėpavimas ir hemodinamika normalūs. Diferencijuoti nuo katatoninio stuporo.

15. Kokybiniai sąmonės sutrikimai (delyras, oneiroidinis, prieblandinės būsenos sindromai):

Delyras: sąmonės sutrikimo būsena, kurios metu ligonis nesiorientuoja vietoje ir laike, bet suvokia save. Būdinga iliuzijos bei haliucinacijos. Vyrauja regos iliuzijos ir haliucinacijos, bet neretai yra ir klausos, lytos, uoslės, skonio iliuzijos ir haliucinacijos, ūmus vaizdinis kliedesys. Ligoniai būna psichomotoriškai sujaudinti, nepastovios nuotaikos.

Skiriamos keturios delyro stadijos:

1. Ligoniai būna kalbūs, juos užplūsta daugybė labai vaizdžių, konkrečių asociacijų, jų sąmonėje iškyla ryškūs vaizdiniai.Kadangi šiai būsenai būdinga hipermnezija, iš praeities kyla konkretūs, afektais nuspalvinti prisiminimai ir išgyvenimai. Apie juos pasakojant, trūksta nuoseklumo, dėmesį patraukia visi išorės dirgikliai. Ligonio kalba būna padrika, nerišli, nuotaika-nepastovi, dažniau linksma, bet tuoj pat gali prisidėti nerimas, įtampa, nemotyvuota baimė. Kartu ryškiai sutrinka miegas. Jei ir užsnūsta, tuoj pat prabunda, pažadintas košmariškų sapnų. Pabudus būna sunku susigaudyti, kur sapnas, o kur tikrovė.
2. Atsiranda regos iliuzijų ir pareidolijų. Iliuzijos oš pradžių būna prietemoje arba tamsoje, o vėliau ir dieną. Pvz., vietoj stovinčios vazos su gėlėmis ligonis mato tupintį katiną, vietoj kabančio chalato-žmogų. Pareidolijos pasireiškia tuo, kad žiūrėdamas į sienos nelygumus, apmušalų raštą, saulės spindulių atšvaitus lange, ligonis pradeda matyti fantastiškus vaizdus: keistus žvėris, pasakų motyvus, pilis, ištisas scenas. Pareidolijose atsispindi visa, ką ligonis mato realybėje, kino filmuose, pasakų iliustracijose, apie ką anksčiau buvo skaitęs. Jos kyla prieš ligonio valią ir jis smalsiai į jas žiūri. Šioje stadijoje ligonis būna plepus, akys blizga, bet ryškesnio psichomotorinio sujaudinimo nebūna. Nuotaika nepastovi, kalba nenuosekli. Tačiau kai pavyksta atkreipti jo dėmesį, jis visai prasmingai sugeba atsakyti į klausimą. Jau šioje stadijoje psichopatologija būna nepastovi: tarsi ligonio sąmonė pašviesėja, jis ima suprasti, kad visa tai yra liguista, pradeda teisingai pasakoti apie savo gyvenimą. Tai trunka neilgai, paskui ligonis vėl pasineria į pareidolijų pasaulį. Šios stadijos pabaigoje atsiranda hipnagoginės ir hipnopompinės haliucinacijos.
3. Iliuzijas pakeičia labai ryškios regos haliucinacijos. Joms būdinga tai, kad viskas vyksta lyg scenoje: ligonis realioje aplinkoje mato įvairiausius vaizdus, žvėris, žmones, nemalonius ar įdomius reginius. Į haliucinacinius vaizdus jis žiūri susidomėjęs, baimingai, nerimastingai, bėga nuo jų, ginasi. Į haliucinacijas ligonis reaguoja kaip į tikrus įvykius. Todėl jis gali užpulti savo haliucinacinius vaizdus, bėgti nuo jų, domėtis jais. „lyg žiūrovas teatre“. Greta regos haliucinacijų, gali būti ir kitų jų rūšių. Atsiranda nuoseklus, greitai besikeičiantis vaizdinis kliedesys. Ligoniai esti psichomot. sujaudinti. Jie ginasi, puola, todėl gali būti agresyvūs, iššokti per langą. Paprastai haliucinacijos suintensyvėja naktį, o dieną būna „liucidiniai langai“. Šioje stadijoje ligoniai nesiorientuoja vietoje ir laike, ryškiai sutrinka jų miegas, pasireiškia klasikinė delyro klinika.
4. ketvirtoji delyro stadija pasitaiko retai, tik sunkių intoksikacijų,infekcijų metu, kai labai pablogėja ligonio somatinė būsena.Tai vadinamasis šnabždesinis(musitacinis)delyras.Nesiorientuoja vietoje ir laike, yra visiškai atitrūkę nuo realybės,negalima atkreipti jų dėmesio.Psichom.sujaudinimas būna nelabai ryškus:ligoniai visą laiką guli,kažką nesuprant-ama vapa,šnabžda,traukia patalynę,rankioja nuo jos matomus siūlus,pūkus.Prasideda chorėjinės atetozinės hiperkinezės, sunkiais atvejais-koma.Jeigu klasikinis delyras transformuojasi į šnabždesinį,vadinasi,blogėja ligonio somat būkl

Vienas iš sunkaus delyro variantų yra profesinis delyras. Jam būdingas gilesnis negu klasikinio delyro sąmonės sutrikimas.  Haliucinacijų ir kliedesių būna nedaug. Ligonis atlieka su savo profesija susijusius judesius, veiksmus.

Delyras paprastai praeina staiga, po vaistais sukelto ilgo miego, dažniausiai jis trunka keletą dienų. Delyrui praėjus, būna dalinė amnezija, tai, kas iš tikrųjų vyko aplink juos, prisimena fragmentiškai arba visai neprisimena. Po delyro lieka astenija.

Dažniausiai pasitaiko alko kilmės delyrai, tačiau būna ir apsinuodijus vaistais, hipertoninių krizių metu, kai esti ryški galvos smegenų sklerozė, sergant sunkiomis somatinėmis ligomis.

Oneiroidas (gr. oneiros – sapnas)            Etapai

1. Afektų sutrikimai, įtarumas.
2. Kliedesinė depersonalizacija ir derealizacija (“aš jau ne aš, o kitas žmogus”), inscenizavimas, poveikio kliedesiai, psichinis automatizmas (“bendrauju su kitais mintimis”).
3. Iliuzinė – fantastinė depersonalizacija ir derealizacija (žmogus yra kosmose, pasakų pasaulyje); antagonistinis, poveikio, didybės kliedesys; visos 3 automatizmo rūšys.
4. Dezorientacija laike, vietoje ir savyje.

• Ligonis gali būti visai pasyvus – guli, žiūri į vieną tašką, veide visai neatsispindi jo haliucinacijos, kliedesiai; g.b. klajojimas, vaikščiojimas.
• Trukmė – kelios valandos-dienos.
• Praėjus prisimins tik psichopatologinius išgyvenimus.
• Gali vystytis intoksikacijų, infekcijų, organinių CNS pakenkimų atvejais.

 Prieblandinė būsena     Požymiai

1. Staigi pradžia, sutrinka sąmonė, dezorientacija laike ir vietoje, savyje – tik pusiau.
2. Afektinė įtampa, pyktis, agresyvumas.
3. Regos haliucinacijos, vaizdiniai kliedesiai (persekiojimo, poveikio).
4. Būsena – lyg eitų prieblandoje su prožektoriumi (mato tik tiek, kiek aprėpia prožektorius)
5. Išlieka automatiški judesiai (eina, bėga, mušasi ir t.t.)
6. Trukmė – kelios valandos, labai retai iki paros
7. Po šios būsenos – pilna amnezija. Trumpai keletą minučių rečiau valandų gali būti retarduota amnezija (blyškiai prisimena,kas įvyko).

• Gali būti “šalta agresija” – prieš šią būseną nebūna konflikto. Agresyvumas yra nukreiptas į bet ką. Sužalojimai gali būti ypatingi žiaurūs (pvz., 50 dūrių į krūtinę). Po to žmogus nieko neatsimena, lieka snūduriuoti prie savo aukos.
• Prieblandines būsenas gali sukelti: galvos smegenų traumos, epilepsija, organiniai CNS pakenkimai.
• Prieblandinės būsenos variantas, kai nebūna psichozių (haliucinacijų, kliedesių, emocinės įtampos, žmogus ramus) vadinamas ambulatoriniu automatizmu. Jam būdinga:
• nėra haliucinacijų, kliedesių, emocinės įtampos,
• vyrauja automatiška veikla,
• trumpai trunkanti būsena vadinama transu, jei būna veržimasis bėgti – fuga,
• praėjus patologinei būsenai – pilna amnezija.
• Naktinis ambulatorini automatizm yra vadinamas lunatizmu (somnambulizmu). Kartais epilepsija gali prasidėti lunatizmu (užrašius EEG matytųsi epilepsinis aktyvumas). Lunatizmas dažnai būna vaikams, kurie dieną patyrė labai daug įspūdž